Spaudos
Spaudos

Savo istorijas turi ne tik Rokiškio dvaro rūmai, pernai šventę 210 metų jubiliejų, bet ir juos supantys pastatai. Juose gyveno tarnai arba buvo gaminama įvairi produkcija. Vieni pastatai jau prikelti naujam gyvenimui, kiti tebelaukia savo eilės. Legendomis ypač apipinta vadinamoji Krošinskių pilaitė – pats mistiškiausias Rokiškio statinys. 

Romantiškas
Bene labiausiai pastebimas Rokiškio senamiesčio pastatas  – „bravoras“. Buvusi alaus darykla tebestovi Tyzenhauzų alėjoje, prie tvenkinių. Ne tik rokiškėnai, bet ir kai kurie istorikai šį statinį tituluoja  Krošinskių pilaite. Taip ji vadinama ir spalvinguose Rokiškio albumuose. Mūsų miestą įamžinantys menininkai beveik niekuomet neapsieina be šio apgriuvusio, tačiau labai romantiško pastato fotografijų. Neretas jį fotografuoja ryte, dar paskendusį rūke ir primenantį senovinio filmo dekoraciją.  
Tačiau „bravoras“ ir didikų Krošinskių pilaitė nėra vienas ir tas pats statinys, nors ir turi bendrų sąsajų.
„Visai netoli „bravoro“, ten, kur dabar įsikūrę privatūs namai,  tikrai stovėjo mediniai kunigaikščių Krošinskių rūmai. Šie didikai Rokiškį valdė 200 metų. 1715 m. už skolas kunigaikščiai Krošinskiai Rokiškio valdas perleido grafams Tyzenhauzams“,  – sakė Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Onutė Mackevičienė. Anot pašnekovės, tikslią Krošinskių rūmų vietą galėtų parodyti tik archeologai. Tačiau neabejojama, kad pirmuosiuose dvaro aprašymuose, saugomuose Vilniaus universiteto bibliotekoje, tikroji pilaitės vieta jau buvo pažymėta. Šie teiginiai atsako į klausimą, kodėl „bravoras“ tapatinamas su  Krošinskių pilaite.

Tikrieji rūmai
Istoriniai šaltiniai liudija, jog tikrieji didikų Krošinskių rūmai –   nemažas medinis pastatas. Jame – iš pirmo žvilgsnio grubūs, masyvūs, tačiau elegantiški mediniai baldai, švediškų koklių krosnys, įspūdingi sietynai. „Krošinskių rūmai – didelis pastatas, apkaltas pušinėmis lentomis, su  sraigtiniais laiptais. Valgomąjį puošė 8 stikliniai langai. Jie atrodė prabangiai, nes tuomet stiklą retai tenaudodavo“, – pasakojo p. Mackevičienė.
Rūmuose kunigaikščiai Krošinskiai įsirengė koplyčią su stalių darbo altoriumi, o pastato  antrojo aukšto salė  turėjo net  septynis langus. Rūmų patalpos paženklintos Krošinskių herbais.
Didikų valgomajame kabojo įspūdinga iš medžio išdrožta briedžio galva su šešių šakų ragais. Ant šių uždegdavo žvakes. Rūmų pastatą nuo ūkinių statinių skyrė vytelių tvora su gražiais pušiniais vartais ir stogeliu. Šios žinios užrašytos raštininko Vendragovskio 1634 m.  inventoriuje.
Vėliau pradėtas vesti dar vienas aprašas. Tuomet rūmai priklausė grafams Tyzenhauzams. Šis aprašas skurdesnis, tačiau jame taip pat minima prabangių detalių: centriniai rūmai puošti penkiomis skardinėmis artišoko formos vazomis, krosnys – tamsiai žalių ir baltų koklių. Tačiau tvenkiniai jau buvo  užpelkėję, sodai – apaugę piktžolėmis, vandens malūnas – apleistas. Anot p. Mackevičienės, situacija pasikeitė todėl, kad grafai Tyzenhauzai, perėmę Krošinskių dvarą, dar neturėjo rezidencijos Rokiškyje. Tačiau istorikai mano, jog Krošinskių rūmus labiausia naikino švedų ir rusų karai.  Juose dalyvavo ir didikai Krošinskiai. 

Fenomenas
Netoli sunykusių didikų rūmų gerokai vėliau atsiradęs „bravoras“ priskiriamas lapidiniams pastatams. Jis statytas XIX a. pirmojo dešimtmečio antroje pusėje. 
Pasak p. Mackevičienės, lapidiniai statiniai  – Lietuvos romantizmo architektūros fenomenas. Tai – akmens mūro pastatai. Jie statyti iš skirtingo dydžio bei kolorito natūralių akmenų, surišti smėliu, kalkių skiediniu ir papuošti akmens skaldos mozaika. „Rokiškyje gana nemažai lapidinių pastatų“, – sakė istorikė O.Mackevičienė. Šios architektūros detalių galima rasti ir Nepriklausomybės aikštės pastatuose, muziejaus oficinose, kituose senamiesčio statiniuose.
Remiantis istorinių šaltinių duomenimis, lapidinės architektūros namais Rokiškis pasipuošė XIX a. pradžioje, valdant grafui Ignotui Tyzenhauzui. Kodėl tokia architektūra buvo populiari? „Todėl, kad Lietuvoje daug akmenų, juos labai patogu naudoti statybose. Šiai medžiagai paruošti nereikėjo ypatingų pastangų: laukuose pasirenki akmenų, juos apskaldai, pašlifuoji, ir viskas. Be to, akmuo buvo patvari ir gaisrams atspari medžiaga“, – žemiškas priežastis vardijo istorikė O.Mackevičienė. 
Tiesa, sumanymams įgyvendinti reikėjo fizinės jėgos ir meninės akies žmogaus. Žinoma, buvo ir talentingas architektas, tačiau jo pavardės niekas nežino. Archyvinėje medžiagoje galima rasti užuominų,  esą prie Rokiškio senamiesčio kūrimo ranką pridėjo Vilniaus arkikatedros architektas Laurynas Stuoka–Gucevičius.  Tačiau tai neįrodyta.
 
Apie alaus daryklą
Rokiškio „bravoras“ yra pažymėtas 1813 m. grafo Konstantino Tyzenhauzo  piešinyje. Kaip jau minėta, šis statinys statytas iš  natūralių akmenų ir tarp jų mozaikiškai prisaigstytų skaldos gabaliukų. Konstrukcinės, o kartu ir dekoratyvinės dalys sumūrytos iš raudonų plytų. Įėjimas į „bravorą“ – nuo tvenkinių pusės. Patekusieji į pastatą pro dideles duris atsidurdavo  aludario kambaryje. Jame stovėjo didžiulė  kepimo krosnis, nes čia gamintas ir keptinis, ir salyklinis alus. Šiame pastate išmūryta ir speciali sienos niša, skirta malkoms džiovinti.
Aludario kambaryje buvo gaminama produkcija. Jos realizacija besirūpinantis valdytojas turėjo atskiras patalpas. Į jas galima patekti iš „bravoro“ kiemo pusės.
Šiame pastate įrengtos ir salyklinės džiovinimo patalpos, o  antrajame aukšte, kiek žinoma, – būstai, kuriuose gyveno alų virę žmonės. Aišku tik tiek, jog kambarių būta nemažai. 
Mūsų krašto istorikams yra žinomos aprašytosios  detalės, nes jos užfiksuotos 1825 m. Rokiškio grafystės inventoriuje, iki šiol saugomame Krašto muziejuje.  Deja, dabar „bravoras“ yra apleistas.

Geras alus
Anot p. Mackevičienės, inventoriuje aprašyta ir taip vadinamoji laboratorija, įkurta iki šių dienų išlikusiame bokštelyje. Manoma, jog laboratorijoje buvo atliekami aniems laikams prieinami  mikrobiologiniai tyrimai. „Juk „bravoro“ produkcija – ne tik baudžiauninkams. Čia gaminamas alus buvo geriamas per grafų puotas, siunčiamas ir toliau. Taigi alus turėjo būti geras“, – svarstė istorikė O.Mackevičienė. Anot pašnekovės, kur ši produkcija iškeliaudavo, galima tik spėlioti. Gal į Lenkiją, gal į Rusiją?.. 

Nešė pelną
Manoma, jog „bravore“ alų nustota gaminti  tada, kai Obeliuose atsirado spirito gamykla. Kai miestą valdė grafai Pšezdzieckiai, vietoj  „bravoro“  jau veikė lentpjūvė, vėliau milo vėlykla, karšykla. Kadangi patalpos buvo pritaikytos gamybai, sovietmetis „bravore“ įkūrė buitinį kombinatą. 
Anot p. Mackevičienės, minėtas pastatas dvarui nešė nemažą pelną – tai užfiksuota dvaro ekonominėse knygose. 1918 m. atkūrus šalies nepriklausomybę, grafai jį nuomojo miesto savivaldybei. Ši taip pat turėjo naudos.  
Dabartiniu metu vadinamoji Krošinskių pilaitė priklauso Krašto muziejaus ansambliui ir… laukia nesulaukia remonto. Planų, ką po restauravimo darbų čia būtų galima įkurti, būta įvairiausių: piceriją, restoraną, posėdžių salę, viešbutį, autentišką aludario kambarį, kitokias turistams įdomias įmones. 
Tačiau pastaruoju metu didžiausios pastangos skiriamos buvusiems kumetynams, arba tarnų, kambariams remontuoti.

Panaikinus baudžiavą
Anuomet dvaro aplinkoje pastatyti trys kumetynai dar nepažymėti 1825 m. apraše. Istorikės O.Mackevičienės nuomone, jie yra XIX a. antrosios pusės pastatai, atsiradę panaikinus baudžiavą. Kumetynuose gyveno dvaro darbininkai – kumečiai.  Šie statiniai  taip pat priklauso lapidinei architektūrai.
Iki šių dienų yra išlikę du tarnų namai, tačiau jų būta trijų. Vienas, stovėjęs prie tvenkinio, kuriame dabar plaukioja juodosios gulbės,  drėbtas iš molio, todėl nepatvarus. Jis susmego. Kiti du statiniai labai gražūs, atkartoję Rokiškio bažnyčios fasadą. Pastaruoju metu jie keliami naujam gyvenimui.

Pastatai atgis
Mažesniajame kumetyne, stovinčiame prie posūkio į muziejų, netoli tvenkinių, praėjusiame amžiuje veikė dvaro kalvė. Šis pastatas jau restauruotas Europos Sąjungos lėšomis: darbams atlikti iš Europos regioninio plėtros fondo gautas 1 339 397 Lt.
Pastate įsikurs edukacinės klasės, bus demonstruojami  amatai. Muziejininkai džiaugiasi atgysiančiu pastatu, gyvensiančiu naują gyvenimą.
Išlikęs didesnis kumetynas stovi už Krašto muziejaus tvoros prie kelio, vedančio į Skemus. Mėginimų restauruoti šį pastatą taip pat buvo: mecenatas italas Andželas  Frosijus investavo per 400 tūkst. litų.
Įdomu tai, jog tarpukario metais čia buvo įsikūrusi policijos, vėliau – pradinė mokyklos. Šį architektūrinį statinį, kaip ir aplink dvarą esančias klėtis,  žadama pritaikyti turizmo reikmėms. 

Apie klėtis
Anot p. Mackevičienės, Rokiškio dvaras išskirtinis tuo, jog iki mūsų dienų išliko ne tik centriniai jo rūmai, bet ir visas dvaro ansamblis – iš viso 18 pastatų. Grafų valdymo laikais kiekviena klėtis ar rūsys turėjo savo paskirtį. O ir dabar tebėra ne tik buvusios prabangos likučiai, bet ir kai kurie neblogai išsilaikę statiniai.  
Šalia šiaurinės oficinos tebestovi rūsys. Jame grafai laikydavo daržoves. Prie pietinės oficinos yra kitas: jame anuomet kauptos vyno atsargos. Yra ir ledainė keturšlaičiu stogu, sargo namelis, kiti pagalbiniai statiniai. Laikas išsaugojo  ir autentišką grafų klėtį, arba svirną, medinėmis kolonomis. Jis stovi šalia senosios pieninės, prie tvenkinių.  Šiame pastate buvo saugomos grūdų atsargos.
Muziejininkai tikisi, kad visi šie statiniai ateityje bus restauruoti, pritaikyti turizmo reikmėms ir pritrauks dar daugiau lankytojų į Krašto muziejų. Tiesa, ne visi pagalbiniai statiniai yra autentiški. Dalis klėčių  prie dvaro atkeltos melioracijos laikais, maždaug 1968–1974 m. Tai specifinės mūsų kraštui ir Rytų Aukštaitijai  būdingos  klėtys, suvežtos čia iš Rokiškio apylinkių. Jos šiandien tarnauja edukacijoms, čia demonstruojami amatai, rengiamos parodos.  

Reda MILAKNIENĖ

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie