„Džiaugiuosi
„Džiaugiuosi

Garbingą 90-ies metų jubiliejų buvusių kolegų ir bendradarbių apsuptyje vakar minėjo ilgametis rajono poliklinikos ir ligoninės gydytojas pediatras Viktoras DEKSNYS. „Atidus, be galo punktualus, gebantis prakalbinti net patį mažiausią ir… labai dėmesingas kolektyvo moterims: visada pagirs naują suknelę ar batelius, visada pakvies puodelio kavos ir iš užančio ištrauks mylimos žmonos Gėnės keptą medaus plokštainį… Pastarojo skonį ir gydytojo gebėjimą būti tokiu autoritetu, kuris ne gąsdina, o pataria, ne bara, o pamoko – daugelis atsimenam iki šiol“, – taip apie savo kolegą kalba daugelis jo buvusių bendradarbių.

Dėdienės pėdomis

Beveik penkis savo gyvenimo dešimtmečius (nuo 1952 m. iki 1998 m.) gydytojo darbui su vaikais pašventęs V. Deksnys, kaip pats sako, polinkį į mediciną, matyt, bus paveldėjęs iš dėdienės. „Gimiau ir augau Latvijos pasienyje, Tumasonių kaime, eilinių mažažemių šeimoje. Buvau penktas vaikas – pats jauniausias. Man didelį įspūdį darė dėdienės – namų daktarės – veikla. Dar besimokydamas gimnazijoje, savo mamą aprūpindavau įvairiausiomis vaistažolėmis, domėjausi jų gydomosiomis savybėmis, o atėjus laikui apsispręsti, kokį kelią rinktis, žinojau, kad maniškis – medicina“, – pasakojo jubiliatas.

Darbas su vaikais – dovana

Pasak jubiliato, nors gyvenamasis laikmetis nieko neatnešė ant lėkštelės, o besimokant tuometiniame Kauno medicinos institute šeima jį, studentą, dažniausiai paremti galėdavo tik… lašinių paltimi, mokslai sekėsi puikiai. „Kodėl pasirinkau būtent pediatriją? Teisybę pasakius, iš pradžių mąsčiau apie ginekologiją, bet pamačiau gimdymą ir… apsigalvojau“, – pasakodamas juokėsi V. Deksnys. Anot jo, tokį sprendimą, matyt, bus lėmę ir tai, kad jam labai patiko dar prieš studijas institute gauta trumpa pradinių klasių gimnazijos mokytojo patirtis. „Taip, reikia mokėti prieiti, pašnekinti, bet darbas su vaikais gydytojui yra dovana. Dovana todėl, kad viskas vyksta labai greitai: čia suserga – čia pasveiksta, čia verkia – čia juokiasi… Jokio ilgo laukimo net ir gyvenimo scenarijui susidėliojus nepalankiai…“ –  atviravo gydytojas.

Apie skaudų grįžimą…

Pirmuosius savo, kaip gydytojo pediatro, žingsnius V. Deksnys žengė Molėtų rajone. „Padirbau 9 mėn. ir pašaukė tarnauti karo gydytoju. Trejus metus tarnavau, o mirus tėvui, pasiprašiau, kad būtų leista man grįžti dirbti į Rokiškį, į tėviškę, tam, kad galėčiau globoti vieną likusią mamą. Grįžau ir… nė akimirkos nesigailėjau“, – teigė pašnekovas ir neslėpdamas nostalgijos ėmė pasakoti apie savo, kaip vaikų gydytojo, džiaugsmą, matant augantį Rokiškį. „Neseniai perskaičiau, kad ruošiamasi uždaryti Rokiškio rajono ligoninės Gimdymo skyrių. Liūdna… nes gerai pamenu tokius laikus, kai per metus rajone gimdavo po 400-500 naujagimių, o vienais – net visi 600… Gimdymo skyriai būdavo Rokiškyje, Obeliuose, Pandėlyje, dvi vietos Kamajuose, o dabar liksim be nieko… Išgirdus tokias naujienas, nori nenori, apima jausmas, kad grįžtame ten, kur prieš penkiasdešimtmetį viską pradėjome… Skaudu“, – neslėpė jubiliatas.

Priešprieša tarp vakar ir šiandien

Mažųjų mūsų rajono ligoniukų sveikata gydytojas V. Deksnys rūpinosi beveik penkis dešimtmečius – nuo 1956 iki 1998. „Kaip gydytojas, matyt, būsiu perėjęs visus įmanomus etapus: teko darbuotis ir rajono poliklinikoje, ir ligoninėje. Pradėjęs nuo mokyklų gydytojo pareigų, vėliau ragavau apylinkės gydytojo pediatro, vyriausiojo gydytojo, Vaikų ligų skyriaus vedėjo pareigų duonos. Kokias antraeiles pareigas bebūčiau ėjęs, visų svarbiausia visada liko gydytojo pediatro pareiga“, –  sakė V. Deksnys ir pridūrė, jog lengva nebuvo. „Nuo 8 iki 11 val. priiminėdavau pacientus, nuo 11 iki 14 val. dirbdavau ambulatorijoje, nuo 14 iki 18 val. lankydavau sergančiuosius namuose… Iš pradžių dirbdavome tik dviese, su gydytoja Gražina Teišerskiene, automobilio nebuvo, tad į iškvietimus kulniuodavome pėsčiomis… Pagrindinis darbo įrankis – stetoskopas. Dauguma ligų – užleistos, nes iš pradžių bandyta gydytis pasitelkiant kaimo bobutės išmintį… Didžiuliai skarlatinos, difterito, vėjaraupių protrūkiai“, – pasakojo ilgametis gydytojas. Jis, neslėpdamas baimės, kalbėjo apie vis dažnėjantį dabartinių tėvų sprendimą neskiepyti savo vaikų. „Nežinau, ką jie galvoja priimdami tokį sprendimą… Vis dar prisimenu tuos atvejus, kai negali vaikui niekuo padėti – sunku…“ –  sakė V. Deksnys ir tuojau pat nostalgiškai pridūrė: „Bet mums, buvusiems gydytojams, šiandienos specialistai turi ko pavydėti. Ko? Buvusios vaikų ir jaunimo kultūros, ankstesnės kartos įskiepyto mandagumo, disciplinos. Ypač „gelia“, kai gatvėje matai išsinuoginusius, džinsuotus, dėvinčius labiau pižamą, o ne kasdienį drabužį menančius apdarus. Anksčiau – kelnės „po kantu“, marškiniai, mokiniai – su uniformomis…“

Visada greta – darbas ir žmonos rūpestis

Greitai bus dvidešimt metų, kaip vaikų gydytojas V. Deksnys išėjo į užsitarnautą poilsį, bet, kaip pats prisipažįsta, kaskart užsukęs į vaikų konsultacinę polikliniką, jaučiasi kaip namie. „Nesu iš tų, kurie galvoja, kad yra nepakeičiami… Pradėjęs dirbti Rokiškyje atradau, o išeidamas – palikau gerus, savo darbą išmanančius specialistus. Šiandien belieka su virpuliu širdy prisiminti, kaip su jais buvo gera dirbti, bendrauti ir mokytis“, – pasakojo pašnekovas, o paklaustas, kas šiandien jam teikia gyvenimo džiaugsmo, įsikibo į parankę greta sėdinčiai žmonai Gėnei ir tarė: „Džiaugiuosi, kad tiek nuėjau… Džiaugiuosi, kad iki šiol turiu į ką atsiremti.“ Pasak V. Deksnio, būtent mėgstamas darbas ir mylima žmona Gėnė gyvenime jam visada buvo svarbiausi. „Prieš porą metų minėjome deimantinį vestuvių jubiliejų. Nors vaikų nesusilaukėm, bet visada buvom ir tebesam apgaubti dukterėčių globos. Būtent visi šie dalykai man ir yra didžiausia dovana 90-mečio proga. Gera, kad nepamiršo kolegos. Bus be galo smagu vėl su jais susibėgti… Su saviškiais krūvon susirinksim šiek tiek vėliau, po savaitės“, – sakė jubiliatas V. Deksnys.

Apie gydytoją

Viktorą Deksnį –buvę kolegos

Boleslovas SAVICKAS

Ir kaip buvęs kolega, ir kaip esamas draugas V. Deksnys yra tiesiog labai geras žmogus. Net būdamas kolektyvo vadovu niekada neleisdavo sau peržengti jokių ribų: visada taktiškas, sąžiningas, konkretus. Kai įeidavo į palatą, mažieji ligoniukai puldavo kratyti jo kišenių, nes gydytojas visada jose turėdavo saldainių nenumatytiems atvejams. Mokėjo bendrauti ir su vaikais, ir su suaugusiaisiais, aktyvus visuomeniniame gyvenime, sportiškas, mėgęs žaisti tinklinį. Bėgant metams keitėsi tik juos įvardijantys skaičiai, bet žmogaus būdas, gebėjimas šiltai bendrauti – išlikę iki šių dienų.

Zita KAPUŠINSKIENĖ

Man gydytojas V. Deksnys visada buvo ir tebėra tikro gydytojo pavyzdys: intelektualus ir inteligentiškas, kompetentingas ir atidus, nuoširdus ir visada labai paprastas. Iš jo mokiausi ne tik profesinių subtilybių, bet ir supratimo apie gydytojo vietą sparčiai besikeičiančioje  visuomenėje.

Marijana ČEPONYTĖ

Kai atvažiavau dirbti į Rokiškį, gydytojas V. Deksnys kaip tik buvo vyriausiasis gydytojas. Pamenu: atvažiavom su kolege ir nežinom, nuo ko pradėti: gyventi – neturim kur, tad prisiglaudėm viešbutyje, mieste – nieko nepažįstam, jaučiamės svetimos… Tą sužinojęs, gydytojas išsyk parūpino butą nuomai, visada globojo ir… svetimas miestas greitai tapo savu. Mus, jaunas specialistes, tuo metu toks gydytojo nuoširdus elgesys nuteikė labai maloniai. Kolektyve jis niekada nebuvo tik administratorius – vyr. gydytojas. Visada buvo mokytojas, draugas, šiltas ir rūpestingas žmogus, mokantis paguosti, patarti, pasižymintis subtilia humoro gyslele. Mano atminty jis visada buvo ir tebėra tas smetoniškasis inteligentas – turintis kantrybės, takto, išsilavinimo. Jis ir gydytojas Boleslovas Savickas bei gydytoja Romualda Guzikauskienė man visada buvo gydytojo etalonai.

Anastazija VARNIENĖ

Gydytojas V. Deksnys mane priėmė į darbą. Jis man ir kolektyvui visada buvo patarėjas, tėvas: visada viską paaiškins, parodys. Atmintin įstrigo gydytojo punktualumas ir drausmingumas. Man jis buvo ir tebėra GYDYTOJAS iš didžiosios raidės.

Jis buvo autoritetas visiems, bet ne toks, kurio bijai, o toks, į kurį visada gali kreiptis pagalbos ar patarimo, jei reikia – net ir naktį… Be galo jį mylėjo vaikai, mylėjom ir mes – kolektyvo moterys: imponavo jo džentelmeniškumas, rūpestis, o prie puodelio kavos visada padedamą lėkštelę su skaniu mylimos žmonos Gėnės keptu plokštainiu – pamenam ir šiandien.

Virginija DAŠČIORAITĖ

Pagalvojus apie gydytoją V. Deksnį visada užplūsta tik teigiamos emocijos: orus, išmintingas gydytojas, kultūringas ir be galo taktiškas žmogus, tikras senosios gvardijos atstovas. Būdama vaikas, buvau ir jo pacientė. Lig šiol pamenu, kaip aš, kaimo vaikas, patekau į ligoninę, palata – didelė, erdvi, daug lovų. Manęs klausia: „Kiek tau metų?“, o aš iš didelio jaudulio tesugebu išveblenti: „Pusė devynių…“ Visi kad ims juoktis… Bet gydytojas „ištaisė“ situaciją, užtarė mane prieš kitus palatos vaikus, kaip tikras tėvas. Būtent tokį jį ir atsimenu – savotišką gynėją, tėvą, pavyzdį.

Jis buvo ir tebėra kupinas išminties, visą gyvenimą pašventęs kitiems, todėl šiandien yra vertas ramybės, geros sveikatos ir gyvenimo džiaugsmo. Vakar nuo kitų vijęs skausmą, šiandien pats turi teisę būti niekieno neliūdinamas ir neskaudinamas. Sveikatos!

Agnė Mackuvienė

Prie Dirdų

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie