Projekto rėmėjo logotipas.
Projekto rėmėjo logotipas.
bangenis

Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos 1949 m. 25-osios laidos abiturientų metraštyje nupieštas spalvingas mūsų rajono paveikslas, mokykloje praleisti metai ir priesakai ateities kartoms. Su minėtos laidos abiturientais mokėsi Vanda Kazanavičiūtė-Makutėnienė, tačiau mokslų nebaigė: gimnazistė buvo ištremta. Jos 1993 m. birželio 14 d. užrašytuose prisiminimuose – tremties išgyvenimai.

Pynėme iš alyvų vainiką

Metai paukščiais nuskrido ir linksmi, ir liūdni. Liko praeity brydės ir balti smilkiniai. Aš neturiu teisės rašyti į metraštį, juk aš nebuvau 1949 m. abituriente, nebaigiau Rokiškio gimnazijos kartu su klasės draugais. Nors ir labai liūdna, bet tai – tiesa. Gal ir rašyti nepatogu. Šiek tiek prisiminsiu tas jaunystės dienas, tas neužmirštamas akimirkas.

1948-ųjų gegužės 21-oji – nuostabus vakaras. Mes – jauni, žvalūs, mylintys gyvenimą, galvojame apie šviesią ateitį. Ach, tos svajonės! Jos buvo nekaltos, gražios. Puoselėjome įgyvendinti savo viltis. Pynėme iš alyvų žiedų vainiką, laukėme šventės – Aldonos V. vardo dienos. Vainiką prikalėme prie durų. Šventei pasibaigus, laimingi grįžome su Joneliu Z. namo, juose nežinojau, kas manęs laukia. Anksti rytą, dar buvo tamsu, į mano kambarėlį įėjo ginkluotas kareivis ir šeimininkė. Sudėjo mano menkus drabužėlius (kiek turėjau) į staltiesę, surišo (nes lagamino neturėjau) ir paragino skubėti. Išblėso mėnesienos nakties įspūdžiai, džentelmeniškas Jonelio Z. poelgis, viskas greitai nubėgo užmarštin. Kas bus? Kur einu? Kas manęs laukia?

Neužgrūdintame gyvenime

Sibiras… Jo platybės, nežinomi keliai. Apie 11 val. mane pasodino į sunkvežimį, kuriame jau buvo keletas moksleivių su ryšulėliais. Mus vežė į Obelių geležinkelio stotį, ten jau buvo mano tėveliai. Važiuodama mačiau, kaip mano klasės draugai ėjo į gimnaziją, o aš pro ašaras nebeatskyriau jų veidų, bet žinojau, kad tai Jūs, mano mieli draugai. Tai buvo pats skaudžiausias dar neužgrūdintame mano gyvenime įvykis. Jo užmiršti nepajėgsiu niekada.

Ir taip, apsidairiusi pamačiau, kad aš jau gyvuliniame vagone kartu su tėveliais. Vagonas, į kurį mus įgrūdo, buvo pilnas – per 45 žmones, visi turėjo ryšulių, buvo labai ankšta. Kitą dieną traukinys – ešelonas pajudėjo, sklindant giesmei „Marija, Marija“ su šimtais tūkstančių nekaltų žmonių. Mūsų laukė skurdas, kančios, vargai, o kitų – ir mirtis. Vežė į Sibirą. Tremtinių susisiekimas su išoriniu pasauliu vyko per grotomis užkaltus medinius mažučius vagono langelius. Vagono grindyse buvo padaryta maža skylė, skirta gamtos reikalams atlikti. Vagone jautėsi nuolatinė smarvė, durys buvo neatidaromos, kad tremtiniai nepabėgtų. Kai galimybė pabėgti sumažėjo, buvo leidžiama išlipti iš vagono (sustojus ešelonui), atlikti gamtinius reikalus. Tai buvo leidžiama visiems kartu – vyrams ir moterims. Riksmo „Pod vagon“ neužmiršime niekada, nes reikėjo visiems labai skubėti sulipti atgal. Visą kelią buvome nesiprausę, užpuolė utėlės.  Sverdlovske kai kuriuos vedė į pirtį.

Monotoniškas laiko srautas

Pravažiavus Uralo kalnus, vagono durys buvo retsykiais neuždaromos, girdėjosi nuolatinis bildesys ir atrodė, kad nieko daugiau ir nėra – tik pilkas, monotoniškas laiko srautas, užliejantis ir paskandinantis viską, kas yra.

Visiems ešelonams sustojus Krasnojarsko krašte, mus išlaipino ir sukišo į barakus – pasidarė dar anksčiau. Nuo čia dalimis mus susodino į laivus ir Jenisėjaus upe plaukėme šiaurės link. Jenisėjus labai ilgas – 3807 km, plati ir srauni upė, kuria galėjo plaukioti stambūs laivai. Mus plukdė trijų aukštų laivu „Stalinas“, buvome sukišti į rūsį prie motorų. Laivas kartas nuo karto sustodavo prie kaimelių ir išlaipindavo grupelę tremtinių. Ir taip iki pačios Igarkos. Nakties tamsoje sustojus laivui, išsiskyrėme ir mes – tremtinės klasės draugės, pirmiausia Bronytė Paknytė, vėliau – pusseserės Augaitytės. O kiek vėl širdies skausmo, kad nebebūsime kartu!

Pagaliau atėjo ir mano eilė. Išgirdę savo pavardes, turėjome pasiimti ryšulėlius ir žąsele eiti per siauras siūbuojančias lentas į krantą. (Prieplaukų tokiose vietose nebuvo). Drebėdami, kad neįkristume į vandenį (buvo tokių, kurie ir įkrito), pasiekėme krantą, akmenuotą, aukštą… Tai buvo mūsų atvykimo vieta, kuri vadinosi Stepanovka, Kazačinsko rajone. Susisiekimas su rajonu buvo tik upe, kol dar ji neužšąla. Iš pakrantės buvome nuvežti į mažą barakėlį, kur galėjome tik sėdėti ant savo atsivežtų daiktų. Čia kartu buvo Šiniauskų šeima (tai jų jaunėlis sūnus, dabar žinomas pramoginių šokių šokėjas), Vytautas Cinauskas (garsus poetas). Jo eilėraščiai knygoje „Anglimi ant beržo tošies“ skirti mums – sesėms sibirietėms.

Barake mirė tėtis

Priminsiu, kad mes šeimoje buvome keturi vaikai. Aš – jaunėlė (pagrandukas). Brolis Vincas sirgo džiova, vyresniosios sesutės buvo įstojusios mokytis Vilniuje: Marytė –  Vilniaus universiteto antrojo kurso, Valytė – Dailės instituto pirmojo kurso studentės. Prieš tremtį Valytė buvo parvažiavusi namo, todėl išvežė ją kartu su tėveliais. Marytės likimas buvo dar žiauresnis. Ji buvo išvežta be jokių drabužėlių į Mansko rajoną ir susitikome tik po dvejų metų.

Prie visų tų bėdų prisidėjo dar viena skaudi netektis – neatlaikęs viso to, šiame sukimštame barake po devynių dienų, sėdėdamas ant savo atsivežtų daiktų, mirė tėvelis. Tai buvo pirmas lietuvis, atgulęs čia amžinam poilsiui prie Jenisėjaus upės, kur nebuvo jokių kapinių. Ir šiandien neatrasti jo palaikai, nes vėliau per tą vietą vyko miško ridenimo į upę darbai. Ta vieta virto keliu.

Tai, ką teko man ištverti, sunku aprašyti, viskas lieka manyje, daugybę kartų permąstyta, išgyventa. Ir taip metai, mėnesiai, savaitės, dienos, valandos, minutės – toks gyvenimo peizažas, į kurį buvome įmesti tarsi į upę, nešančią mus nežinia kur. Toje upėje kepurnojomės, neturėdami jokios vilties išplaukti į krantą ir pailsėti. Tai buvo laiko upė. Laikas tapo svarbiausiu mūsų išgyvenimo rūpesčiu.

Trylika gyvenimo metų

Pagaliau su viskuo susitaikai… Taip jau būna, kaip medžiai suleidžia šaknis toje vietoje, kur jie auga, taip ir mes pripratome prie aplinkos, grytelių, visų daiktų, esamos buities (jei tai galima pavadinti buitimi). Tarp artimų žmonių – tremtinių – atgaudami jėgas, pradėjome laikytis prieš gyvenimo vėją, kad užtektų jėgų įleisti šaknis.

Jaunimas buvo stiprus, tokia stengiausi būti ir aš. Nepraradau vilties, kad kada nors grįšiu į Tėvynę, pas savo draugus. Ačiū tariu klasės draugams, ypač Danutei V., Birutei G. ir kitoms, kurios įžiebdavo didesnį vilties žiburėlį, pro ašaras po keletą kartų skaitydavau jų atsiųstus laiškus. Taip prabėgo trylika mano jaunystės metų – ne pasaka ir ne legenda. Ne juodraštis – jo neperrašysi. Kiekvienas turi lemtį – nuo jos nepabėgsi.

Ką dirbau? Reikia paminėti, kad Sibire buvo labai daug uodų, mašalų ir muselių, kurias vadinome „moškėmis“. Norėdami apsiginti nuo jų, turėdavome nešioti ant galvos pasiūtą maišą. Jį pakrikštijome „nakamarniku“. Veidą dengdavo iš arklių uodegų šerių išpintas tinklelis. Be jo retai kada išeidavome į lauką, o su juo buvo labai tvanku, sunku kvėpuoti. O kai valgydavome, tų muselių sriubose būdavo tiek, kad nekreipdavome į tai dėmesio.

Duonos norma – po 400-500 gramų kiekvienam

Po tėvelio mirties mus visus (išskyrus mamą ir labai silpnos sveikatos brolį) išvedė pėstute į taigą už 75 km šieno pjauti. Ant pečių – maišelis su paskirta duona, ant galvos užmautas maišas nuo uodų. Taip ėjome dvi dienas. Kas toliau buvo, neprisimenu. Kažkurią dieną atgavau sąmonę, tada mane su Šiniausko mama pasiuntė atgal į Stepanovką, kur buvo likusi mano mama. Man tada pasisekė: nekirtau miško, kaip mano sesutės. Davė man draugą – jautį „Cob-co-cobė“ be vieno rago. Su juo po 4-13 km vežiojau į maišus sudėtą duoną taigoje dirbantiems miško kirtėjams. Duonos norma – po 400-500 gramų kiekvienam. Išdalindavau, o kai grįždavau namo, mama trupinėlius iš maišo iškratydavo, apšutindavo vandeniu ir būdavo puota.

Truputį apie savo draugą jautį, kuris turėjo ypatingą charakterį. Kaskart pasikinkydavau į roges (žiemą ir vasarą), susikraudavau pati maišus ir vesdavau jį šalia savęs. Keliai būdavo įvairūs: reikėdavo kilti į kalnus. Ir prasidėdavo mano bėdos. Jautis tempia, tempia ir staiga atsigula. Tada jau jo neprikelsi, kol neiškinkysi. O kai iškinkai, tai kaip spruks atgal į kaimelį, tiek jį ir tematai. Ir vėl iš naujo bėgi paskui jį, parsivedi prie rogių, pakinkai ir vargais negalais nuvažiuoji. Produktus sverdavau ir išdalindavau tik tada, kai grįždavo kirtėjai iš miško – jau sutemus. O naktį grįžti galėjau sėdėdama rogėse. O šaltis – tai ne Lietuvos!

Pralošta kortomis

Dar vienas atmintin giliai įstrigęs atvejis. Grįžtant namo buvo mėnesiena, su manimi važiavo toks karšto būdo meistras (tautybės neprisimenu). Jautis pajuto, kad jam sunku, ir atsigulė. Įpykęs meistras jį spardė. Taip aš niekados nedarydavau, tik bandydavau įkalbinti gražiuoju. Po to meistras nubrido iki juosmens per sniegą iki beržo, priplėšė jo tošies ir sugrįžęs užkūrė laužą tiesiog po jaučio uodega. Jautis pašoko taip, kad meistras nespėjo įsėsti į roges. O po kelių dienų komendantūroje viršininkams turėjau aiškinti, kur dingo jaučio uodega. Manimi patikėjo, nenukentėjau. Taip mano draugas, neturėjęs vieno rago, liko ir be uodegos.

Bet vėliau turėjau su juo skirtis dėl rimtesnių priežasčių. Miškuose kirto medžius ne tik tremtiniai: buvo paleistų iš kalėjimų žmogžudžių, vagių, žodžiu, baisių žmonių. Jie nepripažino jokios valdžios. Komendantas, kuris prižiūrėdavo mus ir juos, net bijodavo jų. Jie lošdavo kortomis, mušdavosi, ką norėjo, tą ir darė. Kortomis buvau pralošta ir aš. Pasisekė, likau gyva. Tai dėka gerų draugų, kurie suprato, iš ko lošiama, ir pranešė meistrui. Jis ukrainietis, turėjo dvi dukras. Paguldė mane į vienos lovą kaip savo vaiką, o jautį paleido su kitu darbininku į kaimelį. Lošėjai, pasiviję ir neradę manęs rogėse, išieškojo visus barakus, net į meistro raštinę įbėgo, bet pagalvojo, kad ten miega meistro dukra.

Pakeitė girtuoklį pardavėją

Labai sunkūs buvo pirmieji, antrieji gyvenimo metai tremtyje. Buvau paklusni, darbšti, stengiausi sąžiningai atlikti visus darbus. Mane pastebėjo viršininkai ir perkėlė į kitą gyvenvietę – už 25 km tiesiog per taigą. Gyvenau Angare – keliolikos trobelių kaime. Ten turėjau pakeisti girtuoklį pardavėją. Priimdavau visus maisto produktus, kuriuos vasarą atveždavo visam žiemos sezonui – tai yra 7-8 mėnesiams. Kito kelio susisiekimui, išskyrus upe, nebuvo. Buvau vadinama pardavėja, vedėja, turėjau rūpintis valgykla, kepykla. Dienos ir nakties metu aprūpindavau sustojančius katerius maistu, vakare važiuodavau pas miško kirtėjus. Dėžių, maišų teko labai daug tampyti, visko ir neišvardinsi. Tokiu būdu mūsų šeima persikėlė prie Angaros upės – 10 km nuo Jenisėjaus santakos. Ši upė išteka iš Baikalo ežero.

Šiame kaime jau gyveno mums labai artimi tremtiniai iš Rokiškio, Obelių, Kriaunų. Buvo daugiau jaunimo, net mokslo draugų iš Obelių. Žmogui būtina artima aplinka, kur jis jaučiasi savas tarp savų. Kartu dalijomės vargais, džiaugsmais, pradėjome nebeskaičiuoti praeities bėdų. Stengėmės būti žvalūs. Kupini naujų jėgų traukdavome lietuviškas dainas, susibūrėme į tautinių šokių ratelį. Iš languotų skaryčių pasiuvom sijonėlius, iš marlės – palaidines. Sesutė Valytė ant prijuosčių išpiešė gražius lietuviškus raštus. Dalyvavome festivalyje, rajone užėmėme pirmą vietą, teko net pabuvoti Krasnojarske. Ten sutikome daug lietuvių, aktyviai dalyvaujančių įvairiuose saviveiklos būreliuose. Man viena lietuvė už aktyvią veiklą padovanojo tikrus tautinius drabužius, kuriuos ir dabar saugau, kaip tų dienų prisiminimą.

Garsus Lietuvos veikėjas Zigmas Toliušis savo knygoje „Mano kalėjimai“, aprašydamas gyvenimą lageriuose, mini ir mūsų vietoves – Stepanovką, Angarą. Minimos ir mūsų pavardės. Būdami darbštūs patys tvirtai atsistojome ant kojų, mokėme vietinius gyventojus, kaip dirbti.  Z. Toliušis nematė pačių sunkiausių mūsų gyvenimo metų, nes buvo atvežtas vėliau.

Jungtuvės – be muštynių

Dienos barstė skriaudas, vargus… Bet buvo ir šilumos, ir meilės. 1956 m. rugpjūčio 18 d. savo gyvenimą pasidalinau su Evaldu Makutėnu iš Svobiškio. Jis mokėsi Obelių gimnazijoje. Sumainėme žiedus, taip aš, Kazanavičiūtė, tapau Makutėniene. Mūsų tėvų šeimos artimai bendravo Tėvynėje, o mes jas dar stipriau sujungėme.

Dabar apie jungtuves. Prie Jenisėjaus upės Momotovoje gyveno kunigas Jorlas Būga (tremtinys). Tai toli nuo mūsų ir nuvykti pas jį buvo sudėtinga. Iš Angarsko Angaros pakrante išėjome pėstute. Netikėtai mus pasivijo laivelis. Pakvietė mus keliauti kartu, per akmenų slenkstį nuplaukėme iki Strielkos. Tai čia Angaros upė įteka į Jenisėjų. Reikėjo persikelti į kitą Jenisėjaus pusę, pasiekti vietovę „Siroki Lok“. Iš jos pravažiuojančiu sunkvežimiu pasiekti Kazačinsko rajoną, toliau –  Galaniną. Ten laivu vėl persikelti per Jenisėjų ir atvažiuoti į Momotovą. Ten mus priglaudė tremtiniai. Su kunigu susitarėme, kad kitą dieną labai ankstyvą rytą sumainys mums žiedus (reikėjo slėptis nuo valdžios). Po visko ryte pats kunigas su broliu motociklais mus nuvežė į keltą, kad galėtume tęsti kelionę namo į Angarską. Mums labai sekėsi – į abi puses beveik niekur nereikėjo laukti nei laivelio, nei sunkvežimio. Tiesiog buvome nustebinti sėkmės. Vestuvės buvo paruoštos lietuviškos, per abi puses, su tradicijomis. Nuo žiūrovų pro langus nukentėjo mūsų gėlių darželiai, jie visai ištrypti. Vėliau, kai nuvykome į Strielką, į metrikacijos skyrių, turėjome tokį malonų netikėtumą. Darbuotojai suėjo pažiūrėti į mus ir stebėjosi: „Tai tų vestuvės, pas kuriuos nebuvo peštynių.“ Ten, Sibire, tai tikrai buvo naujiena.

Likimo išrauta su šaknimis

Pradėjome naują gyvenimą. Tikėjome, kad džiaugsmas ir laimė – dar prieš akis, kad abu lengviau pakelsime gyvenimo naštą. Prabėgus porai metų susilaukėme  dukros Vitos, o dar po poros – ir sūnaus Vygaudo. Taip ir paženklinome juos ilgam gyvenimo laikui – gimę Sibire…

1961-ieji. Grįžtame… O tėviške! Koks mielas kraštas! Tėviškė – tai žmogaus namai, tai tikėjimo kelias sugrįžti į juos. O ką mes radome? Likimo išrauta su šaknimis, vėjo taip lengvai išpustyta… Nebeliko iš tėviškės nieko, ir daugiau ten nenueisi, nesugrįši… Nuo kalvų tik pamatėme du milžinus ąžuolus (kurių gamtosauga neleido nukirsti). Tik tiek ir beliko. O kiek žmonių šiandien nebeturi stebuklingos vietos –  tėviškės?

Sibire gyvenome tik viltimi – į tėviškę, į Lietuvą. Bet mūsų čia niekas nelaukė. Tėviškė išdraskyta, neturėjome, kur gyventi. Kur tik beldžiausi į žmonių duris, kad priimtų gyventi, kai pasakydavome, kad du maži vaikai, dar iš Sibiro sugrįžę, taip ir užsitrenkdavo durys prieš mus. Mus laikė antrarūšiais žmonėmis, buvome visų atstumti, nepripažinti, pažeminti. Daug iškentėjome, Sibiro šalčiai ir skurdas manęs nepalaužė, o čia aš buvau suklupusi, prisipažinsiu, kartais nesinorėjo net gyventi. Juk likome svetimi tarp savų!  O kaip buvo skaudu. Trylika metų –  savo jaunystę išbraukiau. Niekas negalėjo iš mūsų atimti Tėvynės ilgesio ir visą laiką turėjome viltį laukti tos laimingos dienos. Tai buvo gyvenime dar didesnis smūgis negu trėmimas į Sibirą. Kieno buvo valia, to ir tiesa. Galima viską atleisti, bet užmiršti – niekada.

Mokėsi tėvai ir vaikai

Vėl laikas tapo svarbiausiu mūsų išgyvenimo rūpesčiu. Guodėmės, kad galėjo būti dar blogiau. Juk tėviškės nebeturėjome. Teko apsistoti Jonavoje (čia jau buvo atvažiavę mano vyro tėveliai ir brolis). Visi gyvenome pas rusus septynių kvadratinių metrų kambarėlyje, brolis užleido mums savo lovą, išeidamas miegoti pas draugą. Jo lovoje miegojome visi keturi: mes ir abu vaikai. Ir taip pusę metų. Valgyti virėme lauke – padėję ant plytų puodą. Į virtuvę mūsų nepriėmė. Gal neprisiminkime apie tai… Juk nesvarbu, kiek metų, rūpesčių, nuoskaudų prabėgo, svarbu, kad vėl atgavome jėgas.

Mokėmės toliau patys ir vaikai. Aš neakivaizdiniu būdu ketverius metus studijavau Kauno ekonomikos technikume, baigusi gavau buhalterio-ekonomisto diplomą. Vyras Evaldas per šešerius metus baigė Leningrado akademijoje baldų inžinieriaus-technologo specialybę. Dukra baigė Vilniaus pedagoginį, sūnus – Kauno politechnikos institutus. Skiepijome juose pačius gražiausius dorovingumo bruožus: abipusį supratimą, atjautą, nuoširdumą. Ne kartą priminėme: „Nedaryk kitam to, ko nenorėtum pats patirti.“ Dukra dar studijuodama grojo kanklėmis, dalyvavo ansamblyje. Ten susipažino su būsimuoju vyru ansamblio vadovu Broniumi Žibaičiu. Jis baigęs Vilniaus universitete matematiką, o dirba Vilniaus pedagoginiame institute. Augina jie tris dukrytes. Pirmoji jų dukra pavadinta simboliniu Dainės vardu: daina, muzika, šokis sujungia. Visos mergaitės muzikalios, mėgsta dainuoti.

Sūnaus žmona Nijolė Vilniaus universitete baigė ekonomiką. Augina viena dukrytę. Sūnaus hobis – muzika. Jos mūsų didelėje šeimoje netrūksta: visi galėtume paruošti puikų koncertą.

Baldininkų šeima

Savo šeimą galėčiau pavadinti baldininkais. Grįžus iš Sibiro mūsų vienintelė darbovietė – Jonavos baldų kombinatas. Aš jame dirbau 23 metus. Vyras ir sūnus po mokslų tebedirba iki šiol. Mano hobis – kepti skanius tortus ir rankdarbiai. Labai džiaugiuosi, kad dukra ir marti nuo manęs neatsilieka, o kartais nori mane aplenkti.

Norėčiau, kad mūsų vaikai ir anūkai po savęs paliktų tik švarius ir gilius pėdsakus. Norisi tarti visam Lietuvos jaunimui: „Būkite verti tų, kurie jau niekada nebegrįš iš amžino įšalo žemės. Dovanokite vienas kitam gerumą, kad abejingumui neliktų vietos.“

Neturiu teisės nepaminėti visų klasės draugų. Jūs vėl pašaukėte mane nors vieną akimirką pabūti kartu. Jūs tapote ramsčiais, užuovėjomis nuo mano gyvenimo vėjų. Koks neapsakomas džiaugsmas, kai ištiesėte man ranką, kad aš išsivaduočiau iš atstumtųjų tremtinių. Kvietėte eiti kartu su jumis visai nauju gyvenimo keliu. Juk nesvarbu, kiek metų laikas priskaičiavo, svarbu, kiek jaučiam jų širdy. Ir tikiu, kad Lietuvos Prisikėlimo šventės jėga stiprins ir šildys mūsų širdis.

Parengė Dalia Zibolienė

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie