Be dviprasmiškų juokelių
Patekti į Baltarusiją iš Lietuvos vadinamuoju beviziu režimu galima per Raigardo–Privalkų pasienio postą, esantį 9 km už Druskininkų. Kiek laiko užtruksite pasienyje – laimės reikalas. Jeigu pusantros valandos – esate laimės kūdikiai. Taip nutikti gali, jeigu pasienyje nėra eilių ir pasieniečiai vikriai dirba. Juokauti ar bandyti užmegzti pokalbį su baltarusių pasieniečiais neverta – jie oficialiai žiūri į savo pareigas ir plepėti su atvykstančiais turistais nėra nusiteikę. Vienas iš kartu keliavusių lietuvių sakė, kad galbūt visiems pasienio darbuotojams, prieš priimant į darbą, „išoperuoja“ humoro jausmą. Nors, kita vertus, darbas sudėtingas, todėl kažin ar po 12 val. poste beimtų noras šypsotis ir klausyti turistų kalbų. Mums papuolė draugiški, specialiai priekabių neieškantys pasieniečiai, o kadangi keliavome kelios dienos prieš Naujuosius, nuotaikos buvo geros – visiems linkėta gerų ateinančių metų. Beje, pareigūnų atmintis tikrai gera ir profesionalumo jiems nestinga. Nors mūsų, lietuvių, buvo 50 žmonių grupė, baltarusių pasienietė, dalindama patikrintus pasus, keliems keliaujantiesiems sugebėjo tiksliai suformuluoti tik juos liečiančius klausimus, pasakyti pastebėtus kai kuriuos netikslumus kelionės dokumentuose.
Pasienyje galima pasikeisti eurus į baltarusiškus rublius. Jeigu tai darysite Lietuvos pusėje, nesvarbu, kokią sumą keisite, iš jūsų bus paimtas 1,5 euro mokestis. Baltarusiai jokio mokesčio neima, todėl verta pagalvoti, kur keistis pinigus. Kursas – 2,41 baltarusiško rublio už 1 eurą. Daug grynųjų keistis neverta, nes visur galima atsiskaityti kortele.
Pirmieji įspūdžiai
Perėjus visus pasienio patikrinimus, atsivėrus užtvarams, kelias iki Gardino netolimas – tik 35 km. Pats pasienio ruožas tvarkingas, kelias geras – matyti pastangas atvykstantiesiems sudaryti gerą įspūdį apie šalį. Nors Baltarusijos pusėje stovi kelių kilometrų krovininių automobilių eilė, pakelės švarios ir nė iš tolo neprimena Lietuvos–Lenkijos pasienio – Baltarusijos pakelėse kas puskilometrį pastatyti šiukšlių konteineriai.
Mums, prieš tris dešimtis metų ištrūkusiems iš socializmo, labai įdomu, kaip senojoje santvarkoje gyvena baltarusiai. Dažnai sakoma, kad ten žmonės vargsta, viskas apleista. Pravažiuojame kelias gyvenvietes, matome daug statomų gyvenamųjų namų, „pavargusių“, begriūvančių namų neteko pamatyti. Dirvonuojančių, krūmais apžėlusių laukų irgi nėra – kiekvienas plotelis tvarkingas įdirbtas.
Istorijos vingiais
Štai ir Gardinas, baltarusių vadinamas Grodnu. Mieste gyvena apie 350 tūkst. gyventojų. Mums, lietuviams, tai labai artimas miestas, nes beveik 600 metų turėjome bendrą istoriją. Dar vienas įdomus faktas – okupacijos metais buvo svarstoma, kurį miestą pasirinkti Lietuvos laikinąja sostine – Kauną ar tuomet Lietuvai priklausiusį Gardiną.
Likimo ironija, tačiau iki šiolei su Gardinu mums sieja kai kurie dalykai. Atvykę prie unikalios XIII a. statytos Šv. Boriso ir Glebo cerkvės, dar kitaip vadinamos Koložos, matome, kad viena jos pusė plytų su įterptais lauko akmenimis, o pietinė, nuo Nemuno pusės, medinė ir visai nesenai sutvarkyta. Taip nutiko todėl, kad nuslinkus šlaitui į Nemuną, nugriuvo ir dalis cerkvės. O ši istorija labai primena mūsų Gedimino pilį, kur kalno šlaitai keleri metai grėsmingai slenka. Vietiniai Gardino gyventojai juokauja, kad dabar mokomės vieni iš kitų, kaip saugoti savo istoriją ir jos nepaaukoti yrantiems šlaitams.
Kitas sustojimas – prie Senosios ir Naujosios Gardino pilies. Senoji pilis pastatyta XII a. pradžioje ant kalvos, ties Gardinėlės žiotimi. Nemuno dešiniajame krante stovi Naujoji pilis. Ji dar vadinama Karališkąja pilimi. 1726 m. pastatytame atskirame pastate posėdžiaudavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Ponų Taryba, rinkdavosi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos seimai, veikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Iždo komisija, Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas.
Visai netoli pilių yra dar keli lankytini objektai – vienas jų Didžioji chorinė sinagoga. Ji veikianti, šiuo metu vyksta vidaus restauravimo darbai.
Išėjus iš sinagogos akį patraukia priešgaisrinis stebėjimo bokštas. Dar ir dabar ten įsikūrę gaisrininkai saugo miestą nuo gaisro. 1900 m. pastatytas bokštas daugiau nei pusę amžiaus išliko aukščiausiu miesto pastatu. Ant šio bokšto sienos gana įdomi freska – ne menine prasme. Ji tapyta jau sovietiniais laikais ir joje pavaizduota darbo liaudis: darbininkai, gydytojai ir mokytoja… Monos Lizos veidu. Šmaikštaus dailininko būta.
Pačiame miesto centre dar vienas dėmesio vertas objektas – Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčia, kuriai popiežius Jonas Paulius II suteikė mažosios bazilikos titulą. Viduje – nuostabiai gražus centrinis altorius, kurio aukštis net 24 metrai.
Norint viską apžiūrėti, vargu ar vienos dienos užtektų – vis neapleidžia jausmas, kad esame ne svetur, o namuose, nes paminklų, atminimo lentų, bylojančių lietuvių pėdsakus šioje žemėje, ne vienas. Einant centrine gatve ant buvusio berniukų gimnazijos pastato kabo lenta, liudijanti, kad čia 1912–1914 m. mūsų didysis kalbininkas Jonas Jablonskis dėstė lotynų ir graikų kalbas.
Pirkiniai ir kainos
Ne paslaptis, kad dauguma į Baltarusiją atvyksta ne tik pavaikščioti po lankytinus objektus, bet ir pigesnių prekių. Ar tikrai verta dėl to keliauti kelis šimtus kilometrų? Nežinia – kiekvienam savo. Pigios tik baltarusiškos prekės. Gandai apie pigius vaistus teisingi tik iš dalies. Tie vaistai, kurie gaminami Baltarusijoje, – pigūs, tačiau užsieninių kainos nedaug skiriasi nuo mūsų. Tas pats ir kosmetika, buities, maisto prekės.
Piniginę glosto kavinių kainos. Geri pietūs kainuoja 5–6 eurus, kava – 0,78–1 euras. Didelę šašlykų porciją galima suvaldyti sumokėjus 2–3 eurus. Rūkaliams irgi rojus – pakelis cigarečių – nuo 68 euro centų.
Klajodami miesto gatvelėmis, belygindami kainas ir ieškodami sovietinio palikimo bei kalbindami vietinius gyventojus suprantame, kad dažnai problema yra ne santvarka, o žmonių mąstymas. Kai ką labai reikėtų prisiminti ir pritaikyti pas mus: ten veltėdžiavimas yra baudžiamas, pasirodei girtas arba geri viešoje vietoje – lauk baudos. Žodžiu, tinginystei vietos nėra – gal todėl miestas plečiasi, kyla daugiaaukščiai gyvenamieji namai ir jauni žmonės neskuba laimės ieškoti kitur. Bent jau Gardine, nors sakoma, kad norint pamatyti tikrąją Baltarusiją reikia važiuoti kitur.
Kažkaip pasigedau pasakojimo apie bendrą grafų Tyzenhauzų istoriją, kuri itin ryški Gardine. Gardino seniūnas ir karališkų ekonomijų valdytojas buvo Antanas Tyzenhauzas (Ignoto Tyzenhauzo dėdė). Būtent jis steigė gardine manufaktūras, buvo įkurtas net atskiras amatininkų priemiestis (Городница). Iki šių dienų yra išlikęs amatininko namas, kuriame yra įkurtas muziejus. Beje Šv. Pranciškaus Ksavero katedroje yra obeliskas Antanui Tyzenhauzui, kurį fundavo Rokiškio grafienė Marija Tyzenhauzaitė-Pšesdieckeinė. Na žinoma reikia ir nepamiršti unikalių XVIII – XIX a. pastatų, susijusių su Tyzenahuzų istoriją. Daugelis jų buvo ne kartą perstatyti ar sudarkyti sovietmečiu, tačiau išliko unikaliomis urbanistinėmis detalėmis formuojančiomis Gardino miesto vaizdą.