Spaudos
Spaudos

Medinės koplyčios stovi pakelėse, bažnyčių šventoriuose, kapinėse, o varpinės tapo neatsiejama sakralinių ansamblių dalimi, varpų dūžiai kviečia žmones melstis. Mūsų laikus dauguma jų pasiekė apleistos ir apgriuvusios arba visai neišliko, vos kelios prikeltos naujam gyvenimui.
  
Koplytėlėse šarvoti mirusieji, laidoti kilmingieji
Lietuvos miestuose ir kaimuose yra daug medinių koplyčių. Jos stovi pakelėse, bažnyčių šventoriuose, o dažniausiai – kapinėse. Suklupę prie mažos pakelės koplytėlės melsdavosi pakeleiviai, o didesnėse, pastatytose šventoriuose ir kapinėse, šarvoti mirusieji, už juos aukotos gedulingosios šv. Mišios, jų rūsiuose laidoti kilmingi žmonės. Lietuvoje yra ir ištisų koplyčių kompleksų, garsiausia jų – Žemaičių Kalvarijoje.  
Menotyrininkė Algė Jankevičienė monografijoje „Lietuvos medinės bažnyčios, koplyčios ir varpinės“ (2007 m.) rašo, jog koplyčių, kaip ir bažnyčių, statybas finansuodavo dvarininkai ir paprasti parapijiečiai. Kadangi koplyčios nėra įtrauktos į bažnyčių dokumentaciją, todėl sunku jas suskaičiuoti.
Lietuvos medinių koplyčių architektūra konservatyvesnė negu bažnyčių. Čia plėtota nedaugelis tradicinių sprendimų, pastatų kompozicijose mažiau atsispindi istoriniai stiliai. Dauguma jų nedidelės, stačiakampės su trisiene apside ir viename šone išsikišusia mažute zakristija. Pastatai dengti dvišlaičiu arba trišlaičiu šiaudų, malksnų ar lentų stogu. Koplyčių išorė ir vidus taip pat labai paprasti: priekiniame fasade – durys, šoninėse sienose – po nedidelį langelį. Prie galinės sienos šliedavosi mažas altorius, kartais puoštas negausiais medžio drožiniais.
Menotyrininkė minėtoje monografijoje aprašo daugiau nei 100 šalies medinių koplyčių, išlikusių arba užfiksuotų muziejų, bažnyčių archyvuose. Deja, į menotyrininkės akiratį nepateko nė viena mūsų rajono koplyčia. Iki šių dienų jų išlikusios vos kelios – Salų bažnyčios šventoriuje ir Rokiškio krašto muziejuje.

Kapinių koplyčią išsaugojo muziejininkai
1963 metų gegužę į Rokiškio dvaro teritoriją nuolatiniam saugojimui buvo perkeltas unikalus liaudies architektūros paminklas – Pašilių (Juodupės sen.) kaimo kapinių koplyčia. Lubos ir grindys liko tos pačios, tik buvo uždengtas naujas stogas. Šią koplyčią 1920 metais buvo pastatę senieji kaimo gyventojai, tačiau kunigai prie jos neaukodavo šv. Mišių, tik Kryžiaus dienomis čia rinkdavosi žmonės, o merginos ją išpuošdavo vainikais. Koplytėlę nutarta pervežti, kai atidarius naujas Lukštų kapines niekas nebenorėjo laidoti Pašiliuose. Prieš kelerius metus pradėjęs pūti medžio statinys buvo atnaujintas, darbus finansavo Andželo Frosio fondas. 
Nedidelė, lakoniškų formų ir netaisyklingo keturkampio formos koplyčia vos pastebima Salų (Kamajų sen.) bažnyčios šventoriuje. 1781 metais ją pastatė grafas Ignotas Morikonis ir pavadino Jėzaus Kristaus vardu. Dviejų altorių koplyčia buvo dengta šiaudiniu stogu, lubos – lentų, tik grindys – degtų plytų. 1888 metais kunigų Jono Rugilevičiaus bei Kušleikos rūpesčiu ir grafienės Marijos Tyzenhauzaitės-Pšezdzieckos lėšomis buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia. Statinį suprojektavo austrų architektas Georgas Verneris iš Tirolio. Šalia šventovės liko stovėti koplyčia.
Aktyvi parapijietė Stanislava Čerškutė pasakojo, jog vyresni saliečiai ją vadino lavonine: čia šarvoti mirusieji. Daugiau nei prieš 10 metų ant koplyčios užvirtęs medis smarkiai sudaužė jos stogą. Kunigas Jonas Skyrelis nutarė nenugriauti kaimo istoriją menančio statinio ir stogą suremontavo. Šiuo metu koplyčioje sandėliuojamos lentos, kastuvai, gėlių vazonai ir kitokie buities daiktai. 

Varpai kabėjo laikinai
Prieš daugelį metų Salų bažnyčios šventoriuje buvo laikina varpinė. Kraštotyrininkas Vincas Kriaučiūnas knygoje „Salos prie žydrojo Dviragio“ rašo, jog, pastačius Salų bažnyčią, didžiajame jos bokšte buvo pakabinti du varpai – Apolinaras ir Jurgis. Pirmojo pasaulinio karo metais juos norėta išvežti į Rusiją, tačiau kunigas Julijonas Paliukas kartu su parapijiečiais sugebėjo vertybes paslėpti – užkasė Salų dvaro parke netoli maudyklos. Pasibaigus karui jos buvo iškastos. Kadangi bažnyčios bokštai nebuvo tvirti, varpus nutarta pakabinti laikinoje nedidelėje varpinėje, pastatytoje šventoriuje.
Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių kariai išvežė varpus į Rokiškio geležinkelio stotį. Šeši parapijiečiai nugirdė sargybinį ir sugebėjo pavogti bažnytines vertybes. Įtrūkę varpai buvo suveržti lankais ir vėl pakabinti laikinoje varpinėje. 1975 metais kunigo Petro Nykšto rūpesčiu buvo sutvirtintas didysis bažnyčios bokštas ir į jį perkelti varpai. Dvasininką taip pasielgti paskatino nederamas parapijiečių elgesys: salietė S.Čerškutė iš senųjų kaimo gyventojų yra girdėjusi, jog per Didžiąją savaitę kažkas sumanė paskambinti varpais.
 

Varpinės statytos šventoriaus kampe ar patvoryje
Beveik kiekvieno šalies bažnytkaimio šventoriuje ar kapinėse galime pamatyti varpines. Praeityje jų varpai skambėdavo auštant, per pietus ir brėkštant, kviesdami žmones melstis. Jų dūžiai skelbdavo pavojų, į kapus lydėdavo mirusiuosius.  Menotyrininkė A.Jankevičienė teigia, jog varpinė statyta šventoriaus kampe, prie aikštės ar gatvės, kartais patvoryje. Atskiras varpines turėdavo ir bebokštės, ir bokštinės bažnyčios. Mat didelis varpų svoris ir jų sukeliamos dinaminės apkrovos galėdavo pažeisti bokštų konstrukcijas. Kad dūžių garsai kuo toliau sklistų, aukštai pakabintus varpus supa sienos su akustinėmis angomis arba atviros galerijos. Tik nedaugelis varpinių aukščiu prilygsta bažnyčioms ar jas pranoksta.  
Anot menotyrininkės A.Jankevičienės, varpinėse nebūtinai sekama bažnyčių architektūra, tačiau jos visada yra neatsiejama sakralinio ansamblio dalis. Nėra žinoma, kada Lietuvoje buvo pastatytos pirmosios varpinės. Nuo XVII amžiaus jos minimos bažnyčių inventoriuose, tačiau išsamiai neapibūdinamos. XVIII amžiaus dokumentuose rašoma, jog medinės varpinės statytos ant mūrinių pamatų arba polių, o sienos ręstos iš rąstų arba buvo karkasinės. Šio amžiaus dokumentuose randama informacijos apie tritarpsnes Rokiškio ir Obelių varpines.    

Puošniausia dalis – viršutinės atviros galerijos
Lietuvos kaimo senosios architektūros tyrinėtojas, architektas Jurgis Gimbutas (1918-2001) publikacijose rašo, jog bažnyčių bei varpinių tankumas Lietuvoje nėra tolygus. Žemaitijos 12-oje rajonų priskaičiuojamos 79 medinės varpinės, vidutiniškai po 6,6 rajonui, o Aukštaitijai su Užnemune tenka 142 varpinės: padalinus 32 rajonams, vos 4,4 vienam. Žemaitijoje yra maždaug pusantro karto daugiau varpinių: daugiausia jų Kelmės rajone – 15, o Mažeikių ir Telšių – po 12. Mūsų rajone medinės varpinės puošia Duokiškio, Kazliškio, Salų, Juodupės bažnyčių šventorius, savo architektūra išsiskiria Ragelių varpinė.
Šių, kaip ir kitų liaudiškų pastatų, kompozicijos principai buvo pastovūs ir kito labai lėtai. Jų konstrukcija dažniausiai yra griaučinė iš statramsčių, gulsčių sijų ir įstrižinių spyrių. Sienos apmuštos lentomis statmenai ar horizontaliai. Retos išimtys yra iš gulsčių sienojų sienos, neapmuštos lentomis.
Puošniausia varpinių dalis yra jų atviros galerijos viršuje. Jų kolonėlių eilės sujungtos arkomis arba spyriais, puoštos drožiniais. Varpinių stogus puošia kaltos geležies kryžiai.
Paprasčiausia ir primityviausia yra atvira varpinė, kurioje varpas tvirtinamas ant skersinio, permesto tarp dviejų medžių ar stulpų, kartais pridengtas stogeliu. Atvira dviejų stulpų varpinė puošia Juodupės bažnyčios šventorių. O štai jų, uždarų medinių,   dydžiai ir formos įvairuoja. Galime pamatyti kvadratinių, stačiakampių, daugiakampių, vientiso ir sudėtingo tūrio, vienodų ir skirtingų erdvinių formų pastatų.

Ragelių puošmena – varpinė
Rokiškio rajone architektūriniu požiūriu vertingiausia – Ragelių varpinė prie medinės Švč. Mergelės Marijos bažnyčios. Pastarosios statyba prasidėjo nuo medinės koplyčios: Rokiškio dvaro grafas Konstantinas Tyzenhauzas rageliečiams dovanojo netoliese buvusio Dagilių dvaro koplyčios pastatą. Apie 1838-uosius parapijiečiai jį parsigabeno. Kaimo kapinių viduryje, sulyginus antkapius, buvo padėti pamatai ir ant jų iš senosios koplyčios medinių dalių suręsta nedidelė bažnytėlė septyniais langais ir šiaudiniu stogu. O priešais ją ant dviejų, o vėliau ant keturių stulpų pastatyta varpinė.
Ragelių krašto istoriją tyrinėjęs aktyvus parapijietis Jonas Diržys pateikia daugiau parapijos gyvenimo detalių: apie 1860 metus bažnytėlę pradėjo lankyti labai daug tikinčiųjų, todėl naujas energingas kunigas Gulbinas susitarė su vyskupu dėl maldos namų plėtimo. Kriaunų bažnyčios archyve rasti dokumentai liudija, jog 1875 metais liepos 4 dieną buvo baigti bažnyčios plėtimo darbai. Jie kainavo 1 tūkst. 480 rublių ir 60 kapeikų. „Minėta suma susidarė iš smulkių laisvų aukų“, – rašo J.Diržys. Plečiant bažnyčią, virš jos nebuvo įrengtas varpinės bokštas, todėl kunigas Gulbinas nutarė atvirosios varpinės vietoje pastatyti triaukštę, lietuviškais ornamentais papuoštą medinę varpinę.

Kasdienėms pamaldoms – po 50 varpo dūžių
Bronius Kviklys knygoje „Lietuvos bažnyčios“ (1984 m.) rašo, jog Ragelių varpinė ypatinga tuo, jog kiekvienas jos tarpsnis, vis laibesnis už apatinįjį, laikosi ant stulpų iki pat pamatų. Tad apačioje yra net trys vertikalių stulpų vainikai. Didesniam standumui visi stulpai surišti įžambiais spyriais. Pastatą puošia romantizmo epochai būdingos arkadų ir girliandų aplikacijos. O viršutinysis tarpsnis yra atviras, su arkadomis iš visų pusių. Ant stogo yra metalinis kryžius. 1904 metais varpinė buvo remontuojama – sutvirtintos jos medinės dalys, o 1932-aisiais stogas apdengtas skarda. 
Senosios varpinės atnaujinimu rūpinosi Ragelių bažnyčią aptarnaujantis Jūžintų parapijos klebonas Leonas Linda. Prieš penkerius metus atliktas varpinės kapitalinis remontas kainavo apie 50 tūkst. Lt. Kaimo puošmenos atnaujinimą finansavo parapijiečiai ir Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.
Kiekvieną sekmadienį ragelietis Leonardas Milaknis, skambindamas varpu, kviečia Ragelių ir aplinkinių kaimų žmones į bažnyčią. Vyriškis mėgsta skaičiuoti: eilinėms pamaldoms pakanka 50 dūžių, o šventinėms reikia bent 20 daugiau.

 

Dalia ZIBOLIENĖ

bangenis

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie