Ūkininkė, rajono Ūkininkų sąjungos pirmininkės pavaduotoja Dalia Lūžienė-Malijonienė teigia, kad dauguma smulkiųjų pieno gamintojų gyvena šia diena.

Sunku tiems, kas laikosi pavieniui?

Ūkininkė, rajono Ūkininkų sąjungos pirmininkės pavaduotoja Dalia Lūžienė-Malijonienė pastebi, kad dauguma smulkiųjų pieno gamintojų gyvena šia diena ir kooperacija nesidomi. Jiems šios pajamos – tik galimybė prisidurti prie pensijos ar pagrindinio darbo. Apie ateitį galvoja stambesni pienininkai, nes jiems svarbu išlaikyti ūkį.

Žiobiškietis ūkininkas Almantas Šedys nelinkęs paisyti pesimistinių pranašysčių: „Nemanau, kad pienininkystei reikia statyti kryžių, nes visada atsiras žmonių, kurie mato žiburį ant kalno.“ Anot A. Šedžio, daugmaž nuo 2002 m. žaliavinio pieno kainos priklauso nuo ūkininko parduodamo pieno kiekio, o ne nuo to, ar jis priklauso kooperatyvui, ar ne. Tačiau jis pabrėžė kooperatyvų skirtumus: vieni tik surenka pieną ir jo neperdirba, kiti užsiima ir perdirbimu. „Užsiimantys tik pieno surinkimu ir parduodantys jį toje pačioje rinkoje tik palengvina perdirbėjų naštą ir sukuria papildomas darbo vietas. Taip smulkiesiems ūkiams dar suteikiama viltis“, – sakė A. Šedys, leisdamas suprasti, kad tokie kooperatyvai pieno gamintojams moka mažiau. Šiuo metu jis nepriklauso nė vienam kooperatyvui, ūkyje laiko 220 karvių.

Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“

Prie Dirdų
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments