Gimtasis Rokiškis Toks gyvenimas Kelionė autostopu prilygsta nuotykiniam romanui. Ir ne tik

Kelionė autostopu prilygsta nuotykiniam romanui. Ir ne tik

Juos vadina autostopininkais, balsuotojais, „tranzuotojais“. Toks keliavimo būdas vienaip atrodė prieš keletą dešimtmečių ir visai kitaip atrodo dabar. Iš pirmo žvilgsnio keliauti autostopu lyg ir paprasta: stovi šalikelėje pakėlęs ranką ir stabdai automobilius. Tačiau tai ne tik nemokamas keliavimo būdas po svečias šalis arba iš taško A į tašką B, bet ir savotiškas sportas ar net psichologijos išmanymas, mat tenka sutikti įvairiausių žmonių, žinoti automobilių stabdymo strategijas. Norint keliauti į užsienį pravartu vežtis ne tik kuprinę, bet ir žinių bagažą. Pastaraisiais metais „tranzavimas“ persikėlė į socialinius tinklus. Nebereikia stovėti merkiant lietui ar spiginant saulei, užtenka feisbuke pasiskelbti, kad ieškai, kas nuvežtų į tašką B, arba pats paimi pakeleivius. Į tarptautines ar tarpmiestines keliones, periodinius važiavimus galima leistis peržvelgus skelbimų svetaines. Tačiau ne visi tokį būdą laiko saugiu.

1759
1
Pomėgis keliauti išliko. Valdemaras Ražinskas – aistringas uogautojas ir grybautojas.

Į Jerevaną sovietmečiu: zuikio kailyje, arba kodėl grįžo be džinsų

Konstantinavos kaime (Kazliškio sen.) gyvenantis Valdemaras Ražinskas daug ką turi papasakoti apie keliones autostopu. Deja, jas nuo šių dienų skiria dešimtmečiai, todėl nemažai smulkmenų išblėso, o nuotraukos dingo kartu su anapilin išėjusiu bendrakeleiviu. Tačiau liko geros emocijos.

Geneali mintis kilo prie Nemėžio

V. Ražinskas, studijuodamas vokiečių kalbą Vilniaus universitete, 1978 m., po antrojo kurso, drauge su trejais metais vyresniu pandėliečiu Vidu Ūdru, krimtusiu žurnalistikos mokslus, susiruošė autostopu pasiekti Armėnijos sostinę Jerevaną.

Mintis leistis į tolimą kelionę kilo spontaniškai. Netoli Vilniaus, prie Minsko plento,  yra Nemėžio gyvenvietė. Pro ją važiuodamas Vidas tarstelėjo Valdemarui, kad iš šitos vietos važiuojama pakeleivingomis mašinomis, tada ir kilo mintis – vasarą kur nors lekiam. Iki to laiko Vidas buvo nemažai važinėjęs, buvęs Kaukaze, Vidurinėje Azijoje.

Sustojo, nes palaikė panele

Tai, kas reikalinga kelionėje, – drabužiai, patiesalai, duona, paltis lašinių – tilpo draugų kuprinėse. Pirmas „tranzas“ pavyko – iki Minsko jaunuoliai atkako lengvuoju automobiliu. Likusią dalį teko įveikti krovininių automobilių kabinose, zuikiais dardėti prekinių arba priemiestinių keleivinių traukinių vagonuose ir saugotis kontrolierių.

Kelionėje teko patirti daug nuotykių. Pasitaikydavo, kad po ilgų beprasmių „tranzavimo“ valandų vietiniai žmonės patardavo, kur geriau stabdyti automobilius.

Kokių vairuotojų pasitaikydavo? Ar prašydavo atlygio už pavėžėjimą? Pasak Valdemaro, bendraujant su vairuotojais nekildavo problemų, nes Vidas buvęs labai šnekus. Mokėti reikėjo tik kartą, kai viena ir ta pačia mašina važiavo ištisus 600 km, pakeliui sustojo pavalgyti, išsimaudyti.

Daug įvykių išblėso iš atminties, tačiau įstrigo vieno vairuotojo paaiškinimas, kad sustojo todėl, jog šviesius, ilgus plaukus auginusį Vidą palaikė panele. „Aš lankydavau karinio parengimo paskaitas, todėl nešiojau trumpus plaukus. Vidas buvo po armijos, jis galėjo plaukus augintis“, – paaiškino Valdemaras.

Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“

Prie Dirdų

1
Rašyti komentarą

avatar
1 Comment threads
0 Thread replies
1 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Masas Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
Masas
Masas

Liuks, Valdai!