Šieną „šventina“ lietus
Ypač drėgna gegužė įbaugino grūdinių kultūrų ir daržovių augintojus, tačiau suteikė vilčių gyvulių laikytojams. Jie lengviau atsikvėpė, nes po keleto sausų pavasarių šįmet nebetenka nerimauti dėl menkos žolės ganyklose ar šienaujamose pievose. Prilijo užtektinai. Pirmosios pradalgės laukuose pasimatė birželio pirmosiomis dienomis, tačiau šienapjūtės masine dar negalima pavadinti, nes praėjusią savaitę tai šen, tai ten pliūptelėdavo lokalūs, galingi, trumpi lietūs ar net kruša. Tokia stichija sujaukdavo planus ketinantiems susidžiovinti šieno.
„Žolė puiki, tanki, sultinga, nes pavasaris davė drėgmės. Tik klausimas, kaip ją pavyks sudžiovinti. Šienainiui – pats tas, sudėtingiau sudžiovinti šieną“, – sako ūkininkė Dalia Lūžienė-Malijonienė. Ji savo laukuose šienapjūtę pradėjo birželio 3 d., panašiai tuo pat metu pirmąsias pradalges pradėjo pjauti ir kiti žemdirbiai.
Baisiausia – būti užspeistam lauko vidury
Tačiau šienavimas neatsiejamas nuo praradimų – laukinių gyvūnų ir jų jauniklių žūčių. Ypač daug jų nukenčia, kai šienaujama pačiu netinkamiausiu būdu – važiuojant spirale nuo pievos krašto jos centro link. Ne visi pabaidyti gyvūnai išdrįsta sprukti į ramesnę vietą per atvirą, jau nušienautą plotą. Ne visi ir suspėja. Dalis jų, slėpdamiesi aukštoje žolėje, traukiasi link nenušienauto ploto centro. Praktika rodo, kad, šienaujant paskutines pradalges, jų daugiausia ir žūsta.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
