Kelionės akimirkos. Asmeninio archyvo nuotr.
bangenis

Ne egzotika ir ne retro
Mūsų žygiui išrinkau Juodąją Ančią ir Augustavo kanalus per ilgąjį Žolinės savaitgalį. Tik savaitgalį taip sukilnojom, kad jis prasidėjo sekmadienį, o baigėsi antradienį, rugpjūčio 15-ąją, per pačią Žolinę. Neįprastai, atbulai viskas išėjo, bet Dievulis per daug nerūstavo, kaip tik buvo sužavėtas originaliu šventės scenarijumi, lepino mus palankiu oru ir mums globoti skyrė geriausius savo angelus sargus. Ta apsauga, oi, kaip pravertė. Šeštadienio naktį griaudėjo, lijo, o prognozuotas škvalas visą savo griaunančią ir žudančią energiją iššvaistė toje pačioje Lenkijoje, kur vartė ir su šaknimis rovė medžius bei pražudė šešis paauglius skautus, o jau sekmadienio rytas išaušo ramus ir vaiskus. Šeštą ryto susirinkom prie Šv. Mato bažnyčios, čia prasideda visi mūsų žygiai ir kelionės. Niekas per daug nevėlavo, nors buvo ir tokių, kurie „negirdėjo“ žadintuvo ir vos nepramiegojo svarbiausio metų žygio… Tradiciškai foto prieš kelionę ir „ant arklių“.
Didžiausias siurprizas laukė Ukmergėj, kur prisikabinom priekabą su nuomotomis baidarėmis: teks plaukti brezentinėm, surenkamom rusiškom baidarėm „Taimen 2“. Čia jau net ne egzotika ir ne retro, čia šuolis „laiko mašina“ atgal. Kam jau kam, bet man tokia baidarė iki skausmo pažįstama: teko prieš pora dešimtmečių patirti įsimintiniausią nuotykį, kai per kelias sekundes su visais daiktais nugarmėjau Žeimenos upės dugnan. Tąkart, kaip ir dabar, smagi draugų kompanija išsiruošėme į kelių dienų žygį Aukštaitijos nacionalinio parko ežerais ir žemyn Žeimenos upe. Buvo antros žygio dienos popietė, susikabinę plūduriavom vidury upės trys baidarės, užkandžiavom, šnekėjomės, kai kažkas įspėjo: „Išsiskirstom, priekyje kliūtis – upėje nuvirtęs medis!“ Eilinis medis, užtvėręs eilinį upės vingį, – nieko ypatingo, tačiau šita eilinė kliūtis per vieną akimirką tapo išskirtinė ir įsimintiniausia per visą mano plaukiojimo istoriją. Upėn nuvirtusio medžio šaka tarsi skustuvas perrėžė brezentinį baidarės dugną kone per visą jos ilgį, ir mirtinai „sužeista“ baidarė per kelias akimirkas nusitempė dugnan visą mūsų mantą, patys šiaip taip nusikapstėm iki meldais apžėlusio kranto ir iš nuostabos didelėmis akimis tik stebėjom, kaip pro mus plaukia irklai, miegmaišiai ir kiti dar nespėję paskęsti daiktai. Mūsų draugai, su kuriais dar prieš minutę ramiai šnekučiavomės ir užkandžiavom net nespėjo pamatyti mūsų viražo dugnan. Tie plaukdami pro šalį ir nieko nesuprasdami klausinėjo: „O ką jūs čia veikiat, maudotės“? „Tai ne, „ble…“, deginamės“!“ – tik taip sugebėjau „pašposyti“. Gerai, kad šalia buvo savi, padėjo ir daiktus sugaudyti, ir žaizdas sutvarstyti. Tik vėliau pastebėjau, kad ta nelemta šaka perrėžė ir šlaunį net per pora sprindžių, negiliai, ačiū Dievui. Pusė daiktų, aišku, paskendo, bet žygį tęsėm, tik iš dviviečių baidarių dvi tapo trivietėmis – tai vienintelis tokio tipo baidarių privalumas, jos ilgesnės, gerai pasispaudus trečią lengvesnį žmogų įsisodini galima be problemų.

Pamaitinti minią
Iš anksto buvom sutarę patikrinti maisto kainas lenkiškoje parduotuvėje, o ir paneigti arba patvirtinti mitą apie tai, kad čia viskas pigiau. Apsipirkti užsukom į Seinus, į prekybos centrą „Biedrionka“. Buvau eksperimento sumanytojas, todėl gavau supirkti maistą dviem bendroms žygio vakarienėms, šešiolikai žmonių. Visiems paėmiau po kiaulienos sprandinės didkepsnį ir skaniai atrodančių vištienos grilio dešrelių, kad niekas vakare prie laužo nesiskustų, neva sunkiai prisiirklavus nėra nieko sočiai užvalgyti. Dar prigriebiau troškintos kiaulienos konservų ir makaronų kito vakaro firminei košei ant laužo ruošti ir penkias pakuotes nedidelių upėtakių bei visus priedus ir prieskonius, reikalingus tobulai turistinei žuvienei išvirti, o ant pirkinių viršaus užridenau puslitrį „Wodka Polska Vyborowa“ skrandžio dezinfekcijai ir patenkintas nusistūmiau pilną vežimėlį gėrybių prie kasų. Pakeliui dar prigriebiau duonos, pomidorų padažo, cukraus, arbatos ir kavos pusryčiams.
Nuskanavusi visas prekes kasininkė kažką lenkiškai pasakė, bet pamačiusi mano kvailą šypseną tik bakstelėjo pirštu į iškeltą kasos ekraną – ten švietė man sunkiai suprantami skaičiai – 168 zl. Ką? Už pilnutėlį vežimą lenkiškų gėrybių tik 168 zl? Vos po 10 zl vienam žmogui už dvi vakarienes. Mitas apie pigias lenkiškas maisto parduotuves pasitvirtino.
Kaip vaikai užsižaidėm prie tos „Biedrionkos“, tai alaus kuris pamažino nusipirkti, tai kitas pražiopsojo kokį nematytą varškės skanėstą ir, jeigu vienas paragavo bei pagyrė, būtinai ir kiti užsimanė to paties. O kai kainos tokios… Pagaliau iki lubų užkrovėm du savo transporterius pigiom lenkiškom prekėm ir pajudėjom upės link – kiek čia beliko – ne daugiau kaip 10 km.

Ačiū Dievui ir jo paskirtiems angelams sargams
Pirmas važiavo baidares traukiantis automobilis, kiek atsilikęs – antrasis, kuriam buvo patikėti prižiūrėti baidarių priekabą. Taip garsiai ir karštai diskutavom apie lenkiškas kainas, kad net neišgirdom vairuotojo perspėjimo apie pavojų. Tik tada, kai jis garsiai riktelėjo: „Dabar tai jau kažkas bus!“, visi sužiurom į kelią ir tik spėjom pamatyti, kaip pro mus skersas dideliu greičiu „prasinešė“ BMW automobilis ir, vos neužkliudęs mūsų baidarių, nėrė į pakelės griovį, kažkaip stebuklingai prasmuko tarp dviejų storų pakelės medžių ir, užšokęs ant ką tik šviežiai nupjauto kviečių lauko, kaip per filmą „Kobra 11“ kelis kartus vertėsi. Tada jį pagavo išcentrinė jėga ir tarsi žaislinį automobiliuką mestelėjo į viršų, dar kartą kelis kartus pakočiojo ir ramiai paguldė ant stogo.
Sustojom. Pirmoji mintis po tokio emocinio sukrėtimo: „Kaip mūsiškiai, kurie iš paskos važiavo, ar jų nekliudė šitie „išprotėję“ kelių gaideliai? Posūkis radialinis linksta į dešinę, pro veidrodėlius nieko nematyti, pro galinį langą irgi – baidarės užstoja. Tas ilgas lenktas posūkis bei gerokai viršytas greitis ir buvo priežastis, dėl kurios sumėtė ir „užnešė“ tuos „erelius“ su BMW.
Sekmadienio pats vidurdienis, kelias tuščias, visi „normalūs“ lenkai bažnyčioj, ant kelio tik „bedieviai“ ir lietuvių turistai – šokam visi šitų nelaimėlių gelbėti. Pribėgę matom sumaitotą mašiną, aplink pažirusias nuolaužas iš prakirsto bako sruvantį kurą ir vieną nelaimėlį, sėdintį ant žemės rankomis susiėmusį galvą. Vairuotojas kaip kaskadininkas sėdi žemyn galva ir niekaip negali išsivaduoti iš saugos diržų pančių. Greičiausiai iš mūsiškių susiorientavo Kęstas. Jis kaip patyręs gelbėtojas prišokęs peiliu nupjaustė diržus ir ištraukė šoko ištiktą vairuotoją ant saugios ražienos. Prisirinko ir daugiau „žiūrovų“, matėm, kaip kažkas iškvietė policiją, kaip lenkai piktinosi ir rusiškai keikė girtus „kelių gaidžius“, spardydami iš mašinos pabyrėjusius tuščius alaus butelius.
Mums jau laikas, reikia saugiai įveikti tuos kelis likusius kilometrus ir sėstis į baidares – ataušti. Ačiū Dievui ir jo paskirtiems angelams sargams, kad viskas baigėsi taip laimingai: vienos tūkstantosios sekundės dalies tikslumu – tik Kūrėjo ranka galėjo taip sumodeliuoti situaciją, kad dideliu greičiu lekiantis nevaldomas automobilis išsitektų tarp dviejų vienas paskui kitą važiuojančių mikroautobusų. Antrojo automobilio vairuotojas dėl lenkto posūkio nieko ir nematė, net nespėjo pristabdyti, kai jam prieš pat nosį į lankas nuskriejo „erelių“ BMW. O ir jiems „žiauriai“ pasisekė, kad per sprindį nekliudė storo medžio, kad užteko proto prisisegti saugos diržus. Ne, proto tai jie neturėjo, kai sėdo girti prie vairo – bet velnias vis tiek girtiems „pagalvę po šikna pakišo“, taip parodydamas ir savo galias – iki kito karto, jeigu nepasimokys, iki kitos kelionės – tiesiai pas Abraomą.

Bus daugiau

Algimantas Šablinskas

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie