Valdas Pipikas: „Aš turiu savų paslapčių ir man patinka stebinti...“ J. Kačerausko ir asmeninio archyvo nuotr.
Prie Dirdų

Naktį likdavo vienas gulėti ant nugaros      

Per visas žinias rodė sensaciją – kaip Valdas šimtmečio proga iš parketlenčių Pandėlyje pastatė „Gedimino pilį“. Vieną dieną, likus pusvalandžiui iki dainavimo repeticijos, nusprendė apgenėti šakas. Kad geriau matytųsi. Ir… krito. „Gera patirtis – gulėjimas Rokišky, penkiavietėj palatoj. Įvairiausia publika. Aišku, skyriaus vedėjas (draugas iš Rotary Antanas Zadorožnas), žmona  (gydytoja Irma Pipikienė) rasdavo laiko pasirūpinti. Bet naktį likdavau su tais, kurie irgi patyrė traumų. Tris savaites gulėjau ant nugaros. Geras realybės šou tai patirti. O kad gyvas liksiu, iškart buvo aišku“, – šypsosi rašinio herojus. Ligoninėje jis pradėjo virtualiai žaisti bilijardą ir „užsikabino kaip vaikas“, pagaliau perskaitė pusantros knygos (apie patyrusius traumas po lėktuvo katastrofos),  atsikėlęs iškart pradėjo treniruotes ir gegužės 20-ąją jau dalyvavo dviračių maratone Druskininkuose. Važiavo 70 kilometrų.  „Liūdna buvo, kai mačiau, kad visi važiuoja pro šoną – tie, kuriuos anksčiau pats lenkdavau. Morališkai buvo sunku. Kaip čia taip? Stengiuosi ir negaliu“, – prisipažino. Atvažiavo trečias savo amžiaus grupėje. Dabar rengiasi maratonui birželio 17-ąją. Paprastai vasarą dalyvaudavo penkiuose ir apie maratonus, bėgimą, dviračius, „paspirtukus“ ir kitokią sportinę įrangą galėtų pasakoti visą dieną (ką ten dieną – gal tris).

„Susivaręs“ stuburą, sėdo ant dviračio

Mokėsi Kamajuose, paskui persikėlė į Pandėlį. Čia, septintoką, tiesiog iš istorijos pamokos treneris išsivežė  į Panevėžį – sporto internatą. Ten baigė ir vidurinę.

Nuo 4–5 klasės Valdas buvo  vidutinių distancijų bėgikas, tačiau „susivaręs stuburą“ sėdo ant dviračio. Sako, jog „varikliukas“ – širdis, raumenys, plaučiai – vis tiek turi veikti. „Nes kas nustoja sportuoti, suglemba, storėja, atsiranda sveikatos problemų. Juk stovinti mašina irgi genda“, – šypsosi pašnekovas ir pokalbiui krypstant kitomis temomis vis grįžta prie sporto. Pasakoja, kai dar bėgiodamas prisirišdavo padangą, pridėdavo į ją plytų ir taip ugdė ištvermę. „Įsivaizduoji, kaip pasileidi tą naštą atsirišęs“, – svarsto. Panašiai ir su dviračiu. „O ką, jei pelkėmis pavažinėčiau, po to kaip būtų lengva“, – tęsia neišsenkančią temą.

Labai daug vabzdžių ant stiklo pražudo

Sėkmingas verslininkas išbandė ir matė daug ką (vien apie keliones reikėtų ne vieno rašinio. Tarkim, kaip dviračiais važiavo į Vokietiją.). Pusantrų metų Vokietijoj yra dirbęs pas ūkininką padėjėju. Taigi „visi  traktoriai ir paršeliai – pažįstami“. „Žemkės“ nebaigė, nes atsirado proga įsidarbinti vokiečių firmoj. O vokiečių kalbos „išmuštravo“ labai geras mokytojas Pandėlyje.  Šiandien V. Pipikas – samdomas įmonės „Legra“ Ignalinoje vadovas. (Pokalbio metu mus pertraukia skambutis, ir V. Pipikas greitakalbe beria vokiškai.) Vairuodamas anksti ryte, kol draugai dar miega, o valstybinės įmonės nedirba, mokosi dainų žodžius, kuriuos prasčiausiai iš visų dainininkų atsimena. „Man sunku su atmintim. Aš net žmonių kartais neatsimenu. Tada nepatogiai pasijuntu“, – neslepia. Būna, vairuodamas viena ranka, kita spaudo „hanteliuką“. „O ką, negalima? Mano dešinė ranka traumų turėjusi. Gal vairuojant ir nelabai, bet kelias nuo Pandėlio iki Ignalinos  iš ryto ir vakare – tuščias. Tik saulė į akis spigina ir labai daug vabzdžių pražudau ant stiklo“, – šypsosi.

Drugeliai sustabdė verslą

Turėjo planų įkurti durpių verslu užsiimančią įmonę arčiau Rokiškio – važinėt nereikėtų. Nepavyks. Kaip tik ketvirtadienį galutinai išaiškėjo, kad numatytoje vietoje gyvena labai reti, dar labiau saugomi ir į Raudonąjį knygą įtraukti drugeliai – pelkiniai satyrai (rodo drugelių nuotraukas – jie tokios spalvos, kad „susilieja“ su medžiais). Pasirodo, mažas drugelis gali sustabdyti verslą. Gamta, jos saugojimas Valdui – šventas reikalas. Pernai festivalio „Vaidiname žemdirbiams“ atidarymo dieną rajono merui jis buvo atnešęs butelį smirdančio vandens, tekančio iš Obelių spirito varyklos vamzdžio. „Ranka taip smirdėjo, kad neįmanom nuplauti. Visą atidarymą laikiau ją po užpakaliu“, – neslėpė dar ir teatrus remiantis V. Pipikas. Jis supranta, kuo toliau, tuo labiau „pradėjo nebijot sakyt, ką galvoja“. „Negi taip ir numirsiu nepasakęs teisybės. Gal tai atsiranda kartu su finansiniu užtikrintumu – turi valgyti, turi namus, lėšų keliauti. Ką man padaryt gali…“ – svarsto pašnekovas. Klausiu, kaip jį vis dėlto vadinti? „Keistuolis, kuris trokšta būti teisuoliu, nors kitiems ir atrodo, kad ieškau teisybės ten, kur nepametęs“, – atviras V. Pipikas.

Su šarvais

Kodėl jis toks donkichotas? „Donkichotas su šarvais. Ne plikas ant arklio sėdžiu. Šiek tiek turiu lėšų ir pasiekiu rezultatų. Štai sutartis su savivaldybe dėl Pandėlio parko…“ – pradeda vardyti darbus, kuriems galo nematyti ir apie kuriuos esame rašę ar dar rašysime (nes tai jau kito straipsnio tema). Anot rašinio herojaus, lengva tada, kai tik skiri pinigų, o kiti dirba. Visai kita, kai darai pats – eini, beldiesi, aiškiniesi, ieška teisybės.

Ar jis – Valdas Pipikas – norintis būti teisuoliu – turi bent kokių silpnybių? „Alaus, aišku, išgerdavau. Bet Trumpa (Dalius Trumpa – „Rokiškio sūrio“ direktorius – aut. past.) prie stalo pasakė, kad vyrams per keturiasdešimt nesveika gerti alų“, – juokiasi penkiasdešimt vienerių  vyras.  Dabar, po traumos, jo organizmas net vyno nepriima. Politiką irgi „išbandė“ – buvo nepriklausomas kandidatas į rajono tarybą, dabar tuo jau „sotus“. „Man atrodė, kad galima kai ką pakeisti, kai ką gero padaryti. Matyt, nepatikėjo. Bet aš dabar matau, kad daug gerų darbų gali padaryti visiškai nebūdamas politikoj, gali net daryti įtaką. Pandėlyje yra moteris, kuri skundus pradėjo rašyti. Ji ir  pati nežino, ką sukėlė. Seniūnija laksto, galvą kraipo, kaip tą žmogų sutramdyti. Jei kas neteisinga, man svarbu, kad nebijotų, kad reaguotų“, – svarstė V. Pipikas.

Laisvę apribojo upė

Jo šaknys – Rokiškio rajone. Vieni seneliai iš Vanagynės prie Lukštų, kiti – iš Kazliškio krašto. Vasaras vaikas leisdavo kitoj pusėj Nemunėli,  prie Degenių. „Bet gyvenimas prie upės yra baisus. Tai labai apriboja laisvę. Nebent turi laivą ar keltą. Ar bent yra tiltukas. Bet tiltuko per Nemunėlį nebuvo. Kitaip gal būčiau nuėjęs pas Venecijų (charizmatišką medžio drožėją iš Degenių – aut. past. ). Užtat su močiute eidavom į Kazliškį bažnyčion pėsti. Tai, ką žmogus patiri vaikystėj, paskui visą gyvenimą lydi. Man labai skaudu buvo, kad tėvai nepasiėmė kartu į Leningradą. Gal todėl atsirado beprotiškas noras keliauti. Jaučiau ir didelį močiutės spaudimą tikėti. Gimsta neigiama nuostata, jeigu verčiama daryti. Nepatinka man ir klūpėjimas. Kai vaikas būdavau, jau nebegalėdavau… O dar šalta toj bažnyčioj. Dar kunigas „varo“ ant parapijiečių. Tai ko ten eiti? Be to, dar turi žmogui, ne Dievui, pasakyti, ką tu esi padaręs negero. Mamai neprisipažįsti, geriausiam draugui… O čia. Gal tavo prisipažinimą kažkam išplepės? O ga kunigas parėjęs užsirašinėja? Aš krikštytas, „bermavotas“, bet labai daug laiko gaišti eidamas ton bažnyčion. Gera, jei kaip į muziejų – tada pailsi, pasisemi, grožiesi paveikslais… Tik štai, jei pasirodys, kad yra tas pomirtinis gyvenimas, o aš išpažinties nėjau? Tada skaistykloj atkentėsiu ir vis tiek keliausiu į dangų. O jei paaiškės, kad nieko nėra? Būsiu nesugaišęs daug laiko“, – daro išvadas rašinio herojus.

Siūlė rašyt apie žmoną

V. Pipiko žmona Irma – gydytoja gastroenterologė. Būtent apie ją vyras ir siūlė rašyti, kai skambinau. Tai štai žmona V. Pipiką ne tik į šokius ar teatrus įtraukia, bet ir nuo užmaršumo ar išsiblaškymo neretai saugo („pasiėmei tą ir aną?“). Vyras supranta, kad toks rūpestis atpratina nuo atsakomybės. Bet myli ją nuo septintos klasės. „Meilė – toks neapčiuopiamas dalykas“, – sako Valdas, kuris tą neapčiuopiamumą labiausiai pajunta tuomet, kai žmona išvažiuoja „ir dvi savaites nebūna“. Gaminti jis moka tik tai, ką išmoko studijuodamas („bulvių išsikepti“). „Man nesvarbu ko, svarbu daug“, – sako sportininkas, kol nekukliai paklausiu, kiek jam vokiečiai moka? „Daugiau nei esu vertas“, – juokiasi Valdas ir svajoja: gal rudenį pagaliau išvažiuos į Kubą. Tą kelionę jau šį pavasarį prarado gulėdamas ligoninėj ir gydydamas Nepriklausomybės šimtmečio vertas traumas.

4
Rašyti komentarą

avatar
3 Comment threads
1 Thread replies
1 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
3 Comment authors
N.J.Narcizastotor Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
N.J.
N.J.

Ačiū straipsnio autorei už tokio deimančiuko pristatymą…Nuo ryto pozityvas apėmė…ačiū ir sėkmės Jums abiems.

Narcizas
Narcizas

Valdai Tu perskaitei mano minti,kas liecia tikyba viaiskai atitinka

totor
totor

Saunuolis! Siu dienu pavizdys bambekliams!

Narcizas
Narcizas

Gryna tiesa