Ten, kur kadaise augo miškai, XV-XVI amžiuje įsikūrė Kirkūnų kaimas. Jei anksčiau čia kas ir gyveno, tai per karus, marus ir badmečius išmirė. Manoma, kad ten, kur dabar plyti Kirkūnų kaimas, apsigyveno žmonės, atsikėlę nuo Kurklių iš Anykščių krašto: tarmė labai panaši į anykštėnų, o dauguma kaimo gyventojų pavardžių – Kurkliečiai. Spėjama, jog kiti gyventojai čia atsikėlė gerokai vėliau ar į Kirkūnus atėjo užkuriom…
Šis tarp Rokiškio, Obelių ir Lukštų įsiterpęs ir tarsi niekuo neypatingas kaimas kadaise užaugino daug žymių žmonių. Jų gyvenimo istorijas, prisiminimus surinko ir užrašė šiame kaime gimę Antanas Vedeika ir Zita Laucytė-Stalauskienė, o istorikas Petras Blaževičius, kelių knygų apie rajono kultūrą, sportą ir istoriją autorius, atidavė duoklę šiame kaime užaugusioms žymioms seserims aktorėms.
Iš P. Blaževičiaus rankraščio
„Apie seseris Kurmytes“
Aktorė „iš Dievo malonės“
„Tarp geriausių Rokiškio krašto žmonių garbingą vietą užima Kirkūnų kaimo valstiečių dukra Ona Kurmytė ir jos sesuo Bronė, įėjusios į Lietuvos teatro istoriją, kaip savitos ir išskirtinės asmenybės“, – rašo istorikas P. Blaževičius.
Kirkūnų kaime gimusios aktorės Onos Kurmytės pavyzdys paskatino ne tik jos seserį, bet ir kitas Rokiškio krašto moteris pasirinkti aktorės kelią ir įeiti į garsiausių kraštiečių Garbės galeriją.
Ona gimė 1901 m. balandžio 2 d. Rokiškio apskrityje, Obelių valsčiuje, Kirkūnų kaime, neturtingų valstiečių šeimoje. Būdama šešerių metų, kartu su tėvais, palikusi gimtuosius Kirkūnus, apsigyveno Petrapilyje. Paūgėjusi mokėsi Šv. Kotrynos gimnazijoje, Imperatoriškojo Aleksandro teatro vaidybos studijoje, Juozo Vaičkaus dramos mokykloje, tačiau nieko kaip reikiant negalėjo užbaigti dėl „karo sumaiščių ir revoliucijų peripetijų“. Teofilija Vaičiūnienė prisimena, kad ji ir Ona Kurmytė buvo pradėjusios „lankyti Gaidekurovo dramos studiją, bet po keleto dienų Ona dingo. Matyt, nepatiko jai atmosfera“.
Vaidinti Ona pradėjo J. Vaičkaus „Skrajojančiame teatre“ Petrapilyje. Pirmieji jos vaidmenys buvo Vilkienė P. Vaičiūno pjesėje „Pražydo nuvytusios gėlės“ (1916 m.), Henrieta to paties autoriaus kūrinyje „Aukos“ (1918 m.) ir Merčiutkina A. Čechovo „Jubiliejuje“. T. Vaičiūnienė rašė ir apie 1919 m. vasarą Petrograde, Lietuvių klube, repetuojamas H. Zudermano „Jonines“, režisuojamas Juozo Bieliūno, kilusio iš Rokiškio krašto. Šiame spektaklyje vaidino ir Ona Kurmytė. Vaidinti jai dažniausiai pavykdavo puikiai – intuicija ir talentas neapvildavo.
Be abejonės, rusų kultūros didmiestyje Ona prisikaupė gyvenimiškos ir meninės patirties. 1920 m. spalio mėnesio pradžioje nedidelis Lietuvių klubo vaidintojų būrelis, kuriame buvo ir Ona Kurmytė, kartu su J. Bieliūnu grįžo į Vilnių. 1920 m. lapkričio 10 d. Ona Kurmytė kartu su kitais vienuolika J. Vaičkaus trupės narių pasirašė sutartis dėl darbo Dramos vaidykloje Kaune. 1920 m. gruodžio 19 d. įvyko J. Vaičkaus režisuoto spektaklio „Joninės“ premjera, kurią K. Puida įvertino kaip šablonišką, tačiau teigiamai pažymėjo O. Kurmytės (Marikė), P. Tendžiulytės (Trudė) ir P. Kubertavičiaus (Fogelroiteris ) vaidybą.
Nemirkė silkės…
Pačius gražiausius ir svarbiausius savo kūrybos teatre metus Ona Kurmytė praleido Kauno dramos teatre. Kaip pabrėžė A. Vengris, „fiziniai duomenys leido jai išvystyti plastiką, o žemas, duslokas gerklinis balsas ir audringai karštas temperamentas – vaidinti ir jaunai senyvas moteris, visokias burtininkes, raganas ir dramatiškas valdoves“. T. Vaičiūnienė, apibūdindama Onos išvaizdą, rašė, kad ji „aukšta, liekna, su šviesiais vešliais aukso spalvos plaukais ir didelėmis, mėlynomis, išraiškingomis akimis“. O štai kalbėdama apie ją kaip aktorę ir žmogų akcentavo, kad „didelio temperamento, plataus diapazono, grynai intuicijos aktorė ir stichinio charakterio žmogus. Jos gyvenimo būdas buvo visiems žinomas, atviras ir prieinamas. Ji nieko nesivaržė ir neslėpė. Jeigu ką mylėjo – mylėjo atvirai, bet jeigu ko nekentė – nekentė irgi atvirai. Tiems, kuriuos ji šiandien myli, atiduos paskutinius marškinius, pasidalins paskutiniu duonos kąsniu, bet kai supyks, nesivaržys dėl keršto priemonių. Laimė, kad tas įkarštis greit praeidavo ir niekas rimtai nuo jos nenukentėjo. Jeigu vakarykštis priešas užeidavo pas ją, dar jį ir pavaišindavo“.
XX a. trečio dešimtmečio pradžia buvo nelengva. T. Vaičiūnienė prisiminė, kad 1921 m. ilgesnį laiką aktoriai negaudavo atlyginimo. „O. Kurmytė susilaukė dukrelės ir, kai nebūdavo ko valgyti, pirkdavo silkę ir valgydavo ją neišmirkytą, kad daugiau išgertų vandens ir turėtų daugiau pieno savo mergaitei“. Pasak Teofilijos, jos su Ona netgi „suknelę išeiginę turėjo vieną“.
O teatre? Jau 1923 m. rašytoja O. Pleirytė-Puidienė almanache „Kūrybos keliais“ rašė: „Tačiau gabiausioji mūsų vaidylė buvo p. Kurmytė, tikras talentas ir taip vadinamoji Dievo dovana, kuri mokėjo pasireikšti veik žalioje medžiagoje. Negaliu spėti, ar artistė buvo nors kiek specialiai studijavusi scenos mokslą, šiaip jau ji buvo veik bemokslė, o vienok kiek artizmo ir inteligencijos, kiek savitumo ir kūrybos jos interpretacijoje. Ar ji buvo komedijoje ar dramoje, jos vaidyboje nepastebėdavai jokio šablono, nieko dirbtino. Kiekvienai savo rolei ji mokėdavo surasti ne tik naujų formų, bet ir naujo turinio.“
Tarp jos vaidmenų, sukurtų Kaune iki 1923 m., pažymėtina teta iš S. Čiurlionienės „Pinigėlių“, Gerta iš J. Žulavskio „Ijolės“, žydė Potašienė iš Glaso ir Kleino komedijos „Potašas ir Perlamutras“ bei teta Tesman iš „Hedos Gabler“. Vien 1925 m. Ona Kurmytė sukūrė net tris vaidmenis: Vitichės – G. Hauptmano „Paskendusiame varpe“, Jordžio – H. Ibseno „Šiaurės karžygiuose“ ir senės La Frošar – A. Denerio ir E. Kormono „Dviejose našlaitėse“. Apie pastarąjį spektaklį A. Vengris akcentuoja: „Tai buvo 1925 m. pradžia. Aktorė ėjo vos 24-uosius, o jau sugebėjo sukurti tokį ryškų ir įspūdingą Paryžiaus padugnėsna nugramzdintos moters – valkatos, girtuoklės ir žiaurios plėšikės paveikslą, kad ilgainiui jis, per du ištisus dešimtmečius rodomas scenoje, neišdildomai įsirėžė publikos bei teatro žmonių atmintyje. Jis tapo savotišku Kurmytės charakterinės vaidybos sinonimu. Net ir po šio spektaklio atnaujinimo 1932 m. (režisierius B. Dauguvietis) Kurmytės persikūnijimo galia triumfavo. Ji žadino giliai siekiančias kritikų refleksijas.