Žydra Markevičienė (dešinėje) su savo mokine Indre Bernotaite į gydymą ketina įtraukti ir judesio terapiją. R. Keliuotytės nuotr.

Pasaulis prieš ir po karantino. Ar mes pasikeitėme, ar pasikeitė mūsų santykis su aplinka, artimaisiais? Ar tikrai būsime kitokie?

– Nemanau, kad iš esmės kažkas pasikeis. Gerai būtų, kad nors pusmetį išbūtume pasikeitę, tik kažin, ar pavyks. Žmogus labai greitai adaptuojasi ir prisitaiko prie sąlygų – baigėsi karantinas, pakito aplinkybės ir sąlygos, keičiasi ir mūsų mąstymas bei elgesys. Mūsų gražūs norai, mintys apie gamtos tausojimą, tarpusavio santykių puoselėjimą gali greitai išblėsti. Juos sunaikins kasdienė rutina, į kurią vėl neriame.

Per karantiną nutraukta daugelis paslaugų. Taip pat ir kineziterapijos. Kaip karantiną ištvėrė jūsų pacientai? Su kokiais negalavimais grįžo? O gal atvirkščiai – daugelio sveikata pagerėjo?

– Viena iš pagrindinių fizinių negalavimų, psichosocialinių sutrikimų ir įvairių ligų atsiradimo priežasčių – stresas ir nerimas. Stresas yra mūsų vidinė reakcija į įvykius ir aplinkybes. Kai sutrinka pusiausvyra tarp mūsų minčių ir situacijų, kuriose atsiduriame, patiriame stresą. Karantino metu stresą sukėlė nežinia dėl rytdienos. Daugumą mano pacientų kankino klausimas – kas bus rytoj? Kiek tai tęsis, kokia tai liga? Nežinia dėl ekonomikos, algų, darbo. Daugeliui kilo minčių apie mirtį, tėvų, senelių, artimųjų likimus. Ši nežinia sukėlė organizmo funkcijų deformacijų, per du karantino mėnesius išeikvojo organizmo resursus, nes mūsų organai bei centrinė nervų sistema veikė ekstremaliomis sąlygomis. Atsirado įvairių simptomų. Pvz., tiems, kurie iki karantino turėjo žemesnį nei normalus kraujospūdį, jis gerokai pakilo. Baimė, stresas atsispindi mūsų fiziniame kūne – kūnas ginasi, nesąmoningai trokšta grįžti į embriono stadiją ir mes kūprinamės: pečių juostoje atsiranda įtampa, įsitempia žandikaulis, raumenys, kartu sutrikdoma kraujotaka, todėl kyla kraujospūdis, gali pradėti kankinti galvos skausmai, nemiga, net depresija.

Karantino metu šie simptomai pasireiškė daugeliui mano pacientų, nors prieš tai jų būklė buvo nebloga, profilaktiškai jiems buvo atliekamos procedūros, kai kuriems taikoma sporto terapija, išleidau juos, galima sakyti, sveikus. Bet tie du karantino mėnesiai viską sujaukė.

Nejaugi nebuvo išimčių?

– Pastebėjau, kad su streso simptomatika praktiškai visiškai nesusidūrė tie pacientai, kurie karantiną leido aktyviai sportuodami ir judėdami: mindami dviratį, bėgiodami, vaikščiodami jie suvaldė stresą. Tie, kurie įsitraukė į TV naujienų ir žinių sekimą, paniro į baimes, nerimą, buvo ištikti nuolatinio streso, todėl sugrįžo kankinami įvairių negalavimų. Be to, priaugo daug svorio, kas lėmė dar daugiau sveikatos problemų

Vadinasi, sportas, judėjimas padeda išvengti streso?

– Sportuojant atsiranda pasitikėjimas savimi, nustoji panikuoti. Sportuojant daugėja serotonino, noradrenalino, dopamino, kurie veikia susijaudinimą, skatina endorfino išsiskyrimą. Kaip žinome, endorfinas yra laimės hormonas, o hormonai mūsų organizmą labai veikia. Dėl jų įtakos mes galime būti pakylėtos arba labai prastos būklės.

Gal karantinas atnešė ir ko nors gero?

– Daugelis permąstė savo gyvenimą, tam tikras situacijas, perdėliojo vertybes. Suvokė meilės artimiesiems, senukams svarbą, pakito požiūris į darbą. Atsirado suvokimas, kad svarbu ne tik darbas ir pinigai, nes gyvenimas labai trumpas ir trapus, todėl reikia išmokti džiaugtis šia akimirka. Daugelis pradėjo kur kas šilčiau bendrauti su kitais, kai kas perskaitė knygą, nors seniai to buvo nedaręs, kai kas pabendravo su draugu, su kuriuo ryšius buvo nutraukęs prieš pora dešimtmečių, nes kažko neatleido, o dabar sugebėjo tą padaryti. Daug kas pamatė grožį aplinkui, saulę, dangų. To, ko bėgdami kasdienėje rutinoje jau nebematome. Ir įvertino – kokia graži mūsų lietuviška gamta, koks gražus Rokiškis. Atėję man pasakojo, kur buvo, ką pamatė. Kaip gėlė skleidžiasi, kaip saulė teka, koks nuostabus mano vyras ir kokie nepaprasti ir įdomūs mano vaikai. Taigi buvo daug gerų dalykų – atitrūkti nuo visuomenės buvo naudinga.

Kaip karantino metą ištvėrė sunkiausi jūsų pacientai – onkologiniai ligoniai?

– Su jais karantino metu labai daug bendravau nuotoliniu būdu. Jiems buvo tikrai sunku, nes jie emociškai labiau pažeidžiami. Jiems kilo daug baimių dėl savo sveikatos, jie pradėjo jausti įvairius simptomus ar galūnių tinimą. Pasikalbėjus nurimdavo, tuomet ir galūnės nustodavo tinti, ir miegas susitvarkė. Žmonėms reikia pasidalinti savo baimėmis ir nerimu.

Vadinasi, emocinė būsena labai susijusi ir daro įtaką mūsų fizinei būsenai? Toks požiūris nelabai būdingas Vakarų medicinai, kuri ieško tik fizinių negalavimo priežasčių, tačiau Rytų medicina jau tūkstančius metų tvirtina, kad mūsų išgyvenamos emocijos, mintys ir fizinė sveikata glaudžiai susiję.   – Iš tiesų, fizinė sveikata atspindi mūsų emocijas ir mintis. Pvz., ateina žmogus ir matau – kūprinasi, vadinasi, neša per didelę naštą. Arba skauda padus. Šiuo atveju irgi galima teigti, kad žmogus užsikrauna per daug svetimų naštų. Karantino metu atsirado daug žmonių sukeltais pečiais – tai rodo centrinės nervų sistemos būseną. Keliame pečius, riečiamės į embrioną, vadinasi, bijome, saugome savo kūną nuo nežinomybės.

– Kokios pagrindinės problemos kamuoja žmones ne karantino metu?

– Žmonės kelia sau per didelius reikalavimus, bijo būti savimi ir nori įtikti visuomenei – tai sukelia įvairių negalavimų, ypač pečių ir juosmens skausmų. Mes per daug dirbame, nesuprantame laikinumo Žemėje esmės. Visų pinigų neuždirbsime, visų darbų nenuveiksime. Ir nereikia. Kai mes, vaikydamiesi gerovės, vis dirbame, nebematome pasaulio ir jo grožio. Kai atsitokėjame, dažniausiai būna per vėlu, nes negalavimai jau būna toli pažengę ir šeimos ima byrėti – viskas tik todėl, kad didžiumą savo energijos nukreipiame tik darbui.

Kaip jūs pati įveikėte karantino iššūkius?

– Pirmoji savaitė buvo panaši kaip ir daugumai – daug nežinios, baimės, nerimo. Bet nesekiau TV, neklausiau radijo, tik skaičiau specialistų straipsnius apie COVID-19, apie ekonomiką. Stengiausi susidėlioti mintis. Pavyko, nurimau, atsipalaidavau ir labai produktyviai praleidau šį laikotarpį. Daug laiko leidau su šeima, daug bendravau su sūnumi, su pacientais, daug ko išmokau: įvaldžiau nuotolinio bendravimo ir lavinimosi techniką, privalumus, pati rengiau ir skaičiau paskaitas, tobulinausi ir baigiau daug naujų kursų. Daug laiko leidau gamtoje. Tai tikrai buvo geras metas. Užteko jo ir apmąstymams, ir tekančiai saulei stebėti.

Kas po karantino pasikeis jūsų gyvenime?

– Nuo rugpjūčio atidarome naują, erdvesnį, kabinetą – tose pačiose patalpose, pačiame Rokiškio centre, Nepriklausomybės aikštėje. Teiksime daugiau paslaugų ir jos bus orientuotos į gyvenimo stebuklą – judesį. Noriu grįžti prie savo ištakų – buvau gyvenimo būdo trenerė. Kineziterapija yra labai plati sąvoka: ji apima menų terapiją, psichologiją, judesio terapiją. Visa tai ir apjungsiu, gydysiu žmogaus protą, emocijas per judesį. Parinksiu atitinkamas sporto sritis, kurios padės jaustis psichologiškai stabiliai, kartu gerės ir fizinė savijauta. Jau galėsiu tą daryti, nes dirbsime dviese.

Tiesa, onkologinių ligonių neatsisakysiu, juos konsultuosiu. Turiu nuostabią mokinę, diplomuotą kineziterapeutę, profesionalią darbuotoją Indrę Bernotaitę. Manau, rokiškėnai įvertins kraštietės gebėjimus ir profesionalumą. Labai džiaugiuosi, kad jauni žmonės grįžta į Rokiškį. Viską dariau, kad tik Indrė neišvažiuotų į Vilnių ar Kauną, o liktų čia, kad neieškotų kur kitur stebuklų, nes ir Rokiškyje stebuklų daug. Visą jaunimą kviečiu grįžti, darbo Rokiškyje įmanoma susirasti. Gal pinigai čia mažesni, užtat čia gimtinė, šaknys, draugai, artimieji. Čia mažiau skubėjimo, daugiau ramybės ir erdvės, o mokytis, linksmintis šiais laikais atstumai nebetrukdo.

Dėkoju už pokalbį.  

Prie Dirdų

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie