Gimtasis Rokiškis Sveikata Prie tokių ligonių prisirišame, labai išgyvename

Prie tokių ligonių prisirišame, labai išgyvename

Santaros klinikose mažiau nei per dvi paras atliktos šešios organų transplantacijos. Persodinta viena širdis, vienos kepenys ir keturi inkstai. Tai nebūtų įmanoma ne tik be ekstremaliomis sąlygomis dirbusių profesionalų. Ypatinga padėka viešai išsakyta donorų artimiesiems, kurie „labai sunkią akimirką priima sprendimą, lemiantį galimybę gyventi kitiems“. Šiandien apie donorystę su tais, kurie žino ir mato tikrąją skausmo kainą...

2006
0

Gabrielė MILAKNYTĖ

Gydytoja rezidentė, dirbanti su ligoniais, kurie ruošiami organų transplantacijoms

Su tokiais ligoniais susiduriame beveik kasdien. Mes pirmieji pasakome jiems, kad vienintelė išeitis, jei nori gyventi, – organo transplantacija. Pirmieji susiduriame su jų emocijomis, kurių neįmanoma nupasakoti, kai žmogus žiūri tau į akis ir klausia: „Daktare, kiek aš gyvensiu, ar aš gyvensiu?“ Palaikome jų būklę, kiek įmanoma, stabilią iki transplantacijos. Prie tokių ligonių prisirišame, kartais jie rašo žinutes, kai miegame po darbo, labai dažnai sako „ačiū“, džiaugiasi kiekvienu, net mikroskopiniu, pagerėjimu. Nors išoriškai nesimato, viduje labai išgyvename.

Labai sunku, kai liga vystosi žaibiškai ir mūsų pačios didžiausios pastangos tampa bevaisės.

Tikrai ir patys slapčia su artimaisiais meldžiame jiems kuo geriausio.

Ir šiandien vyksta „mūsiškio“ transplantacija. Tyliai visi sėdi lyg „ant adatų“ ir laukia, kaip baigsis operacija, ar nebus komplikacijų. Uždarius operacinės duris, niekas nesibaigia net pačiais geriausiais atvejais. Laukia ilgas sveikimo periodas, komplikacijos. Jie dažni „svečiai“ skyriuje. Labai išgyvename su transplantacijos laukiančiais pacientais, kai jau gulint „ant stalo“ artimieji nutraukia donorystes procesą.

Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie