M. Lasinskas. asmeninio archyvo nuotr / V. Sarulienė. G. Šliurpaitės nuotr. / G. Bružienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Koks darželis be rūtelių…

V. Sarulienė pokalbį pradėjo lietuvių liaudies dainos citata: „Ak, nėra, nėra šitokio darželio kaip mano seserėlos: iš pakraštėlių – žaliosios rūtelės, per vidurį – lelijėlos…“ Iš tiesų, anksčiau nebūdavo darželio be rūtų, tikriausiai dėl to ir posakis: „Rūta, mėta, diemedys – susitiko visi trys.“ Būtent šie augalai yra pagrindiniai lietuvių darželiuose. Kita daina apdainuota: „Jei už gero bernelio teki – kaip rožė žydėsi, jei už blogo – kaip mėta nuvysi.“ Čia užkoduota svarbi žinia – anksčiau gražių gėlių niekas neskindavo, jos žydėdavo ir puošdavo aplinką, taigi rožių, grožio etalono, į vazą nemerkdavo, net erškėčių neskindavo. Mėta buvo vaistinis augalas, prieskonis, arbata, todėl anksčiau, kaip ir dabar, ji džiovinta. Mūsų tautosakoje apdainuojamas diemedis: „Oi, diemedi diemedėli, diemedžio šakele, po diemedžio žaliom šakom sėdėjo mergelė.“ Dievo medžio sutapatinimas su mergele nėra atsitiktinis, nes tiek diemedis, tiek mergelė yra aukščiau buities ribų. Dainose dažnai minima, kad diemedis žydėdavo po langeliu. Augalo vieta parinkta praktiniais sumetimais – diemedžio specifinis kvapas sulaikydavo muses, uodus. Žinoma, jis po langais sodintas ir iš pagarbos. Taigi daugelis augalų, augusių darželiuose, asocijuojasi su mergelėmis, kurios ir prižiūrėdavo juos, skindavo žoleles ir rūpindavosi artimųjų sveikata.

Trys žolininko taisyklės – anksčiau ir dabar

Žolininkas Marius, pradėdamas pasakoti apie žolelių rinkimo tradicijas, juokais prasitaria jų neatitinkantis, mat anksčiau gydomuosius augalus rinkdavo jaunos merginos. Vis dėlto svarbiausia – žmogaus vidus. „Anksčiau žoleles įprastai rinkdavo jaunos, netekėjusios moterys, visą gyvenimą paskyrusios žolynams. Čia slypi dar viena išmintis – jeigu gydai žmones, prisilieti prie jų ligų, vadinasi, aukoji savo gyvenimą gamtai ir žmogui, o šeimai atsidavusieji to daryti negalėtų. Žinoma, svarbiausia žolelių rinkėjui ne amžius ar lytis, o vidus. Tiek anksčiau, tiek dabar augalus gali rinkti savo vidumi švarus žmogus, turintis dvasinių vertybių, mylintis žmogų ir gamtą. Mūsų išorinės savybės negali to nulemti“, – pasakojo M. Lasinskas.

Marius prasitarė, kad yra trys žolininko savybės, kuriomis turėtų remtis kiekvienas rinkėjas. „Anksčiau prieš eidami rinkti žolelių, žmonės tam itin ruošdavosi. Iš vakaro paruošdavo lininius drabužius, ryte atsikėlę sukalbėdavo maldelę ar sudainuodavo dainelę. Gerai nusiteikę išeidavo iš namų. Rinkėjai padėkodavo už visas gyvybes, kurias duoda gamta, nusilenkdavo. Paskutinė taisyklė – pasiimti tik mažą dalį vaistažolių, didesnę palikti gamtai: tris augalus paimi, devynis palieki ir taip kartodavo nuolat. Anksčiau iš pagarbos žolelės net buvo užmigdomos: surinktus augalus įdėdavo į krepšelį, uždengdavo balta drobele. Pirmą kartą užpildavo ne verdančiu vandeniu (juk kas norėtų būti nuplikomas), o kūno temperatūros. Taigi svarbiausios žolininko taisyklės – tvarka, pasiruošimas, padėka“, – apie tradicijas pasakojo žolininkas Marius.

Ne vėlu ir po Joninių

Joninės – tai metas, kai gamta daugiausiai žydi, ilgiausia diena bei trumpiausia naktis, tai metas, kai gamta įgyja daugiausia gydomųjų galių, dėl to žmonės nuo senų senovės iki Rasų šventės stengdavosi iš jos pasiimti visa, kas geriausia – žoleles. Žolininkas Marius pataria nenusiminti, jei nespėjote žolelių prisirinkti iki Joninių, mat vaistažolės renkamos ištisus metus. „Rinkti vaistažoles geriau vėliau nei niekada. Berenkant ateina mintis, kaip ir kada geriau tai daryti. Žinoma, geriausias metas – Joninių šventė, tačiau, ko nesuspėta iki jų, galima laukti Žolinės, bet pasirinkimas tuomet – kur kas menkesnis“, – pasakojo žolininkas Marius.

Skirtingu metu renkamos skirtingos žolelės, todėl posakis, kad žoleles dera rinkti dar prieš Jonines – ne visai teisingas. „Per Jonines daugiau renkami žiedai, lapai, žolės, per Žolinę – vaisiai, sėklos, o rudenį – šaknys. Net žiemos metu yra ką rinkti – amalus ir spyglius“, – pasakojo M. Lasinskas.

Šiai minčiai pritaria ir V. Sarulienė. Jos teigimu, kas buvo anksčiau, nebūtinai yra dabar. „Prieš gamtą nepapūsi. Anksčiau gamta buvo pastovesnė, todėl ir manyta, kad daugelį žolelių galima prisirinkti Joninių naktį. Tačiau gamta keičiasi, jei augalą reikia skinti jo žydėjimo metu, juk niekas nelauks kokios nors datos, tarkim, Joninių“ ,– pasakojo V. Sarulienė.

Taupyti nederėtų

Sakoma, kad žoleles reikia keisti kasmet. Esą išlaikytas ilgiau nei metus būtina sudeginti. Žolininko Mariaus teigimu, kai kurias žoleles galima laikyti iki penkerių metų, o užsilikusias panaudoti kur kas prasmingiau, nei sudeginti. „Žoleles geriausia atnaujinti kasmet, bet jeigu yra jų perteklius, galima vartoti nuo metų iki dvejų, tačiau tai priklauso ir nuo laikymo sąlygų, ir nuo žolelių tipo. Gydomieji augalai turi išlikti sausi, nesudrėkti. Juos būtina saugoti ne tiesioginiuose saulės spinduliuose, o sandariuose maišeliuose. Kiekvienas augalas yra skirtingas, todėl lapai, žiedai tinkami naudoti 1–2 metus, sėklos, žievės ar šaknys – nuo 3 iki 5 metų, medetką geriausia sunaudoti per 15 mėn. Asiūklis visas savybes išsaugo trejus metus, gaurometis – dvejus. Taigi kiekvienam augalui – savas laikas. Kaip panaudoti žoleles, užsilikusias ilgiau nei derėtų? Įvairiai. Jei žolelės yra kvapnios, jos tiks kaip smilkalai, kaip pirties aromatas, pvz., pelynas ar levandų šakelė. Jei žolelės nebeturi jokių teigiamų savybių, jas galima sumesti į komposto krūvą arba tiesiog sudeginti“, – būdų įvairove dalijosi M. Lasinskas.

Lietuvių mėgstamiausieji

Marius prekiauja žolelėmis, todėl paklaustas, kokias labiausiai mėgsta tautiečiai, nė nesuabejojo: „Lietuviai dažniausiai prašo siauralapio gauromečio –  kiek jo bepririnkčiau, nelieka nė lašelio, iškart išperka. Antroje vietoje galėtų puikuotis čiobrelis, kurio visiems prireikia atėjus žiemai, toliau – mėta, melisa, ramunėlė. Tęsiant sąrašą, tai raudonėlis – skrandžio draugas, šeivamedis pasitarnauja siaučiant gripui ir virusams. Taip pat tautiečių mėgstama kiaulpienė, medetka, skirta uždegimui ir kraujospūdžiui mažinti. Žinoma, dilgėlė – vitaminų karalienė“, – lietuvių labiausiai mėgstamų žolelių dešimtuką vardijo žolininkas.

Prieskoniams dažniausiai renkamas raudonėlis, garšva, čiobrelis, dilgėlė. Sudžiovintas žoleles per kiaurasamtį pabraukius, jos subyra į smulkias daleles – štai ir gaunami prieskoniai. Tinka ir visi kvapnieji augalai. Arbatai tinkamų žolelių reikia dairytis pagal paskirtį. Tonizuojamajai arbatai tinka gaurometis, jonažolė, raminamajai vakaro – melisa, mėta, gudobelė, avižų žolė, sukatžolė, valerijonas. Galima pagaminti sveikų arbatų, tačiau reikia, kad jos būtų ir skanios, o skonio priduoda citrininė katžolė, mėta, melisa“, – patarimais dalijosi M. Lasinskas.

Apie juodauogį ir bobraukį

Knygos „Ir ateis ta diena. Pasakojimai apie žoleles“ autorė Giedrė Bružienė, iš prigimimo save laikanti žolininke, pastebinti, jog žmonės vis labiau gręžiasi į gamtą. „Bent jau iš mano parapijos taip atrodo – ieškodami įvairiausių žolelių, sutinkame daug žmonių, mylinčių ir gerbiančių gamtą. Dažnas turi ir savo darželį, sodelį, pažįsta augalus ir žino jų naudą“, – teigė G. Bružienė ir pasidalino trumpais pasakojimais, žinomais nuo senų senovės.

Šeivamedis – šventas medis, naminių dvasių prižiūrimas, kiekvienoj sodyboj esamas ir privalomas. Anksčiau kiekvienas ūkininkas tokį juodauogį prie pastatų būtinai sodindavosi, kad sodybą pasipuoštų, kad namų dvasią priviliotų, kad nuo visų kvarabų ir vargų saugotų.

Raskilėlė, pievos panelė, – augalėlis, rytais rasos lašus saujoje belaikantis. Ne veltui rasakila dar ir bobraukiu išvadinta, mat ji labiausiai tinka mamų ir kitų moteriškių ligoms sutvarkyti, taip sakant, užraukti – suvaldyti sunkią menopauzę, susilpnėjus raumenims užraukti šlapimo nelaikymą, pagelbėti esant skausmingoms ir gausioms mėnesinėms, pienligei.

Projektą iš dalies remia

Prie Dirdų

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie