– Kiek narių sudaro Rokiškio diabetikų klubą?
– Mūsų klube šiuo metu labai mažai narių, vos 32. Iš jaunesnių gal ir nereikia tikėtis, kad ateis į klubą – daugelis net nenori sakyti, kad serga. Vieniems baisu, kad tokios žinios, pasiekusios darbdavį, atsilieps neigiamai. Jauni, dirbantys žmonės kartais pasako negalintys atskleisti kitiems, kad turi šitą ligą. Bijo prarasti darbą. Kiti – drąsūs, iškart prisipažįsta, kad žinotų aplinkiniai ir prireikus padėtų.
– Ar slėpdami ligą neprisidarys žalos?
– Būtina aplinkinius supažindinti su liga. Netikiu, kad darbdaviai pikti, sakytų, kad nereikia jiems sergančių. Suvaldoma liga juk nekliudo dirbti. Pašaliniai privalo žinoti apie cukrinį diabetą: jeigu žmogui staiga nukrenta cukrus, jis gali netekti sąmonės. Prasidėjus glikeminei komai žmogus gali ir mirti. Tokiu atveju pirmiausia pagalba – paduoti kažko saldaus, saldainį ar saldžių sulčių, pakelti cukraus kiekį. O kaip padėti, kai nežinai kas atsitiko?
– Ar palaikote vieni kitus?
– Turiu tokią blogą savybę, kad kartais tingisi pajudėti, geriau paskaityti knygą ar pamegzti, nors fizinis aktyvumas būtinas. Turime vieną klubo narį, Vidmantą Pilibaitį, kuri yra tikras sporto entuziastas, toks užkietėjęs, kad be sporto neįsivaizduoja gyvenimo, o kai būna mūsų klubo susirinkimai, jis mums visada sako: „Eikit sportuoti, eikit į salę.“ Vieni kitus paskatiname.
Dalyvaujame Diabetikų asociacijos rengiamose paskaitose, kur tenka išvysti baisių vaizdų, pavyzdžių, tuomet atrodo, kad grįžęs namo gyvensiu teisingai. Tai būna sukrėtimai, kad reikia laikytis nurodymų, daryti tai, ką privalai, kad būtum sveikesnis, bet, žinote, per ilgą laiką užsimiršti ir atleidi vadžias.
– Cukrinis diabetas – nepagydoma liga?
– Nepagydoma, bet su dabartiniais vaistais ir dabartinėmis žiniomis – puikiai suvaldoma.
– Ar žmonės lengvai susidraugauja su liga, lydėsiančia juos visą gyvenimą?
– Būna įvairiai – vieniems pasidaro labai baisu, atrodo, žemė iš po kojų išslydo išgirdus diagnozę, kiti apsipranta greitai. Kai susirgau, tikrai neapsidžiaugiau – bet kokia žinia apie ligą nenuteikia džiugiai, bet pripranti, imi ieškoti žinių, patarimų, nes supranti, kad kitaip nebus. Reikia džiaugtis, kad gali gyventi.
– Ar Lietuvoje tos informacijos pakanka?
– Kai susirgau, gavau lapelį, kuriame buvo surašyti produktai, kuriuos galiu vartoti, ir jų kalorijos. Viso kito ieškojausi pati, atradau žmonių, jau sergančių, taip ir kaupėsi žinios. Dabar internete daug geros informacijos, jos suteikia ir klubai, mūsų poliklinikoje yra kabinetas sergantiems CD, kuriame dirba puiki slaugytoja Rasa Mažeikienė, ji ir pakonsultuoja, ir pataria, tvarko diabetikų pėdas, nes sergantieji turi teisę kas tris mėnesius nueiti pas specialistą, kad šis atliktų pedikiūrą – apžiūrėtų nuospaudas ir jas pašalintų, pateptų kremais. Kartais tenka išgirsti jos nuogąstavimų, kad vis tik ne visi sergantys ateina šios procedūros: Rokiškio rajone maždaug 1000 sergančiųjų CD.
Išsamiau skaitykite “Gimtajame…”
