„Ne mažiau įspūdingos yra ir žydinčios slyvos. Netrukus – jų žydėjimo metas (vasario pabaiga–kovo pradžia). turiu prisipažinti, kad slyvos ir slyvų žiedai mane žavi labiau nei sakurų. yra ir nemažai japonų, kuriems slyvos arčiau širdies. Nuotraukoje vieno iš atokesnių tokijo rajonų (Ōme) didžiulis slyvų sodas. garsiausias slyvų sodas-parkas yra Ibaraki prefektūroje ir vadinasi Kenrokuen“, – dalijosi prisiminimais Jurgita. J. PolonskaitėsIgnotienės archyvo nuotr.

– Kodėl japonų? 

Mokiausi tuometinėje Obelių vidurinėje mokykloje (dabar gimnazija – aut. past.), baigusi ją, įstojau į Vilniaus universiteto Orientalistikos centrą, kur studijavau lyginamųjų Azijos studijų (japonologijos) programą. Tada, atsimenu, reikėdavo daug visiems pasakoti, kas ta orientalistika ir ką aš ten veikiu. Paaiškinti būdavo ne taip ir paprasta, nes pati dar nebuvau iki galo suvokusi orientalistikos reikšmės. Su japonologija lengviau: hieroglifai, trys abėcėlės, skirtingi skaitymai, skirtingos reikšmės, skirtumai su kinų kalba. Ketvirtame kurse laimėjau Japonijos švietimo ir mokslo ministerijos (MEXT) stipendiją studijoms pasirinktame Japonijos universitete metams, vėliau likau ten magistro ir doktorantūros studijoms. Grįžusi į Lietuvą, pradėjau dirbti tame pačiame Vilniaus universitete, Orientalistikos centre, nuo praėjusių metų besivadinančiame Azijos ir transkultūrinių studijų institutu. Ten dėstau (tiesa, šiuo metu yra pertrauka) japonų kalbą, skaitau Japonijos religijų ir šiuolaikinės japonų literatūros kursus.

Vertėjavimas – Jūsų pagrindinis darbas? Kokių autorių kūrinių esate išvertusi?

Vertėjavimas – vertimas tiek žodžiu, tiek raštu – visada buvo papildoma veikla: Japonijoje šalia studijų, o Lietuvoje šalia darbo universitete. Nors studijuoti japonų kalbą sumaniau niekur padoriai jos negirdėjusi ir nemačiusi (hieroglifų buvau mačiusi, bet tik vėliau sužinojau, kad jie – kinų), ta kalba man prilipo. Didžiulis smalsumas stūmė vis toliau ir giliau. Man patinka žaisti kalbomis, ieškoti prasmių ir reikšmių atitikmenų, patinka matyti pro kalbos paviršius prasišviečiančius kultūrinius sluoksnius, žmonių gyvensenos, mąstymo subtilybes, patinka nustebti, suklusti. Vertimas raštu, dažniausiai lėtas ir tylus veiksmas, tam labai tinkamas. Vertimas žodžiu visiškai priešingas – reikalauja maksimalaus susitelkimo, greitos reakcijos, atsakymo čia ir dabar, pašnekovų pajautimo ir supratimo. Tai streso ir įtampos sfera. O kur dar atsakomybė, ypač verčiant aukšto lygio politikų susitikimuose… Atsakomybės yra ir verčiant raštu. Be jokios abejonės. Tik ji kitokia. Iš grožinės literatūros esu išvertusi keturias Harukio Murakamio knygas (penktoji knyga „Akli gluosniai. Mieganti moteris“ versta dviese) bei vieną detektyvą. Stalčiuje guli keletas nenugludintų ir dar niekur neskelbtų tekstų, o galvoje – apskritai daugybės planų, norų ir vertimų idėjų. Bet viskam savas laikas.

– Sakėte, kad hieroglifų buvote mačiusi, bet tik vėliau sužinojote, kad jie buvo kinų, ne japonų… Tai kuo jie skiriasi?

Juos matydavau ant vaistų aprašų ir buvau įsitikinusi, kad jie – japonų. Hieroglifus vartoja ir taivaniečiai. Visų trijų tautų hieroglifai skirtingi. Jeigu juos lyginsime pagal sudėtingumą, tai japonų rašmenys – „per viduriuką“. XIX a. pab. – XX a. pr. jie buvo sudėtingesni, bet vėliau supaprastinti. Kinai turi savas hieroglifų reikšmes, jos ne visada sutampa su Taivane ar Japonijoje vartojamų hieroglifų reikšmėmis.

– Ar patį H. Murakamį sutikote? Koks jis?

Ne, asmeniškai nebuvau sutikusi. Su juo sunku susitikti. Yra ambasados inicijuotas bandymas jį pakviesti į Lietuvą, tačiau abejoju, ar jis atvyktų, nes mūsų šalies rinka per maža, nebent kartu užsuktų į Latviją, Lenkiją ir Estiją. H. Murakamio biuras yra Tokijuje. Tai paslaptinga asmenybė, sauganti savo privatumą, nesileidžianti į susitikimus su skaitytojais. Sklandė gandai, jog jis net negyvena Japonijoje.

– Keli žmonės Lietuvoje verčia iš japonų kalbos? Vienas kitas?

Oficialios statistikos nėra. Iš savos aplinkos žinau – be manęs, grožinę literatūrą dar verčia keturi vertėjai.

– Kuo savita šios tolimos šalies literatūra?

Tai klausimas, kuris nuvedė į japonų literatūros studijas. Nežinau, ar tą atsakymą radau, bet kuo toliau, tuo labiau man darosi akivaizdu, kad visos literatūros yra apie žmones, jų rūpesčius ir problemas aprašomuoju metu, apie jų jausmus, apie jų reakcijas į vienus ar kitus įvykius. Taigi tie literatūrų skirtumai kyla iš skirtingų vienos ar kitos tautos rūpesčių, klausimų, džiaugsmų ar liūdesių, iš skirtingų gyvenimo būdų ar pasaulio matymų, iš skirtingų realijų. Ta pati XX a. pradžios lietuvių literatūra mums patiems jau yra savita, mes nebegyvename to gyvenimo, koks buvo gyventas tada, turime kitų rūpesčių ir džiaugsmų. Tam tikra prasme tai yra tokio pat ar panašaus savitumo literatūra kaip ir japonų. Egzotikos pojūtį japonų literatūrai suteikia kitokie žmonių vardai, buities detalės, rakandų pavadinimai (tiesa, jų beveik nėra H. Murakamio kūryboje, bet ir šiuolaikinio japono gyvenime tų šiaudinių demblių ar kimono yra labai mažai arba net beveik nebėra). Bet juk tą patį jausmą gali sukelti net palyginti „neseno“ autoriaus Broniaus Radzevičiaus novelė  „Šiąnakt bus šalna“, kurioje – šalnos nuojauta. O ką bekalbėti apie Juozo Tumo-Vaižganto ar Žemaitės vaizdelius? Taigi tas savitumas labai sąlyginis, labai kintantis dydis, priklausomai nuo to, iš kurios pusės ir kokia šviesa jį apšviesime.

Dar kokias užsienio kalbas mokate? O gal esate poliglotė?

Poliglote savęs tikrai nevadinu, moku tiek kalbų, kiek reikia šiandieniam žmogui darbe ir gyvenime. Kažkada sakydavau, kad net lietuvių kalbos padoriai nemoku, bet kalbininkė Loreta Vaicekauskienė savo darbais ir pasisakymais pagaliau visiškai iškratė iš galvos tas nesąmones. Labai džiaugiuosi savo uteniškių (rokiškėnų) šnekta, su studentais uteniškiais dažnai pasikalbėdavome saviškai, o ir kitus studentus visada padrąsindavau nesigėdyti tarmės. Kiti net patys pranešdavo: „Jūs, dėstytoja, man atleiskit, bet kitaip nei šiaulietiškai aš nešnekėsiu.“ Ir puiku! Tegu tik žmogus džiaugiasi, o ir mano žinios bei akiratis prasiplečia.

– Ar galėtumėte pasakyti, kad Japonija – tai šalis, primenanti rojų? Atrodo, ten lėtas gyvenimo tempas, sava filosofija, išmintis, orumo įspūdį sukuriantis kimono…

Japonijoje pragyvenau septynerius metus. Jūsų pasakymą, kad Japonija primena rojų, tuojau sudaužysiu į šukes. Visgi vos išgirdusi žodį „rojus“ prisiminiau jos gamtą. Taip, šiuo atžvilgiu Japoniją galima pavadinti rojumi, nes žavinga jos įvairovė – nuo sniego iki tropikų. Bet tai ne Tailandas ar Maldyvai. Gamta graži, bet siautulinga (vulkanai, nežmoniškos pūgos), stichija baisi, nuožmi. Niekada nežinai, kada kils žemės drebėjimas. Net prie jų pripratusiems nejauku. Nežinau, iš kur ateina įsitikinimas, kad Japonijoje lėtas gyvenimo tempas. Apskritai japonų gyvenimo būdas mistifikuojamas. Didžiuosiuose miestuose žmonės aria kaip arkliai, klesti vartojimo kultūra ir visai nėra romantikos, nes modernus gyvenimo būdas neromantiškas.

O štai kimono buvo mano pačios susikurtas mitas. Kimono gražus, bet ne visi jį turi, ypač jaunoji karta. Gatvėje retai pamatysi jį dėvinčius žmones. Patys japonai nusiminę dėl nykstančių tradicijų. Bet jie turi išskirtinę šventę sausio 20-ąją. Tą dieną švenčiama pilnametystės šventė (japoniukai tik sulaukę 20 metų laikomi pilnamečiais). Tądien būna laisvadienis. Jie sukviečiami į savivaldybę, aprengiami kimono, sušukuojami, padaromas makiažas (ypač merginos tada būna gražios)… Tačiau dažnai tie kimono būna tik išsinuomoti. Mes dažnai verkiame, kad turime labai daug šventinių dienų, bet japonai jų turi tikrai daugiau nei mes, nors labai išgyvena dėl smukusios ekonomikos.

– Ar teko patirti žemės drebėjimų?

Taip, teko. Du iš jų buvo rimti. Vienas – Nagaokos  miesto pakrantėje, kitas – 2011 m., sukėlęs cunami (9 balai pagal Richterio skalę – aut. past.). Per jį nukentėjo Fukušimos atominė elektrinė. 2011 m. tądien kaip tik buvau grįžusi iš Lietuvos, per žemės drebėjimą iškart atsidūriau po stalu, nes daiktai juda, krenta… Tokiais atvejais automatiškai atjungiamas vanduo ir dujos.

– Pereikime prie malonesnių dalykų… Koks įspūdis, kai Japonijoje sužydi sakuros? Ar aplankote jų sodą Vilniuje prie Baltojo tilto?

Japonijoje jų tokia galybė, kad, rodosi, net oras tampa kvepiantis ir rožinis.  Pietinėje šalies dalyje jos pradeda žydėti vasario mėnesį, žydėjimas slenka į šiaurinę dalį. Jis Šiaurėje jis baigiasi panašiai gegužės pradžioje. Japonai šį reiškinį vadina „sakurų frontu“. Jų žydėjimas – didelis įvykis: tuo metu japonai parkuose švenčia, užkandžiauja… Vilniuje kartais nueiname su studentais į sakurų sodą ir ten vedu paskaitas.

– Galbūt vaikystėje domino japonų sukurti animaciniai filmukai ir tai buvo viena priežasčių, kodėl pasirinkote tokias neįprastas studijas?

Žiūrėjau mergaitėms skirtą animacinį filmą „Kendi Kendi“. Jis manęs nesužavėjo, stebėjau gal tik tris serijas ir gerokai vėliau sužinojau, kad jį kūrė japonai. Aštuoneriais metais jaunesnis brolis žiūrėdavo animacinį serialą „Drakonų kovos“, ir aš užmesdavau akį, bet tai nebelėmė mano pasirinkimo. Dabar ateina studentai, prisižiūrėję japonų filmų. Kartais ta patirtis juos pastūmėja rinktis ir kalbą.

Tai kas nutiko, kad žmogus, kilęs iš periferijos, pasirinko japonų kalbą? Gyvendamas, pavyzdžiui, sostinėje, esi kitokioje kultūrinėje erdvėje, tad toks pasirinkimas galbūt nestebintų, o Jūs – iš Obelių…

Prieš keletą metu anykštėnai buvo sugalvoję gražią iniciatyvą – knygų mugėje pristatė visus turimus „Anykščių šilelio“ vertimus į įvairias užsienio kalbas. Kadangi vienas japonas, prof. Ikuo Murata, iš meilės lietuvių kalbai kadaise net savo sūnų Egle pavadinęs, buvo išvertęs keletą poemos gabalėlių, tai ir aš į tą margą kompaniją buvau įsiliejusi. Taigi mugėje viena Punsko lietuvė, kurios vyras, pasirodo, kilęs iš Ignotiškio kaimo, esančio (o gal jau buvusio?) visai šalia Obelių, todėl jų šeima vasaras leisdavusi ten, smagiai kvatojosi: „Japonologė iš Obelių! Ir sugalvok tu man taip!“ Žodžiu, kodėl aš esu „japonologė iš Obelių“, paaiškinti yra be galo sunku. Kažkas mane užkabino. Gal haiku, pamatyti literatūros vadovėlyje, gal Antrojo pasaulinio karo istorija ar samurajų tema. Galų gale norėjosi kažko kitokio, naujo ir įdomaus. Prisimenu tik tai, kad jau dešimtoje klasėje tiksliai žinojau, – studijuosiu japonologiją ir į Japoniją tikrai nuvažiuosiu.

Kas sudomintų japonų turistus Obeliuose ir Rokiškyje?

Japonams tikrai patiktų Rokiškio dvaro sodyba ir Liongino Šepkos drožiniai, Salos, Ilzenbergo dvaras. Jiems įdomi mūsų istorija, ypač išsivadavimo iš Sovietų Sąjungos laikotarpis: Sąjūdis, dainuojanti revoliucija, Baltijos kelias. Manau, tikslines grupes sudomintų Laisvės kovų istorijos muziejus Obeliuose su partizanų bunkeriu. Gaila, bet japonai vis dar linkę prikabinti mums posovietikų etiketes, kas dažnai liūdindavo ir erzindavo, bet tiesa yra tiesa, kokia skaudi ji bebūtų. Taip pat jau mokykloje japoniukai sužino apie Čijunę Sugiharą ir jo gelbėtus žydus. Kaunas dažnai tampa  japonų turistų galutinio tikslo tašku.

– Jūs aplankote Obelius ne tik todėl, kad grįžtate į gimtuosius namus, bet tam, kad miesto bibliotekoje pristatytumėte išverstas knygas, pabendrautumėte su gimnazistais, įsijungtumėte į tradicinę „Obelinę“.

Taip. 2016 m. Obelių gimnazija šventė 70-metį, buvau pakviesta vesti pamoką gimnazistams, joje pasakojau apie patirtis Japonijoje. Ir tai ne vienintelis atvejis. 2018 m. „Obelinėje“ kartu su iš Obelių krašto kilusiu Vytautu Butėnu  (Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ pirmininku – aut. past.) moderavau „Idėjų fabriką“. Patiko. Įsitraukiau.

Projektą iš dalies remia

Prie Dirdų

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie