Agnė Raščiūtė: „Svarbu ne kur, o kaip kuri savo gyvenimą…“

Ir jautrumu, ir laisve, ir tuo „visišku įkritimu“ į tai, ką daro, ji yra tikras priešnuodis netikrumui, paviršutiniškumui ir baimėms. Kraštietė Agnė Raščiūtė, su kuria prieš keliolika metų susipažinome kaip su pradedančiąja mokinuke rašytoja, šiandien gali iš arti „čiupinėti“ kultinių serialų, tarkim, „Sostų karų“, aktorius, važinėja po pasaulį, organizuoja „Kino pavasarį“, skaito tai, kas kitiems neįkandama (pavyzdžiui, švediškai), moka sakyti „bijau“ arba „klydau“... Iš Švedijos po mokslų grįžusi Agnė Lietuvoje turi tiek reikalų ir darbo, kad „ausyse kartais spengia“. Šiandien visa ji pasinėrusi į tarptautinį populiariosios kultūros renginį „Comic Con Baltic“, kuris sostinėje vyks šį savaitgalį...

381
0
bangenis

– Kaip tave dabar vadinti – žurnaliste, menininke, prodiusere, kinomane, rašytoja?

– Mane geriausia vadinti Agne. Tikrai nežinau, kaip profesinėje veikloje save apibrėžti. Tarkim, išsilavinimas: žurnalistė, medijų ir komunikacijų specialistė. Tačiau tai tik universitetiniai „titulai“. Darbe, ypač šiuo metu, atlieku tiek daug skirtingų darbų, kad nežinau, kuo save vadinti. Manau, esu kažkas tarp to visko, kas pasakyta.

– Pabandyk išvardyti bent dalį darbų, kuriais šiandien užsiimi?

– Šiuo metu dirbu su tarptautiniu populiariosios kultūros renginiu „Comic Con Baltics“. Esu atsakinga už žiniasklaidą (vietinę ir tarptautinę), visą renginio komunikaciją (jos strategijos sukūrimą ir įgyvendinimą), bendrauju su Lietuvon kviečiamų aktorių agentais, kartu su kolega koordinuojame jų atvykimą iš Holivudo į Lietuvą. Taip pat koordinavau nuostabaus režisieriaus Mindaugo Survilos dokumentinio filmo „Sengirė“ komunikaciją bei prisijungiau prie tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ medijos komandos – dirbau su užsienio žiniasklaida. Šiuo metu visos mano mintys – „Comic Con Baltics“.

– Koks tas „Comic Con Baltics“, kuriame dabar esi „pasinėrusi visa galva“?

– Tai jau antrus metus rengiamas populiariosios kultūros renginys. Čia tikrąja to žodžio prasme „talpinama“ visa populiarioji kultūra po vienu stogu. Renginyje žmonės turi galimybę akis į akį susitikti su Holivudo žvaigždėmis, kurios vaidina kultiniuose filmuose ir TV serialuose. Šiais metais atvyks John‘as Rhys-Davies‘as iš „Žiedų valdovo“, Kevin‘as McNally, kuris vaidino visose „Karibų piratų“ dalyse, ar Ian‘as Beattie iš „Sostų karų“ ir daugybė kitų nuostabių aktorių bei kino industrijos profesionalų. Taip pat atvežame įvairių kino atributų. Pavyzdžiui, „DeLorean“ – mašiną iš filmo „Atgal į ateitį“, geležinį sostą iš garsiojo „Sostų karų“ serialo ar SnowSpeader‘į iš „Žvaigždžių karų“. „GameTech“ erdvėje žmonės galės išbandyti ne tik naujausius, bet ir klasika tapusius retro žaidimus. Kino salėje rodysime įvairaus žanro filmus, o virtualios realybės kino salėje kviesime išmėginti kitokį kino potyrį. Šiais metais renginys vyks rudenį, tad užsakėme gerą orą, lauke bus daug aktyvacijų – batutų vaikams, dviračių triukų, dronų čempionatas.

Bus pristatomi ir lietuviški filmai, jų oficialios premjeros numatytos po renginio. Tad žiūrovai turės galimybę pirmieji išvysti išskirtinius kadrus ir susitikti su kūrybine komanda. Džiaugiuosi, kad šiais metais mūsų renginyje savo filmą pristatys ir mano kraštietis Justinas Krisiūnas.

Be abejonės, surengsime jau antrąjį didžiausią Baltijos šalyse „cosplay“ konkursą („cospley“ – tai žmonės, kurie savo rankomis gamina įvairių personažų kostiumus. Jie bando identiškai atkartoti visas kostiumo detales, personažo judesius, manieras. Kostiumai gali kainuoti nuo kelių eurų iki kelių tūkstančių).

Pati kartais negaliu patikėti, kiek daug padarėme.

– Bendrauji su tikromis žvaigždėmis Lietuvoje ir pasaulyje. Ar sudėtinga?

– Nėra sudėtinga, jei nepamiršti, kad jie žmonės. Su užsienio žvaigždėmis iki tol, kol jie atskrenda į Lietuvą, tiesiogiai nebendrauju – tarpininkauja jų agentas. O kai atvyksta, su jais turiu įvairių patirčių. Tačiau kartu ir daug išmokstu.

– Festivalyje bus pristatytas J. Krisiūno naujausias filmas „Širdys“. Kiek išsamiau apie tai.

– Taip, mūsų renginyje žiūrovai pirmą kartą galės susitikti su filme vaidinančiais aktoriais, pačiu Justinu. Komanda papasakos apie filmo kūrimo užkulisius, rodys reklaminį klipą.

– Komunikacijos mokslus baigei ir Švedijoje, o save randi Lietuvoje. Kaip ir atvirkštinis procesas nei dabar madinga. Kaip tau pavyksta?

– Aš myliu Lietuvą ir labai myliu Rokiškį. O save atrasti galima bet kurioje šalyje. Dėl to nereikia smerkti žmonių. Niekada nežinau, kur link pasuks mano pačios gyvenimas. Baigusi mokslus iš karto nusprendžiau grįžti namo, nors čia nelaukė joks darbas ar įsipareigojimai. Manęs dažnai klausia, kodėl taip padariau? Atsakymo niekada neturiu. Kartais atrodo, lyg turėčiau pasiaiškinti, kodėl grįžau į Lietuvą. Tai labai perspektyvi šalis. Pavyzdžiui, šiuo metu dirbu su šiuo dideliu projektu, apie kurį kalbėjau, ir tenka prisitaikyti prie JAV darbo laiko, bendrauti anglų kalba, keliauti po užsienio šalis. Visa tai pavyksta  gyvenant Lietuvoje. Man atrodo svarbu, ne kur, o kaip pats kuri savo gyvenimą, nes ir kitur gali nesisekti, būti sunku.

– Tu tokia užsiėmusi įvairiausiais projektais ir veikla. Niekada nesakai „ne“ ar sakai kai kurias atvejais?

– Dar tik mokausi sakyti „ne“. Smagiausia būna, kai pasakai „ne“, ir niekas nesugriūna.

– Kai susipažinom, buvai paauglė rašytoja. O kaip rašymas dabar?

– Vis dar rašau, bet nebe taip „garsiai“. Dingo noras dalintis ir duoti kam nors skaityti. Man labai patinka dviejų kietų kūrėjų mintys. Charles Bukowskis sukūrė eilėraštį, kurio pagrindinė mintis tokia: jei gali nerašyti – nerašyk. Jonas Mekas labai puikiai atsakė vienam žmogui, kuris jo paklausė, ką daryti, jei rašai, bet tau neišeina, jei tau sunku ar kiti nevertina? Jis pasakė: tai ir nerašyk, ir taip pilna rašančių žmonių, jei tau tai neteikia malonumo ar manai, kad tau tai nepavyksta – nerašyk, pilna kitų veiklų.

– Ką skaitai?

– Šiuo metu skaitau švediškų apsakymų rinkinį, nes nenoriu pamiršti išmoktos naujos kalbos. Eilėje laukia Susannah‘os Cahalan knyga „Liepsnojančios smegenys. Mano beprotybės mėnuo“, kurioje pasakojama apie jauną perspektyvią moterį, kuri tampa agresyvia psichine ligone ir po truputį bando susigrąžinti savo tapatybę.

– Žinau, kad myli  Rainerio Marijos Rilkės poeziją. O juk tai tokia intelektuali, sudėtinga poezija, kuriai išjausti ir perprasti patirtis reikalinga. Iš kur tu tokia ypatinga, sakyčiau?

– Oi, nelaikau savęs ypatinga. Rilke susižavėjau labai seniai. Pirmiausia buvo jo prozos knyga „Maltės Lauridso Brigės užrašai“. Vėliau atradau ir jo eilėraščius. Poezija, mano nuomone, viena iš sudėtingiausių literatūros rūšių. Ir skaityti, ir kurti. Randu labai mažai poezijos, kuri „kirstų tiesiai į kepenis“. O Rilkė – vienas iš tų kūrėjų. Man patinka, kaip jis rašo apie meilę, santykius ir tą tokį pulsuojantį, gyvą nervą. Dar labai patinka Mindaugo Nastaravičiaus eilėraščiai.

– Kai sako „banalybė“, ką įsivaizduoji?

– Šiaip nieko. Yra dalykų, kurie man tikriausiai atrodo banalūs, tačiau kitiems jie – svarbūs, ypatingi. Todėl nesinori kažko vadinti „banaliu“, nes tai banalu tik man, o kai kam tai svarbu ir gali atrodyti kaip įžeidimas. Apskritai, kai pagalvoji, sakyti, kad kažkas banalu – labai pižoniška. Man tai siejasi su savotišku pasipūtimu, nes netikiu, kad net ir labai daug nugyvenęs ir patyręs žmogus galėtų sakyti, kad kas nors yra banalu.

– Yra dalykų, bruožų, žmonių elgesio, judėjimų ar ko nors panašaus, ko nekenti, nemyli, netoleruoji?

– Labiausiai man nepatinka, kai žmonės nenori diskutuoti ir neišklauso kitos pusės. Arba neišdrįsta pasakyti „klydau“, „nesupratau“. Arba tiesiog nesupranta, kad diskutuoti galima turint skirtingas nuomones ir nebūtina eit prie vieningo atsakymo, konstatuojant, jog kažkuris yra teisus.

– Kada paskutinį kartą jauteisi laiminga? Koks ir kodėl tai buvo jausmas?

– Kai buvau kaime su šeima. Tai man yra oazė, kur atsigaunu ir pasikraunu.

– Yra dalykų, kurių bijai, nemoki, net nenori išmokti?

– Aš labai daug dalykų bijau ar kartais nenoriu išmokti. Bijojau išvažiuoti studijuoti į Švediją, bijojau dirbti LRT žinių tarnyboje, kiekvieną kartą bijau, kai išspausdinamas straipsnis. Bet aplinkybės priverčia. Arba kartais pagalvoju: „O kas atsitiks blogiausio, jei pabandysiu?“ Toks požiūris leido man išbandyti daug dalykų. Daugybės potyrių ar darbo įgūdžių neturėčiau, jei nebūčiau išdrįsusi daryto to, ko bijau ar tuo metu nenorėjau.

– Ritualai, knyga, filmas, žmogus, kuris nuramina ar įkvepia gyventi, kai būni visai nusivariusi nuo kojų?

– Mane labai įkvepia žinojimas, kad šalia visada yra žmogus, kuris priima tave. Ne tą tave, kurią kartais kuri kitiems, bet tą, kurio kartais niekam nerodai. Viena iš savybių, kurių niekam nerodau, – jautrumas. Taip pat įkvepia kuriantys žmonės. Džiaugiuosi, kad dabar informacijos srautas yra toks didžiulis, ir internetas suteikia galimybę pamatyti, ką kuria žmonės kituose pasaulio kraštuose.

– Dėkoju už pokalbį.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

 

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie