DnB NORD banko vyriausiasis analitikas
DnB NORD banko vyriausiasis analitikas
Prie Dirdų

„Gimtojo Rokiškio“ projektas „Eksportuojanti Lietuva“ beveik pasiekė zenitą. Apie verslo eksportą kalbėjo bendrovių – „Duguva“, „Dailista“, „Rinkuškių alaus darykla“, „Rokiškio sūris“, „Kepėjėlė“, „Rokvesta“ vadovai. Pašnekovų nuotaikos, nors ir labai nežymiai, tačiau keičiasi: nebėra abejonių, jog atsispyrėme nuo ekonominės krizės liūno dugno ir esame pasirengę kilti į viršų. Ar užteks jėgų
išsikabaroti į paviršių? Apie šiandienos, t.y. besibaigiančiųjų 2010-ųjų šalies eksporto situaciją kalbėjome su DnB NORD banko vyriausiuoju analitiku, habilituotu daktaru, profesoriumi Rimantu RUDZKIU.
Šiam žmogui skauda širdį dėl daugybės Lietuvos dalykų. Ir, ačiū Dievui, kad skauda…

– Esate šalies ekonomikos analitikas, bene labiausia mėgstamas žurnalistų. Kaip manote, kas lėmė šį palankumą?
– Visada stengiuosi įsigilinti į problemą ir būti bešališkas bei objektyvus.
– Beje, žiniasklaida Jus praminė pesimistiškiausiu analitiku. Tai charakterio bruožas ar šalies ekonominė situacija?
– Tai nėra charakterio bruožas. 2004 m. buvau vienas optimistiškiausių Lietuvos ekonomikos raidos vertintojų, tačiau vėliau įsitikinau, kad pasirinkom klaidingą, pernelyg biurokratizuotą šalies vystymosi kelią. Be to, išryškėjo šalies politinio elito silpnumas bei patriotizmo stoka.
– Papasakokite šiek tiek apie save…
– Gimiau ir augau Kaune, baigiau Kauno technologijos universitetą, tuometinį Politechnikos institutą, įgijau skaičiavimo technikos specialybę. Daktaro ir habilituoto daktaro disertacijas apsigyniau analizuodamas matematinę statistiką, nuo 1974 m. iki dabar dirbu mokslinį darbą Matematikos ir informatikos institute. Be to, pusę etato dirbu DnB NORD banke vyriausiuoju analitiku. Šalies ūkio tyrimais užsiimu bene nuo 1991-ųjų. Esu vedęs, turiu tris suaugusius vaikus, domiuosi filosofija ir religija.
– Kuo skiriasi analitikas nuo pranašo? Patvirtinkit, kad Lietuva jau ropščiasi iš duobės.
– Tikras pranašas žino tiesą ir todėl neklysta. Analitikas daro išvadas remdamasis tyrimais, tačiau dėl pasaulio sudėtingumo nėra apsaugotas nuo klaidų. Manau, šiuo metu Lietuvos ūkis iš lėto kyla iš duobės. Tai ryškiausiai rodo eksporto atsigavimas. Tačiau reikšmingesnės verslo aplinkos bei valstybinio sektoriaus pertvarkos nėra, investuotojams mūsų šalis tebėra nepatraukli ir pernelyg įsibėgėjo emigracija. Ilgalaikio spartaus ekonomikos augimo kol kas nesitikiu.
– Štai AB „Rokiškio sūris“ jau susitaikė su mintimi, kad nepavyks įkalbinti italą valgyti lietuvišką sūrį, užtat savo produkciją parduoda Italijos picerijoms kaip žaliavos produktą. Kaip Lietuva ėjo į Europos rinkas ir ar toli nueita?
– Lietuva pradėjo sparčiai skverbtis į Europos Sąjungos (ES) rinką 1995 m. Iki 2008 m. reikalai šioje srityje klostėsi neblogai, tais metais prekių į ES išvežta už 33,5 mlrd. litų. Tačiau tolesnė eksporto plėtra sunkėja – pasiekus aukštesnį pragyvenimo lygį ir spaudžiant Azijos gamintojams būtina ypač susirūpinti šalies konkurencingumu: inovacijomis, prekių ženklais, darbuotojų kvalifikacija, viešojo sektoriaus efektyvumu.
– Ar Lietuvai tikrai reikia bijoti kinų?
– Kinijos gamintojai labai sparčiai stiprėja ir kelia gaminių kokybę. Mūsų verslininkams reikia ieškoti nišų, kur kinų produkcijos konkurencija menka.
– UAB „Jurės medis“ vadovas Ovidijus Jankauskas, paklaustas, ar valstybė padeda eksportuojančiajam verslui, nesuprato klausimo: Vyriausybės pagalbos jam nereikia. Gal ir valstybė taip pat galvoja: jos pagalbos eksportui nereikia?
– Valstybė taip negalvoja, tačiau Lietuvoje jos veiksmai pernelyg vangūs ir jiems trūksta aiškios ir nuoseklios strategijos. Valstybė neturi verslui trukdyti pernelyg smulkmenišku jo reglamentavimu, o teikti kokybiškas paslaugas švietimo, teisėtvarkos ir t.t. srityse, užtikrinti reikiamą energetikos, ryšių, susisiekimo infrastruktūrą. Eksportuotojams, ypač smulkiesiems, valstybė turi teikti informacinę pagalbą, padėti užmegzti partnerystės ryšius, tam tikromis aplinkybėmis suteikti garantijas kreditams ar mokestines lengvatas, rūpintis tinkamu reikalingų specialistų parengimu.
– DnB Nord bankas kasmet rengia išsamias Lietuvos ekonomikos perspektyvų apžvalgas. Dešimtbalėje sistemoje kaip įvertintumėte mūsų šalies ūkio potenciją?
– Nenoriu rašyti pažymio, tačiau mums gresia tapti regiono autsaideriais. Vis dėlto manau, kad anksčiau ar vėliau sukrusim ir imsimės ryžtingos pertvarkos.
– „Ryto garsų“ laidoje klausiausi Jūsų bei Socialinės apsaugos ir darbo ministro Rimanto Dagio ginčo. Į daugelį Jūsų argumentų ministras turėjo „svarų“ atsakymą: „Niekas greitai nesidaro…“ Kas vis dėlto pagreitintų eksporto augimą?
– R.Dagio atsakymas tikrai nebuvo svarus. Tai – tipiška demagogija. Negi dvejų metų buvimo valdžioje nepakako, kad panaikintų daugybę žiniasklaidoje minėtų verslo trukdžių, pradėtų esminę, o ne kosmetinę valstybės sektoriaus reformą, sumažintų verslą kontroliuojančių įstaigų skaičių ir jų korumpuotumą. Juk dar nėra net aiškaus struktūrinių reformų plano. O eksportas šiuo metu sparčiai auga ir be valdžios pastangų dėl palankios situacijos pasaulyje ir nepilnai išnaudotų turimų gamybos pajėgumų. Tačiau ši plėtra nėra tvari, todėl, kaip minėjau, valdžios prioritetu turėtų būti šalies ūkio konkurencingumo kėlimas ir investicijų į eksportuojančią gamybą skatinimas. Nenorėdamas pernelyg plėstis šia tema, siūlyčiau perimti kitų šalių – Estijos, Singapūro, Suomijos, Gruzijos ir kitų – pavyzdį.
– Ar būtinas valstybės prioritetas tam tikroms ūkio šakoms?
– Tai rizikinga, nes lengva suklysti prognozuojant ekonominius procesus regione ir pasaulyje. Be to, kiekvienoje ūkio šakoje gali atsirasti didelę pridėtinę vertę kuriančių įmonių, kurios ypač pageidautinos. Reikia stengtis kiekvienai ekonominei veiklai, kuri ima sėkmingai plėtotis, sudaryti palankias sąlygas. Valstybės geriausia parama verslui – infrastruktūros gerinimas ir palankios aplinkos – mokestinės, teisinės, švietimo bei kitų – kūrimas.
– Ar eksportas gali formuoti šalies įvaizdį? Ar šalies įvaizdis turi reikšmės eksportui?
– Be abejo! Sėkmingas eksportas gerina šalies įvaizdį ir atvirkščiai – geras šalies įvaizdis skatina pirkti joje pagamintas prekes.
– Koks, Jūsų manymu, turėtų būti verslo ir spaudos santykis?
– Žiniasklaida turi didelę galią, todėl ji turi jausti ir atsakomybę už šalies raidą, taigi ir už verslo plėtrą. Ji gali daryti nemenką įtaką verslo moralei bei jam padėti, atkreipdama gyventojų ir politikų dėmesį į verslo problemas.
– Gal verslas stokoja informacijos?
– Rinkti informaciją – nelengvas darbas, ir šioje srityje žiniasklaida taip pat galėtų būti svarbiu verslo pagalbininku.
– Kaip vertinate VšĮ „Eksportuojančioji Lietuva“ veiklą? Ar normalu, kad provincijos įmonė, eksportuojanti apie 10 proc. savo produkcijos, nė nesidomi šios įmonės pastangomis padėti eksportuojančiam verslui?
– „Eksportuojančioji Lietuva“ susikūrė neseniai, ir man kol kas sunkoka įvertinti jos darbą. Tačiau jos galimybes riboja nedidelis šios įstaigos biudžetas.
– Gal valstybė daugiau laimėtų, jei ji neberemtų nieko: nei turgininkų ar patentininkų, nei žemės nuomotojų ar žemdirbių, nei smulkaus verslo ar eksportuotojų?
– Pasaulio patirtis rodo, kad eksportuotojus ir smulkias įmones remti verta.
– Interviu su buvusiu viceministru A.Burkovskiu klausėme, ar jo negąsdina, kad kai kurios verslo įmonės neberanda specialistų. Jo manymu, tai nėra blogai – krizė beveik įveikta. Kas Jums labiau kelia nerimą: toks valstybininkų požiūris ar emigracijos mastai?
– Emigracijos mastas išties grėsmingas, tačiau A.Burkovskio atsakymo pernelyg nesureikšminčiau: tai dalykiškas žmogus, veikiausia jis atsakė pernelyg neįsigilinęs į padėtį. Išties aukštos kvalifikacijos specialistų stygius vėl jaučiamas. Dėl emigracijos bei specialistų rengimo Lietuvoje sistemos ydų struktūrinio darbuotojų trūkumo problema bus aštri jau artimiausiais metais.
– Dėl krizės Valstybė tebekaltina bankus. Betgi tikrai: kur gausi pinigų, jei ne banke? Gal jau laikas kurti patikimą lietuviško kapitalo banką?
– Mes gi jų turėjome. Tačiau 1996 m. įvyko jų griūtis. Sėkmingą banko darbą lemia indėlininkų pasitikėjimas, aukšti tarptautiniai reitingai ir didelis nuosavas kapitalas. Manau, mes pernelyg kritiški skandinaviškiems bankams: sunkmečio sąlygomis jie labai atsargūs, nes rūpinasi indėlių saugumu. Bet juk būtent todėl mes drąsiai jiems patikime savo pinigus.
– Kurią iš trijų Baltijos valstybių – Lietuvą, Latviją ar Estiją – galime vadinti eksporto lydere?
– Skaičiuojant vienam gyventojui aiškiai pirmauja estai.
– Kodėl lietuviai vengia jungti įmones į didelius koncernus?
– Manau, nepakankamai suvokta, kad apsijungus atsiranda daugiau galimybių. Be to, trūksta tarpusavio pasitikėjimo.
– Kokio imtumėtės verslo, jei gyventumėte Rokiškyje, pasienio rajone?
– Pasienio efektas nedidelis – tarp Lietuvos ir Latvijos muitinių nebėra. Svarbu, kokiomis žaliavomis čia lengva apsirūpinti ir kokių darbuotojų rasti, bet nesu buvęs Rokiškyje, todėl atsakymų nežinau. Pirmiausia galvočiau apie medienos dirbinių gamybą ir jų eksportą į Skandinaviją.
– Ko palinkėtumėte provincijos verslui?
– Rasti savo kelią, mylėti savo kraštą ir pajusti tą gyvenimo harmoniją, kurios dažnai trūksta didesnių miestų gyventojams.

Aldona Minkevičienė

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie