Spaudos
Spaudos

 

Medžio meistras Eugenijus Germanas Majauskas sukūrė Rokiškio bažnyčios maldos stalą ir Kalneliškių koplyčios kryžių. Į šį meistrą kreipiasi autentiškų sodybų savininkai, norintys originaliais ornamentais papuošti namus. E. G. Majausko silpnybė – kiaurapjūviais ornamentais puošti krėslai, stalai. Meistras, nesukūręs nė vienos skulptūros, nė nebandęs medyje pavaizduoti Rūpintojėlio, mano, kad jam likimas lėmė tapti medinių pastatų puošėju: išsaugoti ateities kartoms tai, ką paveldėjome iš senelių, prosenelių.

Pirmą siaurapjūklį dovanojo tėvas
Profesionalus kelininkas E. G. Majauskas medžio drožyba susidomėjo 1981 m., pirmą kartą nuvykęs aplankyti Vakarų Vokietijoje gyvenančio savo tėvo Jono Majausko. Šis 1944 m. į svečią šalį jėga išvežtas už priklausymą generolo Povilo Plechavičiaus kariuomenei.
Tėvas jam dovanojo siaurapjūklį pjovimo aparatą.
„Turiu jį iki šiol ir labai saugau. Neįtikėtinai tvirtas pasitaikė. Dabartiniai medžio apdirbimo prietaisai nėra tokie patvarūs“, – lygina meistras.
Taigi viešnagė pas tėvą turėjo įtakos E. G. Majausko likimui. Grįžęs namo kiaurapjūviais medžio ornamentais rokiškėnas išpuošė savo sodo namą. Aplinkiniams tokia puošyba irgi labai patiko: jie prašė pagražinti ir jų namų langus, balkonus, laiptus, prieangius, pagaminti tvorlentes.

Peiliuku drožė karžygį ar vėjalentę
Daug medžio drožybos paslapčių E. G. Majauskas sužinojo iš Rokiškyje, netoli Velniakalnio sodų, gyvenusio šviesios atminties meistro Kazimiero Venckavičiaus.
Pažiūrėti įspūdingais riestiniais kiaurapjūviais ornamentais padabinto E. G. Majausko sodo namelio Rokiškio ekskursijų gidai atveždavo Vokietijos turistų grupes. Vienas svečias paprašė dovanų langinės. Šeimininkas jos nepagailėjo: nulupo langinę nuo namelio ir padovanojo. Meistras norėjo, kad svečias iš Rokiškio parsivežtų netradicinį suvenyrą. Taip per kelerius metus namelis liko be langinių, ornamentų…
Palaipsniui medžio drožyba tapo ne tik E. G. Majausko pomėgiu, bet ir pragyvenimo šaltiniu.
Senųjų ornamentų atkūrimas – iš detalių
Subyrėjus kooperatyvams atsirado kūrybingesnių darbų: senąsias medines sodybas įsigiję savininkai pageidavo remontuoti pastatus, išlaikant kuo daugiau autentiškų detalių.
Vienas sudėtingiausių E. G. Majauskui tekusių užduočių – atkurti AB „Rokiškio sūris“ direktoriaus Antano Trumpos medinės sodybos prie Sartų ežero puošybą. Mat niekas neprisiminė, kokia buvo namo veranda, langai, durys, nes išliko tik jų dekoravimo detalės. Jas durstydamas meistras atkūrė viršlangių, polangių, vėjalenčių, lėkių ornamentus. Rodydamas pastato nuotraukas E. G. Majauskas atkreipė dėmesį į verandą su dviem lėkiais: vieną – varpelio formos ant kraigo, kitą – primaenantį herbo formą ant verandos skydo trikampio langelio. Jų reikšmę sunku paaiškinti, tik galima spėti, jog varpelis turėjo nuo namo atbaidyti velnius ir piktąsias dvasias, o herbas priminė čia gyvenusios šeimos kilmę. Verandos skliaute meistras atkūrė ir dviejų mistinių žvėrių, turėjusių saugoti sodybą nuo piktųjų dvasių, figūrėles.
E. G. Majausko bendradarbiavimas su verslininku A. Trumpa tęsiasi iki šiol. Pernai minint AB „Rokiškio sūris“ 20-ąjį jubiliejų prie Rokiškio krašto muziejaus vykusioje šventėje stebėjomės puikiai įrengtais kiemeliais: suskaidyti dvaro erdves 5 cm pločio ir 1 cm storio pušies balanų pinta tvora pasiūlė E. G. Majauskas.

Rokiškio bažnyčiai – maldos stalas
Šiam meistrui Rokiškio parapijos dvasininkai ir tikintieji patikėjo pagaminti Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios maldos stalą. Jis stovi presbiterijoje prieš didįjį altorių. Po pusmečio kūrybinių kančių bei daugybės eskizų braižymo meistrui pavyko sukurti šliaužiančią žvakidę, ažūrinį kryžių, gotikos stiliaus kiaurapjūviais puoštą stalą. Su tuomečiu parapijos dekanu Juozu Januliu E. G. Majauskas aptarė kiekvieną smulkiausią detalę. Jiedu nutarė neslėpti kiaurapjūvio detales jungiančių medvaržčių, nes pastebėjo, jog varžto galvutėje esantys grioveliai yra kryžiaus formos.
„Man buvo svarbiausia, kad maldos stalas natūraliai įsilietų į didingos šventovės interjerą“, – sako kūrėjas. Anot jo, tik gerokai vėliau supratęs, kad jam pavyko įgyvendinti užduotį: tai parodė dvasininkų ir architektų teigiami atsiliepimai. 
E. G. Majauskas pagamino ir Kalneliškių kapinių koplyčios maldos stalą, kryžių, žvakides. Kurdamas juos meistras prisiminė mūsų kraštą išgarsinusį dievdirbį Lionginą Šepką. Kiekvieną kryžiaus lentelę papuošęs smulkiu rašteliu E. G. Majauskas norėjo parodyti, jog ne tik L. Šepka galėjo daug ir kruopščiai dirbti: darbštumu žymiajam dievdirbiui nenusileidžia ir dabartiniai meistrai.

Silpnybė – didžiuliai krėslai
Meistro silpnybė – kiaurapjūviais ornamentais puošti krėslai, kėdės, suolai, stalai. Dar nėra pasitaikę, kad jo pagaminta kėdė ar taburetė sulūžtų. Pirmuosius du didžiulius krėslus meistras pagamino Rokiškio bažnyčiai: jie stovi presbiterijoje ir naudojami per liturgines apeigas. Paskutinįjį krėslą taip pat sukūrė dvasininkui – buvusiam Rokiškio dekanui J. Januliui jo kunigystės 40-mečio proga. „Sielovadininką žmonės gerbia, todėl jo krėslo atlošas – karūnos formos. Kryžius – dar vienas ženklas, būtinas dvasininko krėsle. Jį išpjoviau stilizuotą. Visos atlošo kiaurapjūvių detalės susilieja į herbą“, – meistras apibūdino kiekvieną kunigui J. Januliui skirto krėslo puošybos detalę. Iš jo akių nepraslysta ir nedideli žvaigždutės formos kauburėliai ant atramų rankoms. Spaustukai ne tik paslepia varžtus, sutvirtinusius krėslo detales, bet ir masažuoja delną, veikia atpalaiduojamai, raminamai. Krėslas labai didelis: atlošo aukštis siekia 1,5 m.
„Žmogus, atsisėdęs į jį, pasijunta oriai. Net ir neaukšto ūgio asmuo jame nepaskęsta, priešingai, pasijunta didesnis, o štai aukštas „tampa“ mažesnis“, – pastebėjimais dalijosi meistras.

Langai be skirtukų – kaip senutė išdurtomis akimis
E. G. Majauskas mano, jog medinių sodybų ornamentuose nieko naujo nebesukursi. Tiesios ar raitytos linijos, įvairios geometrinės figūros, žirgelių, paukščių, ragų, žuvų, žalčių ar kitokių gyvių siluetai, lelijų, gėlių žiedų, lapelių bei įvairūs augaliniai motyvai jau seniai naudojami medžio drožyboje. Tik nuo kūrėjo išmonės priklauso, kaip šie motyvai bus sudėlioti, sujungti, sukomponuoti… Puošdamas namų langus, duris, gamindamas lėkius, vėjalentes meistras nekartoja tų pačių derinių. E. G. Majauskui nepatinka namų langai be skirtukų. „Namas tamsiomis kiaurymėmis – kaip senutė išdurtomis akimis. Tokio lango nepapuoš ir pats įmantriausias pjaustinys“, – liūdnokai tarsteli rokiškėnas.
Medžio paveldą, tradicijas puoselėjančiam meistrui nesuprantama, kodėl žmonės sodybų aplinką puošia senovinėmis rogėmis, akėčiomis ar plūgais, girnomis grindžia takus, vežimo ratus kabina ant pastatų sienų. Juk šių daiktų paskirtis visai kitokia. „Vienas ant namo sienos pakabintas vežimo ratas galėtų reklamuoti čia veikiančias račiaus dirbtuves. O kai ant sienos ratų bent dvidešimt, tuomet nežinau, kaip tokią puošybą vertinti“, – svarstė pašnekovas.

Guoba paklūsta tik ją mylinčiam
Meistras iš visų medžių išskiria guobą. Tik išpjautos jos lentos būna balkšvai gelsvos su tamsiai rudais dryžiais. Po kelerių metų šiame medyje galime įžvelgti spalvų gamą – baltą, rudą, violetinę, žalsvą, žydrą, gelsvą, o grožis išryškėja suderinus atspalvių kontrastus. Gaminti iš guobos sudėtinga, nes ji neprognozuojama – sunkiai obliuojama, šveičiama, o pjaunant siaurapjūkliu posūkiuose nuo staigesnio judesio pradeda svilti, skilinėti. „Guobą reikia mylėti, jei nori iš jos ką nors sukurti“, – darbo plonybes atskleidė meistras.
Jam labiausiai patinka pjaustyti ąžuolą: nors jis kietas, tačiau apdoroti šį medį nėra sudėtinga.
„Nesu nei tautodailininkas, nei skulptorius, neišdrožiau nė vienos skulptūros, nebandžiau medyje pavaizduoti Rūpintojėlio. Gyvenime nesivaikau naujovių, tik noriu padėti žmonėms išsaugoti tai, ką jie paveldėjo iš senelių, prosenelių. Man skirta būti medinių pastatų puošėju“, – pokalbį baigė E. G. Majauskas.

 

Dalia ZIBOLIENĖ

anykščių

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie