Jis su meile atkūrė smulkiausius sodybos elementus: dviejų galų gyvenamąjį namą su dviem kaminais, tvartą su prišlietu priestatu vištoms, klėtį, du rūsius, šulinį su svirtimi, lesyklą paukšteliams, vėjo sukamą malūnėlį, šiaudinius stogus… Visa tai nuo vaikystės išlikę atmintyje. Smulkmeniškai atkurti durų raštai, langų forma, išdrožtas net latakas, kuriuo iš šulinio pasemtas vanduo subėgdavo į tvarte pastatytus lovius. Į namo vidų veda trys laipteliai, pašalėje – suolelis, kitoje palangėje – tvorelė. Ūkinio pastato gale pritvirtintas šiuolaikinis statinys – šiltadaržis. Jis iš tų laikų, kai sodyboje dar gyveno Jono mama (šiuo metu joje įsikūrusi sesuo). Regis, viskas tebekvėpuoja gyvastimi – atkurti sodybos medžiai, žvyru nupilti takai. Kad langai neatrodytų tarsi kiauri, jiems įstiklinti Jonas panaudojo veidrodžius.
Tačiau laukia staigmena – meistras nukelia gryčios stogą ir rodo viename gale prie ilgo stalo susodintas 8 miniatiūrines pirktines lėles. Keturios iš jų skrybėlėtos. „Buvome trys broliai ir trys seserys. Su tėvais – aštuoni. Tik ant stalo nieko neuždėjau“, – šmaikštauja meistras. Tai ne vienintelė įmantrybė: kieme stovi arklys ir karvė, o naktį kiemą apšviečia saulės energija maitinamas mažas žibintas. Saulės pakanka, nes maketas įkurdintas kiemo pavėsinėje.
Sodybos maketą įmanoma pasukti ir apžiūrėti iš visų pusių, nes jo pagrindas užkeltas ant stovo. Visa tai Jonas sukūrė per pusantro mėnesio, kasdien po truputį besidarbuodamas pjūkleliu ir kitais paprastais įrankiais, detales suklijuodamas lipalu. Vyras tarsteli, kad dar stinga pirtelės už upelio, bet tam prireiktų kur kas didesnio pagrindo. Tai ne vienintelis J. Narbuto kūrinys. Beveik prieš porą metų rašėme apie nulipdytą ir kieme pastatytą 3,5 m aukščio ufonauto skulptūrą-fontaną.
