Dažniau sprunka rudenį ir pavasarį
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba skelbia, kad kiekvienais metais į gyvūnų prieglaudas patenka daugiau kaip 15 tūkst. kačių ir šunų. Dalis jų užaugo ne gatvėse, o namuose, tačiau pasiklydo ir prarado galimybę grįžti atgal. Gyvūnų globos organizacijos „Lesė“ atstovė Diana Makarovaitė atskleidė, ką reikėtų daryti pasiklydus augintiniui – kaip jo ieškoti bei ką vertėtų atlikti iš anksto, siekiant užtikrinti, kad keturkojis kuo greičiau grįžtų namo. Gyvūnų globėja pastebėjo, kad gyvūnai labiau linkę pasprukti rujos periodu, rudenį ir pavasarį. Didesnė rizika atsiranda ir šventiniu laikotarpiu, kai augintiniai, išsigandę fejerverkų, pabėga ir nuklysta ne vieną dešimtį kilometrų.
Išbando šeimininkų budrumą
Pasak D. Makarovaitės, šeimininkai turėtų išlikti budrūs visuomet, nes pabėgimus nulemia ir kitos aplinkybės. Šunys dažnai išsprunka dėl netinkamo dydžio antkaklių arba pavadėlių, kuriais sunku kontroliuoti augintinį. Pasitaiko, kad savininkai pernelyg pasitiki savo keturkoju ir jam leidžia lakstyti laisvai, be jokio pavadėlio, nors šis dar neišmokęs paklusti ir sugrįžti jiems pašaukus. Katės dažniau dingsta, kai savininkai jas palieka vienas neįstiklintuose balkonuose ar šalia atvirų langų. Iš smalsumo jos dažnai iškrenta, o tuomet išsigandusios pabėga.
Specialistės teigimu, labai svarbu, jog augintinis būtų paženklintas ir registruotas, mat jei jis pateks į prieglaudą ar veterinaro kabinetą, specialistai galės pranešti savininkams apie rastą keturkojį.
Reikia praplėsti paieškų zonas
Ką daryti, kad augintinis būtų surastas kuo greičiau? Pasak prieglaudos atstovės, pabėgusio augintinio ieškantys savininkai turėtų pasirūpinti skelbimais su dingusio gyvūno atvaizdu bei savo kontaktiniais duomenimis. Informaciją reikėtų skelbti ne tik socialiniuose tinkluose, bet ir pakabinti skelbimus pačioje vietovėje. Surasti pavyktų greičiau, jei patys šeimininkai skambintų į prieglaudas, sektų jų socialinius tinklus.
Gyvūnas gali nubėgti labai toli nuo dingimo vietos, todėl reikėtų ieškoti ne tik vietinėse, bet ir toliau esančiose apylinkėse. Be to, toli nubėgęs augintinis gali po kiek laiko sugrįžti į dingimo vietą, tikėdamasis rasti savininkus, tad reikėtų nepamiršti ir jos reguliariai patikrinti.
Pasitikėti augintinio drąsa neverta
Kiekviena vietovė turi savų ypatumų. Jei priemonės tinka ieškant dingusio gyvūno didmiestyje, tai jos ne visada pasiteisina mažesniame mieste ar kaime. Kokių praktinių patarimų duotų rokiškietė, gyvūnų gerovės organizacijos „Antras šansas“ savanorė Nijolė Pranskūnaitė, vos ne kasdien susidurianti su panašiomis situacijomis?
„Pabėga ir dėl požiūrio į augintinius ir prioritetų, – „Lesės“ atstovę papildo Nijolė. – Iš antkaklių išsineria ne tik šunys, bet ir katės.“ Gyvūnai gali pabėgti elementariomis aplinkybėmis, net pakeliui pas veterinarą. Pavyzdžiui, automobiliu vežant švelnų ir jaukų, bet prie triukšmo nepripratusį augintinį, reikėtų jį uždaryti į narvelį arba gerai pririšti pavadėliu, nes važiuojant arba išlipus ir nešant iki durų jį gali išgąsdinti stabdžių cypimas ar kitas netikėtas garsas. „Oi, mano šuo geras, tylus, nepabėgs. O nešamas pas veterinarą šast iš rankų – ir į gatvę“, – pasakoja savanorė.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
