Ž. Jasinevičienės archyvo nuotr.

– Rokiškiui esi naujas veidas. Bent jau scenoje – tikrai. Papasakok šiek tiek apie save.

– Gimiau ir užaugau Vilkaviškyje. Mano laisvės suvokimą ir brandą formavo Vokietija, kadangi išvažiavau, kai man buvo 20 metų. Ten gyvenau, mokiausi, profesionaliai žaidžiau krepšinį. Taip prabėgo 10 gyvenimo metų. Kelyje į Hamburgą susipažinau su savo būsimu vyru. Su juo, grįžę į Lietuvą, susilaukėme dviejų gyvenimo meilių Beno ir Juozapo. Grįžau dėl mamos pablogėjusios sveikatos ir dėl vyro, nes jis nenorėjo likti gyventi Vokietijoje. O mama norėjo, kad grįžčiau, nes buvo tiesiog labai pasiilgusi vienturtės dukters. Mamos svajonė sulaukti anūkų, deja, neišsipildė. Ji išėjo per anksti. Insultas buvo toks stiprus, kad išgyveno tik tris savaites. Grįžusi į Lietuvą dirbau „Deichmann“ firmoje dekoratore, vėliau Augustinavos bibliotekoje, o dabar auginu atžalas.

– Kodėl išvažiavai gyventi ir mokytis į Vokietiją, ką studijavai ir kodėl užsienyje?

– Buvau vienas iš tų žmonių, kurie prieš dvidešimt metų norėjo pamatyti kažką daugiau. Daugiau šalių, daugiau kultūrų. Kažką naujo, nepatirto, neatrasto ir visko daugiau… Buvau tiesiog užsidegusi dvidešimtmetė, kuri, nemokėdama vokiečių kalbos, leidosi į gyvenimišką avantiūrą.

Dėl to iššūkio nuvykau į Hamburgą. Pagal tuo metu populiarią auklių programą. Matyt, ir tuo metu jau suvokiau, kad turiu ieškoti šeimos, kurioje reikėtų prižiūrėti arba dar nekalbantį naujagimį, arba vos tik pradedantį kalbėti mažiuką vaiką.

Man pavyko… Kai nuvykau, Larai buvo vos penki mėnesiai, todėl kalbėti pradėjome mokytis abi. Ši maža mergytė šiandien jau pilnametė. Be to, mano krikšto dukra. Toje pačioje šeimoje išbuvau 10 metų. Man pasisekė, kad pakliuvau į vokiečių inteligentų šeimą. Tokią, kuri jautė pareigą mane  šviesti. Aplankėme daug šalių, kultūrinio paveldo, lankėmės teatruose, pasaulinio garso koncertuose. Jie mane leido į kursus, vėliau – į kolegiją, kur mokiausi vokiečių filologijos. Kadangi jaučiausi pilnaverčiu šeimos nariu, pareigos buvo adekvačios. Tiesa, dažnai tekdavo dirbti  24 val. per parą. Bet viską atperka supratimas, įvertinimas ir žmogiškumas.

– 10 metų užsienyje… Ką veikei per tuos metus? Kokios patirtys, kokios pamokos, kas pakylėjo, kas nuvylė?

– Tai šalis ir žmonės, kurie suvaidino didelį vaidmenį formuodami mane kaip asmenybę. Ši šalis ugdė nepatirtą laisvės suvokimą ir sampratą, pažiūras, pakantumą, tolerantiškumą. Pakantumą kitai rasei ir kitaip mąstančiam žmogui. Iki šiol ausyse skamba vokietės Helgos perfrazuoti I. Kanto žodžiai: „Tavo laisvė turi baigtis ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė.“ Žinoma, išsiugdžiau ir vokišką punktualumą. Kaip be jo… Tai vienas iš mano bruožų, su kuriuo turi „kovoti“ mane supantys žmonės. Šiuo atžvilgiu aš jiems labai reikli, visada priduriu: jei negerbi mano laiko, vadinasi, negerbi manęs. Niekada nereikalauju iš kito to, ko pati negaliu duoti. Draugai, žinoma, priima mane tokią, kokia  esu. Ačiū jiems.

– Jei būtų Tavo valia, būtum likusi užsienyje?

– Manau, taip. To patriotiškumo manyje trūksta. Gal dėl to, kad ketvirtadalį savo gyvenimo praleidau svetur. Gal todėl taip sunku įsijausti į Marcelės Kubiliūtės vaidmenį. Šitame atskaitos taške esu absoliuti priešingybė mano atliekamam vaidmeniui. Teko ieškoti kitų sąlyčio taškų, kurie  priverstų ir padėtų suprasti Marcelės asmenybę. Ir aš jų radau. Ar pavyko? Tikiuosi. O visa kita palikime spręsti žiūrovui.

– Profesionalus krepšinis? Gal gali šioje vietoje išsamiau?

– Žinau, ši sporto šaka, juolab krepšininkės karjera, daugeliui atrodo daugiau nei keista. Mano ūgis – vos 158 cm. Ir tai su sportiniais bateliais. Kad ir kaip atrodytų neįmanoma misija, žaidžiant krepšinį įžaidėjos pozicijoje ūgį gali kompensuoti begaliniu greičiu. Tai įmanoma, man teko iš to duoną valgyti – žaidžiau neblogai, todėl klubas (Ahrensburg Frauen Basketball), kažkiek už tai mokėdavo. Tas staigumas ir greitumas turbūt irgi nebuvo geras koziris vaidinant nukankintą, išvargusią moterį. Dar vienas iššūkis režisierei Neringai.

– Šiandien vaidini Lietuvos patriotę, žvalgybos legendą M. Kubiliūtę. Kaip atsidūrei pas Neringą ir kuo tau, grįžusiai į Lietuvą iš užsienio, artimas šis personažas?

– Su Neringa susipažinau per Panemunėlio geležinkelio stoties bendruomenę. Ji režisavo teatralizuotą kompoziciją „Lietuviško žodžio kelias“ Rokiškio kaimo mėgėjų teatrų festivalyje „Seklyčia 2019“.  Ten vaidinau su abiem sūnumis skirtingose scenose. Panemunėlio bendruomenės edukacinėje programoje „Širdy neišsakytą žodį aš nešu“, skirtoje poetei Matildai Olkinaitei, man irgi buvo priskirtas vieno iš trijų pasakotojų vaidmuo. Repeticijoms einant į pabaigą, Neringa  paklausė, ar sutikčiau pabandyti suvaidinti vieną iš trijų Marcelių jos naujame spektaklyje. Po poros repeticijų supratau (manau, Neringa tai žinojo), kad, išskyrus išorinius fizinius duomenis – 50 kg ir neprivalgiusios žmogaus sudėjimą – nelabai ką teturiu bendro su šia asmenybe.

Tikiuosi, režisierė užčiuopė manyje daugiau potencialo nei tik fiziniai duomenys. Bet šito reikėtų paklausti jos pačios. Manau, Neringai ir taip nemažas iššūkis ir galvos skausmas. Kaip priversti aktorių suvaidinti savybes, kurių jis niekada neturėjo ir kažin ar kada beturės. Aišku,  r pati  ieškojau sąlyčio taškų. Tokių, kurie mane labiau priartintų prie Marcelės kaip asmenybės, padėtų labiau įsijausti į vaidmenį, suprasti, kodėl ji elgėsi vienaip ar kitaip.

Žinoma, žaviuosi jos gerumu, altruizmu, nesavanaudiškumu, žmogiškumu, humanizmu. Bet tuo žavėtis ir tai suvaidinti – du skirtingi pasauliai. Ar tai pavyks perteikti, klausiau savęs kiekvieną vakarą parvažiavusi iš repeticijos. Visgi man pavyko surasti vieną bendrą žmogišką bruožą – abidvi grįžome į Lietuvą dėl mamos.

– Tavo vaidmuo išsiskiria iš kitų. Kitoks balso tembras ir apskritai kažkas nauja Rokiškio mėgėjų teatro scenoje. Ar esi vaidinusi? Ar apie tai svajojai?

– Šis vaidmuo – įpareigojantis ir su labai minimalia improvizacija. Nes kaip mėgėjas gali taip nusiimprovizuoti, kad iškraipysi faktus. Kadangi Neringa scenarijų rašė remdamasi dienoraščiu, tos plonytės linijos, kuri skirta improvizacijai, man geriau neperžengti.

Taip, mano tembras ir akcentas kitoks, nei jūs girdite kasdien. Jis toks suvalkietiškas, greitakalbiškas, dar su mažu vokišku prieskoniu.

O vaidinti teko mokykloje. Sekėsi neblogai, todėl buvau pakviesta prisijungti prie Vilkaviškio kultūros centre veikiančio vaikų ir jaunimo dramos būrelio. Tada buvome sužavėti savo vadovės Ilonos Viltrakienės statomais spektakliais ir buvome visi užsidegę studijuoti Klaipėdoje režisūrą Bet… Jaunystė.

– Gyveni Panemunėlyje. Kodėl būtent čia ir kuo šiandien mielas arba nemielas mažo miestelio gyvenimas, kasdienybė? Papasakok apie savo šeimą – vyrą, vaikus.

– Nusipirkome namus Panemunėlio geležinkelio stoties gyvenvietėje, nes mano vyras ir nuostabus mūsų dviejų vaikų tėtis norėjo kurtis arčiau savo tėvelių, brolio ir tiesiog tėviškės. Šiandien ir aš, žinoma, tuo labai džiaugiuosi. Juk mano mamai netikėtai išėjus  anapilin, ji net nesulaukė dviejų puikių anūkų, šis kraštas mums liko vienintelė gija tarp šeimos ir šaknų.

Vaikų seneliai gyvena Knisos kaime, o vyro brolis su broliene ir pusbroliais – Rokiškyje. Panemunėlio bendruomenė ir kaimynai mums tapo tarsi antrąja šeima. Pasinaudosiu proga ir

iš visos širdies padėkosiu draugei Janinai Belousovienei, Juozapo krikšto mamai Aušrai Ramelytei, ir jos mamai, mūsų gerajai kaimynei Laimai Ramelienei, taip pat artimiausiems kaimynams, seneliams, kurie visi geranoriškai prižiūrėjo ir rūpinosi mano dviem atžalomis tada, kai aš vakarus leidau repeticijose.

Su vyru Zenonu auginame dvi didžiausias mūsų gyvenimo meiles – sūnus Beną ir Juozapą. Kadangi vyras dirba „Rokauta“ tolimųjų reisų vairuotoju ir mažai būna namuose, mums trims tenka ieškoti veiklų vakarais ir savaitgaliais. Gal todėl mes daug keliaujame, lankomės visuose bendruomenės  renginiuose, daug bendraujame su kaimynais. Turbūt todėl mums gyventi čia gera.

Projektą iš dalies remia

 

 

eglutė1

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie