Apie „šuniškus“ rūpesčius

Kirpyklos klientai – ir paklusnūs, ir aikštingi

Barnis – mišrūnas, labai nemėgstantis kirptis. Tačiau ko tik nepadarysi dėl savo gero vardo ir šeimininkės – tenka nuolankiai ištverti visas procedūras, nes jo vardu pavadinta augintinių kirpykla Rokiškyje. Jos šeimininkė Greta Adamonytė atvirauja, kad per trejus darbo metus išmoko sutarti su visais čia atvedamais augintiniais. Dažniausiai tai mažų ir vidutinių veislių šunys, o patys didžiausi klientai yra ryzenšnauceris, haskis ir akita. Beje, su jais netenka vargti. Pavyzdžiui, ryzenšnauceris žino, ko atėjo į kirpyklą, ir pats lipa į vonią, ant kirpimo stalo. Neišsigąskite, haskis čia atvedamas ne kirpti. Jam, kaip ir kai kurių kitų veislių šunims, reikalingos tik maudymo ir kailio išpūtimo paslaugos. Kirpykloje atliekamos ir kitos gražinimo procedūros.

Ar pasitaiko atvejų, kai tenka nuleisti rankas ir pripažinti, kad kailio sutvarkyti nepavyks? „Būna priešiškai nusiteikusių gyvūnų, kurių neįmanoma išgražinti dėl aikštingo charakterio. Pasitaiko įvairių atvejų: kai kurie šunys nurimsta išėjus šeimininkams, kiti atvirkščiai – be šeimininkų neišbūna. Mašinėle skutu plaukus katinams. Su jais sudėtingiau, nes mažiau paklusnūs, tačiau sutarti įmanoma. Atsisakau suteikti paslaugą tik tuo atveju, kai priešiškai nusiteikusio gyvūno bijo pats šeimininkas“, – sakė Greta.

„Barnio“ kirpyklą galite rasti eidami pagrindine Rokiškio gatve. Tiesa, nuo šaligatvio teks nužengti, nes ji įsikūrusi vidiniame kieme.

Smaguris dievina nuolatinę kirpėją

Irina Ruželienė apie Maltos bišoną Bačį

Jam beveik 12 metų. Vardas kilęs nuo itališkų saldinių pavadinimo „Bači“. Kartais vadiname Bučkiu. Kas 3–4 mėnesius kirpti vežame į Panevėžį, nes pripratęs prie nuolatinės kirpėjos. Keliones deriname su apsipirkimu. Kirpimo visada bijo, nes 2 valandoms atsiskiria nuo šeimininkų, prausiant pakliūva vandens į ausis ir akis. Paklusnus, naivus, džiaugiasi, kai visi šeimininkai namie. Jis prisiderina prie mūsų aktyvumo, rytais nežadina, kantriai laukia, kol eisime į lauką. Jis mums suteikia neapsakomai gerų emocijų. Kartais grįžtam namo paskendę savo mintyse, bet Bačį pamačius visi dienos rūpesčiai kaipmat išgaruoja. Be galo įdomu stebėti, kai eidamas miegoti jis pasiima mėgstamą žaislą ar prie tuščio dubenėlio sėdi laukdamas dėmesio. Šunys neleidžia tingėti. Su kolege pasikalbam, jei ne šuo, į lauką išeitume rečiau. Į lauką Bačis labai nori eiti, bet bijo šalto sniego. Vagia maistą nuo stalo. Būna, padengiu stalą svečiams, žiūriu – lėkštė tuščia. Kartą suėdė plytelę juodojo šokolado. Galvojome, kad šuo pražus, bet viskas baigėsi gerai. Zarasuose pietavome gyvūnams draugiškame restorane, tai ten pirmiau jam padavė dubenėlį vandens, tik po to iš mūsų priėmė užsakymą. Sakome, anksčiau šuo saugojo namus, o dabar žmonės tarnauja gyvūnams.

Miega ant šilkinės pagalvės

Audronė Šablinskienė apie Jorkšyro terjerę Smiltę 

Smiltei 12 metų, sveria 2 kg. Kerpame 1–2 kartus per mėnesį. Šios veislės šunys nesišeria, tik juos reikia šukuoti, prausti (bent kartą per 10 dienų). Anksčiau kirpdavome Kaune. Toji meistrė ruošdavo šunis ir parodoms, todėl kainos ten aukštesnės nei Utenoje ar Panevėžyje, Rokiškyje. Kartais apdailinu pati. Kirpykloje ją palikdavome, nes be šeimininkų ji apsiramina. Labai nustebina Smiltės reakcija po procedūrų – džiaugiasi kaip vaikas, šoka aukštyn, kabinasi. Mielas, atsidavęs, mylintis gyvūnas. Nepasirenka vadu vieno šeimos nario, neagresyvus, neskalija, neloja be reikalo. Jei sode įgelia skruzdė, tai inkščia ir dejuoja. Į lauką vedame tik vasarą, nes kartą žiemą, atsisėdusi ant pusnies, peršalo ir užpuolė pūslės uždegimas, gydėme bruknių arbata. Mėgsta dėvėti aksesuarus – jų pasiuvu, numezgu, nuperku. Bandėme apauti ir batukus, bet jai nepatiko, stovėjo tarsi suakmenėjusi. Miega ant šilkinės pagalvėlės.

Mezginyje – aristokratės plaukai

Diana Puriuškienė apie mini kolį šeltį Neilą

Anksčiau rudenį ir pavasarį Neilą kirpdavome Kupiškyje, Vilniuje, Panevėžyje, dabar Rokiškyje. Kirpimas reikalingas dėl bendros tvarkos. Kai pirkome, nežinojome, kad reikės lankytis kirpykloje, tai nebuvo svarbu. Į Panevėžį važiuodavome specialiai, vykdami į Vilnių susiderindavome ir nuveikdavome kitų reikalų, juk kirpimas trunka 2 val. Vilniuje ji pasijusdavo aristokrate – po procedūrų sėdėdavo pakelta galva, kvepianti. Procedūrų metu paklusni, gera. Rokiškyje kirpėja juokėsi: „Užsukusi moteris susirinko visus Neilos plaukus, juos įmegs į mezginį.“ Mūsų 9 metų senelytei lauke nereikia jokių aksesuarų, tik antkaklio ir pavadėlio. Vakarais nueiname iki 7 km, rytais gerokai mažiau. Ji loja net ant vėjo, randa priežastį (tai sužinojome tik įsigiję). Po pasivaikščiojimų kailį ir kojas nuvalome sausu būdu, ji sėdi ir laukia, kol šeimininkas nusirengia. Tai „kalbantis“ šuo – klausi, tau kažką atsako savo kalba.

Prieš parodas – didžiausias darbymetis

Ramūnas Godeliauskas apie kavalieriaus karaliaus Karolio spanielę Liją

Auginu labradoro retriverių ir kavalieriaus karaliaus Karolio spanielių veislių šunis. Kadangi dalyvaujame parodose, kailio priežiūrai skiriame labai daug dėmesio. Labradorų kailiui ypatingos priežiūros nereikia ir susitvarkau pats, o „kavalieriukų“ – priešingai. Nors kirpti jų nereikia, bet kailiui išvalyti ir iššukuoti dėmesio, įgūdžių, priemonių ir, žinoma, kantrybės bei laiko tikrai reikia. Šunų kirpyklą „Barnis“ išbandžiau atsitiktinai. Pasiruošti parodai nebebuvo laiko, todėl surizikavau ir nuvežiau. Likau maloniai nustebintas kirpyklos savininkės Gretos dėmesiu augintinėms, naudojama profesionalia įranga, priemonėmis ir, žinoma, rezultatu. Nuo to karto naudojamės šios kirpyklos paslaugomis. Dar yra manančiųjų, kad išmaudyti ir iššukuoti šuniuką galima ir namuose. Patikėkite, visos kokybiškos priemonės, kurios naudojamos kirpykloje, kainuos nė kiek ne mažiau. Be to, iš kirpyklos šuniuką pasiimsite jau sausu kailiu, tai svarbu augintinio sveikatai. Galingu, specialiu, augintiniams pritaikytu džiovintuvu kailis ne tik išsausinamas, bet ir išpučiamas negyvas, nebereikalingas plaukas. Taip išsprendžiama ne tik švaros, bet ir šėrimosi problema. Džiaugiuosi, kad Rokiškyje tokia paslauga teikiama. Ir teikiama itin kokybiškai.

Mėgo vaikų žaislus ir pagulėti tarpuvagyje

Elena Baronienė apie senbernarus Harlį (kairėje) ir Bruno

Kai įsigijome namus, pirmas pirkinys sau ir vaikams buvo šuo. Trumpaplaukį senbernarą su kilmės dokumentais pirkome iš „Vilnojos“ veislyno, jį pavadinome Harliu. Tūkstančio litų nepakako, bet norėjosi grynaveislio, nes jie neagresyvūs, išvesti gelbėti žmonėms, itin draugiški vaikams, tik labai seilėjasi ir gali su uodega parversti (juokiasi – aut. past.). Už kalės sukergimą iš vados mums atiteko Harlio sūnus, jį pavadinome Bruno. Tėčiui 6 metai, jis sveria 75–80 kg, sūnui 2 metai. Jų išlaikymas labai brangus, nes per parą reikia 1–2 kg sauso maisto, konservų ir stambių, mėsingų kaulų. Jų kailio kirpti netenka, tik pašukuoti, kai keičia plauką. Nors mėgsta būti šukuojami, tačiau neleidžia tvarkyti nagų. Tenka valyti ausis ir akis, nes užkritę akių vokai. Senbernarai laikomi voljere, tačiau vakare, kai uždaromi kiemo vartai, jie paleidžiami bėgioti po teritoriją. Dėl to nukenčia gėlynai ir daiktai, todėl kai kurių augalų teko atsisakyti, Brunas apkramtė vaikų žaislus. Virto net konteineriai. Jaučiamės saugūs, nes šunys sargūs, ant svetimų loja piktai, tačiau tikrai neapkandžiotų, jie pikti atrodo dėl savo dydžio. Vaikai su jais žaidžia. Yra nutikę kuriozinių atvejų – jaunas Bruno mėgdavo nueiti į kaimynės daržą ir gulėti tarpuvagyje, kol moteris ravi. Įsivaizduokite situaciją – šuo manęs neklauso, o ant rankų jo išnešti negaliu, nes nepakeliu… Su Harliu dalyvaudavome parodose Vilniuje. Ten jis traukdavo akį ir sulaukdavo komplimentų: „O! Bethovenas!“  Bet parodoms šunį reikia paruošti, o kol kas mano gyvenime viršų ima motinystė.

Reklama: hills maistas sunims