“ Tarp trečio dešimtmečio O. Kurmytės vaidmenų – ir Dalia (P. Vaičiūno „Nuodėmingas angelas“, 1927 m.), uošvienė (L. Pirandelio „Šiaip arba taip“, 1928 m.), Gerda (V. Mykolaičio-Putino „Valdovas“, 1929 m.), Eglė (V. Krėvės „Šarūnas“, 1929 m.), madam Tuazel („Pirmasis skambutis“, 1929 m.). I. Aleksaitė, rašydama apie Onos sukurtą uošvės paveikslą spektaklyje „Šiaip arba taip“, teigia: „Tik pats B. Dauguvietis ekspresyviai vaidino žentą, ir jo dramatiška uošvienė Ona Kurmytė išsiskyrė iš visų atlikėjų.“ Apie madam Tuazel „Lietuvių teatre 1918-1928“ (V., 1981 m.) rašoma, kaip apie vaizdingai sukurtą komedijinį vaidmenį. Apie Eglę „Šarūne“ – vėl liaupsės. Cituoju A. Vengrį: „Ir dabar dar matau Kurmytės Eglę, su Jurašiūnaitės Vovere tarp baltų beržų pinančią ilgesingas meilės svajones, o paskui – pamišusią, klaidžiojančią su vainikėliu ant galvos, kaip gyvą priekaištą ją apvylusiam Alūnui ir jos meilės nesupratusiam Šarūnui. Šis vienas tragiškiausių lietuvių moterų paveikslų Kurmytės interpretacijoje įgijo sceniško konkretumo ir poetinio vaizdingumo.“
Tarp ketvirto dešimtmečio O. Kurmytės vaidmenų minimi Sara (J. Žulavskio „Sabbatai Cevi“, 1931 m.), Elžbieta (F. Šilerio „Marija Stiuart“, 1937 m.), Gonerilė (V. Šekspyro „Karalius Lyras“, 1937 m.). Aktorės sukurta Elžbieta buvo grubi ir žiauri despotė, plačios, stačiokiškos eigasties, duslaus balso, kapotų judesių. Pasak A. Vengrio, „N. Vosyliūtė laiko Marijos vaidmenį didžiausiu savo laimėjimu. Kurmytės Elžbieta buvo ne menkesnis pasiekimas“. Nuo 1940 m. aktorė vaidino daugiausia motinas: M. Gorkio „Miesčionyse“, 1940 m.; Š. Gergelio ir S. Litovskio „Motinoje“, 1940 m.; Se Man Iro „Prieš mūšį“, 1951 m.; I. Popovo „Šeimoje“, 1951 m.
Aktorės šedevras – motina Rūkienė
Bene geriausia jos motina – Rūkienė J. Baltušio pjesėje „Gieda gaideliai“ (1948 m.). O. Kurmytė tarsi auksakalys kūrė monumentalų charakterį, kuriame atsiskleidė didelis gyvenimiškos teisybės ir galingo temperamento aktorės talentas.
Aktorius Antanas Mackevičius prisiminė taip: „Vienas aktorės šedevrų, sukurtų pokariniais metais, buvo Rūkienės vaidmuo Baltušio dramoje „Gieda gaideliai“, kupinas nepaprasto sodrumo, aistros ir, jei taip galima pasakyti, skulptūriškumo. Tokio nepermaldaujamo buožiškos prigimties demaskavimo ir pasmerkimo mūsų lietuviškoje scenoje neteko matyti nei prieš tai, nei po to. O žiūrovai eidavo į teatrą po kelis kartus pažiūrėti tik Rūkienės – O. Kurmytės.“
1950 m. Ona Kurmytė sunkiai sirgo. Į Kauno teatrą įsiliejus gausiam būriui Maskvos A. Lunačarskio teatro meno auklėtinių, O. Kurmytė su būriu savo kolegų nuo 1952 m. sausio 1 d. buvo perkelta į Kauno jaunojo žiūrovo teatrą, kuriame dar spėjo sukurti savo paskutinį vaidmenį – motiną D. Ščeglovo pjesėje „Pabėgimas“.
1952 m. gegužės 31 d. Ona Kurmytė-Mazurkevičienė mirė, palaidota Eigulių kapinėse. T. Vaičiūnienė rašė: „Kas matė Oną Kurmytę, sutiks su manim, jog tai buvo didelė aktorė. Paaukojo ji teatro menui, kurį begaliniai mylėjo, savo jaunystę, grožį, sveikatą, netgi gražų balsą. Vaidindama charakteringas herojes, kalbėjo ne savo balsu, pažeidė balso stygas… Ir gyvenime, ir scenoje Kurmytė mėgo stichiją. Nemokėjo savęs niekur tausoti. Užtat ir sudegė pasiekusi didžiausio kūrybinio subrendimo, turėdama tik penkiasdešimt vienerius metus.“ Aktorė Ona Kurmytė yra „tartum viena mūsų praeities teatro kolonų, be kurios jo fasadui trūktų esminio bruožo“.
Sesers pėdomis…
Aktorės Onos Kurmytės sesuo Bronė gimė 1913 m. rugpjūčio 15 d. Sankt Peterburge. Su teatru ji susipažino dar vaikystėje. Iš pradžių ji svajojo apie baletą, mokydamasi mokykloje įstojo į Kauno Valstybės teatro baleto studiją, dalyvavo P. Čaikovskio „Spragtuko“ ir „Gulbių ežero“ spektakliuose. Baleto studiją ji baigė 1929 m., būdama šešiolikos metų. 1930 m. įstojo į valstybės teatro Vaidybos mokyklą, Boriso Dauguviečio kursą, kurį baigė 1933 m. kartu su Galina Jackevičiūte, Aleksandru Kernagiu, Baliu Lukošiumi, Emilija Platušaite, Vanda Lietuvaityte bei būsimu vyru – Juozu Monkevičiumi. 1933-1940 m. Bronė dirbo Valstybės teatre Kaune. 1933 m. kovo 14 d. ji debiutavo Sebastijano vaidmenyje V. Šekspyro „Dvyliktoje naktyje“. Šio laikotarpio jos įsimintiniausi vaidmenys: Julija A. Ostrovskio pjesėje „Pelninga vieta“ (1938 m.) ir Inken Peters G. Hauptmano kūrinyje „Prieš saulėlydį“ (1939 m.). Rašydamas apie pastarąjį spektaklį, Jurgis Blekaitis pabrėžė, kad režisierius R. Juknevičius „mokėjo naujai įžvelgti: tiktai didelis menininkas galėjo pamatyti nepatyrusios Bronės Kurmytės asmeny būsimą žavią Inken Peters iš „Saulėleidžio“. Dar kitame straipsnyje pažymėjo, kad „Romualdo Juknevičiaus rankose atsiskleidė Bronė Kurmytė Hauptmano dramoje „Prieš saulėlydį“.
1940 m., įsteigus Valstybės teatrą Vilniuje, Bronė buvo perkelta į sostinę, kur dirbo iki 1942 m., kada su vyru J. Monkevičiumi grįžo į Kauną. Vilniuje ji vaidino Maričę R. Juknevičiaus 1940 m. pastatytoje H. Hejermano dramoje „Viltis“. 1941 m. balandžio mėnesį Vilniaus teatre įvyko V. Ivanovo pjesės „Šarvuotis 14-69“ (režisierius R. Juknevičius) premjera. Šiame spektaklyje Bronė vaidino Peklevanovo žmoną Mašą. 1942-1949 m. B. Kurmytė buvo Kauno didžiojo teatro aktorė. Tai buvo nelengvas laikotarpis. Jos vyras, Kauno dramos teatro vyriausiasis režisierius J. Monkevičius vėlyvą 1943 m. rudenį, grįžtantis po spektaklio į savo vienaukštį namelį Juškos gatvėje, buvo nužudytas. Našlaičiais liko sūnus Juozas ir duktė Kamilė.
1945 m. A. Kupstas teatre pastatė I. Kelman spektaklį „Laputės“, kuriame Bronė Kurmytė vaidino Redžiną. „Redžina – vienas geriausių aktorės vaidmenų. Santūrumas, žavi šypsena slepia šios moters valingą jėgą, negailestingą godumą, blaivų, toliaregį protą. Bronė Kurmytė sukūrė apibendrintą gudrios ir negailestingos „laputės“ paveikslą“. Tuo tarpu P. Kubertavičiaus režisuotoje J. Baltušio pjesėje „Gieda gaideliai“ Marytės vaidmuo Bronei Kurmytei nelabai pavyko. Užtat būtent šiame spektaklyje vėl sublizgėjo jos sesers Onos, vaidinusios Rūkienę, talentas. B. Kurmytė keletą vaidmenų sukūrė ir kino filmuose. 1957 m. Lietuvos kino studijos pastatytame filme vaikams „Žydrasis horizontas“ ji vaidino Vytuko mamą, nusifilmavo Almanto Grikevičiaus 1969 m. pastatytame filme „Ave, vita“ ir režisieriaus Algirdo Dausos 1970 m. juostoje „Tas prakeiktas nuolankumas“.
1964 m. aktorei suteiktas Respublikos nusipelniusios artistės vardas. Tačiau, kaip pabrėžė teatro ir kino žmogus Julijonas Juozas Lozoraitis, „ji niekada nepasiekė tokių aukštumų, kuriomis buvo apdovanota sesuo Ona Kurmytė“. 1975 m. balandžio 4 d. Bronė Kurmytė mirė Kaune ir, kaip ir jos sesuo, palaidota kairiajame Neries krante esančiose Eigulių kapinėse.
Išsibarstė po pasaulį
Kirkūnų kaimo metraštininke vadinama šiame kaime gimusi ir užaugusi, dabar Rokiškyje gyvenanti Zita Laucytė-Stalauskienė. Ji surinko ir užrašė ne tik Kosto Laucės šeimos, bet ir Kirkūnų šeimų istorijas.
Iš Zitos Laucytės-Stalauskienės
rankraščio „Kosto Laucės šeima“
Į vienkiemį, į tremtį
Mūsų senelis Matas Laucė (gim. 1870 m.) su žmona Viktorija Deksnyte turėjo dvi dukras ir tris sūnus. Šeima gyveno ulyčioj šalia Vedeikų sodybos. Kai kirkūniečiai gavo žemės ir kėlėsi į vienkiemius, Matas Laucė gavo 22 ha, įskaitant gabalą šlapių Baltupio pievų. Manė, kad šeima didelė, žemę dirbti bus kam. Bet sūnus Edvardas išvyko į Ameriką ieškoti darbo ir laimės. Jo dukra ir anūkai dabar gyvena San Paule, Brazilijoje. Kitas sūnus Ignotas, vienišius, pasitraukęs nuo vokiečių karo pradžioje, mirė Rusijoje. Mato dukros ištekėjo: Ona už Augusto Čepelio į Skemus, Karolina už Adolfo Garškos į Didsodę. Sūnus Kostas (Zitos tėtis – aut. past.), liko su tėvais ūkyje. Jis Antanašės kaime mokėsi staliaus amato, darė spintas, stalus, kėdes, net karstus. 1935 m. vedė Grasildą Bliudžiūtę iš Sniegių, ūkininkavo ir augino vaikus. Visa senelio žemė – 22 ha atiteko jam. Kada brolis Ignotas buvo ieškomas „už politiką“, Kostas buvo suimtas ir Lukštuose tardomas, kad pasakytų, kur Ignotas. Bet jis nežinojo ir buvo mušamas. Karo metais Obeliuose Kostas buvo kraštiečių įduotas ir uždarytas išvežimui į Vokietiją darbams. Išgelbėjo tik žmona ir sesuo, „suminkštinusios“ sergėtojus lašiniais. Kostui grėsė ir išbuožinimas, nors tai buvo ne jo vieno, bet ir tėvų žemė. Gal dėl to jis įstojo į partiją ir gal dėl to buvo paskirtas pirmu kolūkio pirmininku. Pamenu, kad mama, pergyvenusi dėl to meto apkalbų, sakė, kad tėtis tikrai neėmė sau išvežtųjų turto, neskundė tų, kurie slapstėsi. Visada jis buvo ramus, mažakalbis, darbe neskubrus, bet kruopštus, auklėjo vaikus savo pavyzdžiu, o nusikaltus užtekdavo jo griežtesnio žvilgsnio, vieno kito žodžio.
1985 m. šventėme tėvų vedybų auksinę sukaktį, susirinkome visi 10 vaikų su šeimomis. Iš mūsų, vienuolikos Kosto vaikų, nebėra dviejų: Danuko, kuris nuskendo būdamas šešiolikos, ir vyriausiojo Mato, mirusio nuo infarkto. Matas, dar būdamas moksleivis, gal antras kaime sumeistravo radiją. Vėliau jis tapo telefono ryšių specialistu, 7 metus ištarnavo armijoje.
Zita, šio metraščio apie Laucių šeimą autorė, studijavo vokiečių kalbą. Sukūrus šeimą mokslus teko nutraukti ir grįžti į Rokiškį. Ji įsidarbino Rokiškio sūrių gamykloje, dirbdama mokėsi ir įgijo ekonomistės specialybę. Įmonėje ekonomiste ji išdirbo 23 metus, įmonę reorganizavus į akcinę bendrovę „Rokiškio sūris“, Zita dirbo revizore, paskui iki pensijos – archyvo vedėja. Zita parengė knygą – gamyklos istoriją. Su vyru Ramučiu Stalausku ji užaugino tris vaikus: sūnų Gintarą ir dukras Domantę ir Novilę.
Kaimo atmintis
1992 m. rugpjūčio 2 d. Lukštų klebonas pašventino Kirkūnų kaimo Jaunimo kryžių, grąžintą į senąją vietą, ir Atminimo paminklą, pastatytą žuvusiems per okupacijas kaimo vyrams.
Atstatymą ir paminėjimą organizavo ir daugiausia dirbo Antanas Garuolis, patarimais prisidėjo Jonas Čelkis, talkininkavo ir prisidėjo Juozas Vedeika, Vincas Skeivalas ir Antanas Vedeika, pinigų aukojo ir kiti kaimo gyventojai. Šventėje Kosto Laucės („Matuko“) dukra Zita Laucytė-Stalauskienė perskaitė savo kūrybos eilėraštį.
SUGRĮŽUS
Sustojo kryžius
Kaimo kryžkelėj ir laukia…
Ramiai nuo jo į keturias šalis
Kirkūnų kaimo beržynėliai
ir arimai plaukia…
Ten buvo pievos –
Bačkupys, ten Baltupys,
Kapinėse senose ošia medžiai…
Seniai nedrumsčia nieks ramybės
gulintiems po jais…
Apsamanoję kryžiai
rymo tik bežadžiai,
Vis laukdami – atmins, gal kas ateis…
O vieškeliai – į keturias šalis.
Ten pro ulyčią iš Obelių
Gal iš Škapliernos atlaidų?
Čia pro Vedeką į Lukštus
pro Sniegius
ir per Vabolius, kaip šiandien…
Į Parcinkulius, kasmet, kaip visados …
O ten keliai pro Baltupį
link Rokiškio vingiuoja,
Lineiką Mataušo kermošiun
nešdami…
Dabar gi ne lineikom –
žiguliais važiuoja,
Ne „kiškio pyragus“ –
„kramtoškę“ veždami.
Praūžė vėtrų daug, audrų pasaulio,
Palaužė medžių daug, išretino ir mus…
Neduota žmogui juk gyvent su saule…
Jauni ateina, išeina bočiai jau
į amžinus namus…
Kiek mūsų brolių, sesių ilsisi atgulę,
Kiek neatėjo, neateis, drauge
neuždainuos…
Kas suskaičiuos, kiek mūsų
iš Kirkūnų?
Kiek su mumis širdim, ar bent sapnuos?
Kiek būta čia Kirkūnų kaimo gryčių
šiaudų stogais,
Kiek krykštauta vaikų,
Kiek į galulaukes išėjo iš ulyčios,
Kiek į pasaulį išskubėjo
vingiuotuoju taku –
Kažkas Amerikas, Brazilijas net siekė,
Kieno kauleliai Sibiro keliuos,
Kas iš namų tarsi atriektos
duonos riekės
Išėjo laimės sau kitur ieškot, savos
dalios.
Išėjęs nematei, kaip medžiai lūžo,
griuvo,
Dejuodami, kaip žmonės,
nukirstom šakom,
Kaip kilo iš sodybviečių senų
ugnies liežuviai,
Ir kai ėjo technika laukais
ir nykuma širdim…
Kai sugrįžti po ilgo metų kelio,
Jau regis kaimas lyg ir nebe tas…
Neliko beržynėlių, gryčios vos
tik kelios,
Tik kryžkelėje kryžius vėl tas pats.
Šiandien mes čia, visais keliais pargrįžę,
Ieškokim atminties, takų mielų, senų…
Sustokim atmintim ir
susiglauskime širdim prie kryžiaus,
Pabūkime ilgiau, ateikime dažniau
Atsigaivint gimtinės žemėje
savų šaknų…
Bus daugiau
Parengė Aldona MINKEVIČIENĖ
