Rėmėjai pasisakė apie festivalį “Vaidiname žemdirbiams”

Interviu su Daliumi Trumpa – AB „Rokiškio sūris“ direktoriaus pavaduotoju:

-Kas paskatino vieną iš įtakingiausių Rokiškio verslininkų ateiti į redakciją  ir išsakyti savo mintis ne apie „Rokiškio sūrį“, o pirmą kartą – apie kultūrą?

-Tai teisybė. Pirmą kartą dėl to atėjau. O kas paskatino? Skaitant spaudą man pasirodė, kad šiuo metu yra norima matyti ar parodyti tik blogas kultūros centro veiklas. Nesu tarybos narys, nežinau,  nesigilinau, kas tenai iš tikrųjų yra, kokie nusižengimai. Manau, kad jie gali būti, ir jei buvo piktnaudžiavimai, aš nesikišu. Tačiau Lietuvoje yra prikurta tiek biurokratinių taisyklių… Ir jei nori kažką padaryti, esi priverstas tas taisykles kažkiek laužyti. Jei jų laikaisi, tai nieko nedarai arba darai minimaliai ir niekam iš to naudos nėra. Mano nuomone, dabar matomi tik pažeidimai. Aš nesiginčiju, ar jie yra ar nėra. Tai kontroliuojančių institucijų reikalas.

– Gal bent vieną biurokratų sukurtą taisyklę, kurią reikia laužyti, pagvildenkim.

-Nenorėčiau. Nes bet kokiu atveju tu jas pažeidi, esi kaltas. Tik jeigu aklai laikysiesi visų, nebūsi sėkmingas. Niekuomet nedirbau biudžetinėse įstaigose, bet noriu viena pasakyti – tų taisyklių laikytis šimtu procentų ir efektyviai dirbi neįmanoma. Jų prikurta net sąmoningai. Kad galėtum prisikabinti prie bet ko. Juk yra posakis, „kad ir prie stulpo gali prisikabinti“. Aišku, pažeidimų lygis yra skirtingas. Tai vienareikšmiška.

-Norite apginti kultūros centro darbuotojas, apie kurių padarytus pažeidimus čia ir kalbame? 

-Noriu, kad žmonės išgirstų palaikymą konkrečiai iš manęs, nes mūsų santykiai su kultūros centru sietini tik dėl renginių rėmimo. Ne vien festivalio „Vaidiname žemdirbiams“, bet ir kitų. Mūsų rėmimo politika yra tokia: prašančių yra labai daug, ir vienas iš prioritetų, kuomet sprendžiame, ką remti,  – ne turinys, o ugnelė žmonių akyse, noras padaryti kažką daugiau nei formaliai pagal pareigas  priklauso. Tai ir mačiau kultūros centro pagrindinių darbuotojų akyse. Dėl to mes ir  buvom rėmėjais. Nemažais rėmėjais – ir teatrų festivalio, ir „Interrampos“, ir „Nikodemų“, ir liaudies teatrų. Daug galima vardinti. Remiam ne tik kultūros centrą. Dabar bus Zajančauskaičių (Simona ir Justina Zajančauskaitės – kraštietės muzikantės – aut. past.) rengiamas klasikinės muzikos festivalis. Tai irgi merginos, kurios nieko iš to negauna. Tik galvos skausmą, kaip padaryti. Ir vaikų sportą remiu asmeniškai. Nes treneris į tarptautines varžybas gali vežti, o gali ir nevežti, nes savivaldybė neduoda pinigų. Tą patį mačiau ir kultūros centre.

-O dabartinio vadovo Eriko Druskino akys nedega?

– Negaliu pasakyti. Aš su juo dar nebuvau susitikęs. Tiesiog dūšioj nemėgstu, kada pradedama  ieškant blogų dalykų praeityje ir jie akcentuojami. O ne  tai, kas gera buvo padaryta. Ir politikoj tas man nepatinka. Kada pradedama nuo neigimo. Mano supratimu, tai yra bloga pradžia.

-Ar tai reiškia, kad neberemsite festivalio „Vaidiname žemdirbiams“?

-Ne. Mes tikrai ultimatumų nereiškiame. Tai festivalis, pragyvenęs ne vieną kultūros darbuotojų kartą. Tiesiog išsakau savo nuomonę apie situaciją. Kaip žmogus, kuris  buvo prisilietęs prie kultūros centro veiklos.

-Kiek tiesos yra teiginiuose, jog kažkuriais metais atsisakėt remti kultūros centrą. Neva, savo algoms naudojo jūsų skiriamą paramą?  

-Ne su mumis tikrai tokių dalykų nebuvo. Kartu rengdavom Rokiškio miesto dienas, galvodavom kaip išreikšti padėką, bendrą vakarienę padaryti. Niekada  nejautėm, kad rėmimo lėšos kaip nors blogai naudojamos.

-Kaip manote, blogai jei festivalį „Vaidiname žemdirbiams“ naujasis direktorius pervadins į „Sūrį“?

-Blogai.

-Bet  tai buvo nerimtas pajuokavimas. Spauda tiesiog tuo pasinaudojo.

-Aš supratau. „Sūris“, įsivaizduoju turi humoristinę reikšmę. O mūsų bendrovė yra tiek stambi, kad „sūris“, šiuo atveju –  tiesiog nesolidus pavadinimas.

-Jūsų, pavadinkim, oponentai pateikia argumentuotas nuomones, kad pavadinimą, formą ar dar kažką reikia keisti, nebegalima gyventi „praėjusio amžiaus nuotaikomis“.

-Aš ne prieš tai, kad kažką reikia keisti. Bet pavadinimo keitimas turėtų būti paskutinėje eilėj po visų pokyčių. Gyvenimas nestovi vietoje, viskas keičiasi. Kokios formos gali būti, nežinau, nesu specialistas. Žinau, kad teatrai atvažiuodavo. Salės, kiek buvau spektakliuose – tikrai – ne pustuštės. Todėl keitimai turi būti pamatuoti. Tradicija yra labai didelė jėga, o mūsų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“ tą jėgą turi ir aš manau, kad pakeitus pavadinimą tradicijos jėga gali būti susilpninta. Tuo labiau, kad kuriant šį festivalį pagrindinės Rokiškio įmonės buvo susiję su žemdirbiais  – ir „Rokiškio sūris“, ir „Rokiškio konservai“, ir „Rokiškio grūdai“, “Rokiškio mašinų gamykla”. Iš principo taip yra ir dabar. Aš asmeniškai tikrai nesijaučiu kažkuo pažemintas, eidamas į festivalį tokiu pavadinimu. Pats iš savęs žodis „žemdirbys“ neša daug teigiamų emocijų – darbštumas, sunkus darbas, gamta, tradicijos.

-Tai kiek „Rokiškio sūris“ pinigų festivaliui atseikėja?

– Jau keletą metų kaip esame įsteigę 3 tūkstančių eurų premiją geriausiam spektakliui vaikams. Visuomet priimam vieną  teatrą ir, jei trūksta, dar paremiam.

-Kokį geriausią matytą spektaklį įvardytumėte?

-Deja, jis nerodytas festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“. Iš tikrųjų didžiausią įspūdį  man padarė berods praėjusiais metais Vilniuje matytas Rimo Tumino Vachtangovo teatre statytas „Eugenijus Oneginas“. Rokiškyje labai patiko Rusų dramos teatro „Palaidokite mane už grindjuostės“, Jono Vaitkaus „Patriotai“.

-Yra nuomonių, kad geriausių pastatymų į Rokiškį neatveža. Štai ir E. Nekrošiaus „Jobo knygos“?

-Nesutikčiau. Neatvežė „Jobo knygos“. Bet žinau žmonių, kurie neišsėdėjo tame spektaklyje. Yra, kam  patinka lengvo turinio spektakliai. Yra kam – tragedijos. Yra spektaklių, kuriuos mačiau ir spjaudžiausi. Nevardinsiu.  

– Tai ar bent iš vieno esate išėjęs?

 – Išėjau iš vieno. Per „Interrampą“. Tai buvo labai seniai. Mėgstu baigti, ką pradedu. Bet tada jau pagailo laiko.

-Jums neatrodo, kad Rokiškyje gal jau per daug to teatro?

– Ne. Nes kada pradedame su kažkuo kalbėti, kas yra Rokiškyje, visuomet sakau, jog pas mus yra „Vaidiname žemdirbiams“, ir tai yra jėga. Mažam miestui tai – didelė laimė.

– Ar manote, kad naujoji kultūros centro valdžia tai sugriaus? Gal jau pradėjo griauti?

-Nemanau. Nesu su naujuoju vadovu  bendravęs ir nesu prieš jį nusistatęs. Jis dar nesurengė nė vieno festivalio. Tikiu, kad festivalio griauti niekas nenori, ir visiems kultūros centro darbuotojams linkiu sėkmės.

Leonardas Šablinskas, žiuri komisijos narys, festivalio „Vaidiname žemdirbiams“ rėmėjas:

  Noriu susiaurinti temą iki festivalio. Į kitas peripetijas nenoriu kištis – gal tik tiek galiu pasakyti, kad per daug viskas išnešta į išorę. O apie pavadinimą manau, jog tai prekinis ženklas ir jį keisti nemanau, kad būtų tikslinga. Atimkim iš „Adido“ ženklą ir pamatysim, kas su juo pasidarys. Juo labiau, kad prie to festivalio jau ištisa karta išaugo. Tai labai gili tradicija ir ją laužyti nėra logikos. Tektų viską pradėti nuo pradžių. Daug bendrauju su  teatro ekspertais, režisieriais. Jie visiškai palaiko poziciją „nebūtina keisti“. Be to, ką tai duos?   

Dėl festivalio lygio. Aš pats asmeniškai per metus dalyvauju kokiuose šešiuose ar  aštuoniuose teatrų festivaliuose. Šiemet jau dviejuose tarptautiniuose buvau. Taigi, matau įvairių lygių. Viską stebiu ir galiu atsakingai pasakyti, kad mūsų festivalis, bent jau mano akimis, įvertinus pastatymus, premijų dydį, priėmimų lygį, niekuo nenusileidžia geriausiems tarptautiniams. Nekalbant jau apie Lietuvos. Tokio teatralų priėmimo kaip pas mus – nėra. Negirdėjau, kad verslininkai remtų kiekvieną teatrą, kad darytų išskirtinius priėmimus. Vienintelis dalykas, ko aš pasigendu asmeniškai visame festivalių kontekste, tai šaukinio. Apie tai ne kartą esu kalbėjęs. Bet tai labai smulki detalė.  

Dėl žiuri  komisijos. Kadangi man tenka nemažai bendrauti su teatrais, netgi ekspertais, tokiais kaip  Joke Elbers, Gytis Padegimas, Ramūnas Abukevičius, jie labai džiaugiasi, kad komisija pas mus yra nepriklausoma, neturinti  kažkokių tikslų ir pripažįsta, jog mes –  kompetentingi. Anksčiau Rokiškio festivalio žiuri komisijos sprendimai nedaug prasilenkdavo su „Auksinių scenos kryžių“ skyrimu. O grįžtant prie kultūros centro pasikartosiu, kad man nepatinka, kad viską, kas vyksta kultūros centre išnešėm labai plačiai. Galbūt reikėjo susitvarkyti savo namuose. O dabar darom sau antireklamą. Teatrai tai stebi ir formuojasi nuomonę, kuri nėra palanki mūsų rajono ir miesto naudai.  

Tačiau bet kuriuo atveju festivalio remti neatsisakysiu. Nėra priežasties, kodėl tai turėčiau daryti. Netapatinu „Vaidiname žemdirbiams“ ir su kultūros centru. Festivalis – mūsų  rokiškėnų užaugintas kūdikis. Negi imsim ir pasmaugsim.  

Saulius Jasiulevičius, vienas „Vaidiname žemdirbiams“ rėmėjų: 

Nuo pat mažens buvau auklėjamas teatro dvasia ir turėjau galimybę lankytis Kauno dramos teatre. Mano šeima iki šiol išlaikė bendradarbiavimą su šiuo teatru. Dabar jį remiame per festivalį „Vaidiname žemdirbiams“. Taigi, Kauno dramos teatras man yra šventas reikalas. Kai pats buvau šio festivalio komisijos nariu, rajono meras buvo Egidijus Vilimas. Jo to meto idėja buvo pakeisti festivalio pavadinimą „Vaidiname žemdirbiams“. Atsimenu, kad aš kategoriškai šokau prieš. Ginčijomės  tol, kol ambicijos dėl  kito pavadinimo užgeso.  

Ką galvoju apie tai, kas dabar vyksta kultūros centre? Nelabai tuo domiuosi. Žinau, kad yra naujas vadovas. O kad griaunama kultūra? Vadovų rotacija po kažkiek metų yra privaloma. Tai netgi sveikintinas reiškinys. Nesvarbu kur – ar medicinoj, ar kultūroj. Ne mes pirmi, ne mes paskutiniai O kad dėl to sugrius festivalis? Nesąmonė. Jo praradimą kultūroje prilyginčiau Hirosimos tragedijai. Tai unikalus reiškinys visos Lietuvos kultūriniame gyvenime, kurio buvimo ar nebuvimo negali nulemti  netgi tokio rango vadovo kaita. 

Aš, kaip rokiškėnas, noriu, jog kultūros centro veikla būtų pozityvi, o pozityvumas duoda teigiamą rezultatą. Tik daryti kažkokias išvadas procesui vos prasidėjus realiai net negali būti pagrindo. Tai, kad centre keičiasi vadovavimo stilius, nėra tragedija.  Matyti griūtį įstaigoje ir juo labiau kultūroje, reikia laiko. Na, tarkime, būtų renginiai, kurie nepavyksta. O dabar? Kas yra tas pranašas, kuris jau mato tik atėjusio vadovo nesėkmę? Gal tai –  per drąsu.

Reda Milaknienė