Asmeninių ir redakcijos archyvų nuotr.

Gelbsti pinigingi ir entuziastingi

Ko gero, visi savininkai netampa tikraisiais šeimininkais, nes remonto, statybos darbus  tenka derinti su Kultūros paveldo departamentu, kurio misija – kontroliuoti, kad nebūtų sunaikintas pastatų autentiškumas. Kitaip sakant, kad nebūtų išnešiota po plytą ar perdaryta savaip, kad mūsų vaikaičiai nebambėtų, esą beatodairiškai sunaikinome arba neatpažįstamai pakeitėme tai, kas kurta keletą šimtmečių, dešimtmečių ir turi išliekamąją vertę.

Neišvaizdūs, nedideli, dažniausiai periferijos užkampiuose atsidūrę, mažai žemės turintys dvarai nyksta, nes pirkėjų nedomina. Pirkėjų nedomina ir tie sukrypėliai, iš kurių liko tik garsi praeitis. Kad juos prikeltum, reikia turėti ne tik pinigų, bet ir viziją, ką juose veiksi tuomet, kai sutvarkysi. Ant jų sienų pritvirtintas ženklas liudija, jog tai valstybės saugomas objektas. Tik saugomas… Lietuvoje valstybės lėšomis  atkurtus, atgaivintus, restauruotus tokius pastatus tikriausiai galima suskaičiuoti ant rankų pirštų.

Kodėl? Dėl to, kad tai kainuoja didžiulius pinigus. Todėl tenka tik didžiuotis tais šeimininkais, pasiryžusiais imtis rekonstrukcijos darbų, kurie ne visada būna pagal jų jėgas. Tai, kas per dešimtmečius buvo užleista, negali iškart atgyti. Naujieji šeimininkai kartais tampa sizifais, ridenančiais į kalną sunkų akmenį (privalo išmanyti įstatymus ir ūkiškus darbus, prasimanyti lėšų ir pan.), arba don kichotais – vienišais kovotojais su biurokratija.

Dvaras mena garsų kraštietį

Vienas tokių dvarų, kuriuos bandoma prikelti visomis jėgomis, yra Bagdoniškio (Kriaunų sen.) dvaras. Rokiškio rajonui jis svarbus – jame 1880 m. gegužės 7 d. gimė Mykolas Romeris, čia pradėjo mokslus, tačiau tėvai savo jauniausią dešimtmetę atžalą išvežė į Vilnių. Vėliau, tapęs garsiu mokslo vyru, į tėviškę jis parvykdavo tik trumpam.

Mirus M. Romerio tėvui Mykolui Kazimierui Romeriui, jo penkios dukterys ir sūnus pasidalino Bagdoniškį į šešias dalis. Profesorius M. Romeris įsikūrė savo dalyje. Nepaisydamas užimtumo, jis labai mėgo lankytis gimtinėje, kur gyveno jo sesuo Elvyra. Nenorėdamas varžyti sesers šeimos, šalia senojo dvaro pasistatė sau namus, kur vasarodavo, atitrūkęs nuo darbų Kaune. Vėliau pastatė virtuvę, svirną, tiltą. Ypatingą dėmesį profesorius skyrė aplinkos gražinimui. Dvaro tvenkiniuose buvo auginamos gulbės, antys, joms net buvo pastatytas nedidelis namelis.

1952 m., po Antrojo pasaulinio karo, M. Romerio žmona ir trys mažametės dukros buvo priverstos palikti Bagdoniškį. Netekęs šeimininkų, dvaras gerokai apnyko.

Išskiriamos dvi Bagdoniškio dvaro sodybos dalys – senoji ir naujoji, sukurta profesoriaus M. Romerio. Senąją dalį sudaro ponų namas, oficina, pieninė, rūkykla, kumetynas, sodo, ūkinių pastatų liekanos. Naujajai sodybos daliai priskiriamas namas, virtuvė, svirnas, naujasis sodas bei tiltas.

1993 m. nuosavybės teises į jį atgavo trys M. Romerio dukros: Jadvyga Vitkauskienė, Konstancija Romerytė ir Žarmena Zakarevičienė. 2013 m. du pagrindinius dvaro pastatus ir dalį žemės jos pardavė Kriaunų krašto ūkininkui Antanui Kazlauskui. Jis ir iki tol savininkėms padėjo tvarkytis apleistoje dvarvietėje.

Artimųjų, visuomenininkų ir patriotų idėjoms – žalia šviesa

Šįmet minimos kraštiečio M. Romerio – profesoriaus, vieno iš Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Sąjūdžio ideologų, Lietuvos konstitucinės teisės mokslo kūrėjo – 140-osios metinės. Artėjantis jubiliejus dar pernai sukėlė nemažai minčių, kaip įamžinti garsaus žmogaus atminimą, paskatino į jo gimtinę pažvelgti nauju žvilgsniu.

Praėjusių metų spalio mėnesį Rokiškio rajono vietos veiklos grupė (VVG) kartu su Obelių gimnazija, Lietuvos istorijos institutu, Kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondu, Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo studijų centru Obelių gimnazijoje organizavo susitikimą – diskusiją apie M. Romerį ir jo atminimo žymenis. Renginyje dalyvavo ne tik Obelių, bet ir Kamajų bei Juodupės gimnazistai, istorikai, rajono valdžios ir nevyriausybinių organizacijų atstovai. Prisiminimais dalijosi ir su mokiniais bendravo profesoriaus artimieji – dukra Jadvyga Vitkauskienė, jos vyras Jonas ir sūnus Darius.

Bediskutuojant išrutuliota nemažai idėjų, kaip įamžinti M. Romerio atminimą. Viena jų – tęsti Obelių gimnazijos moksleivių pavasarines talkas Bagdoniškio dvaro sodyboje, joje organizuoti plenerus, iškylas su M. Romerio dienoraščių skaitymais, pasitelkti dvarą kaip lankytiną objektą. Obelių gimnazijoje, kaip M. Romerio atminimo stiprinimo vietoje, galėtų įsikurti jo veiklos studijų ir teisės mokykla. Siūlyta kraštiečio jubiliejaus proga organizuoti plenerą ir pakviesti menininkus, gamtininkus, kilusius iš šio krašto, nes tokie žmonės buvę artimi jo sielai. Sukosi mintys apie konferenciją, Bagdoniškio parko rekonstrukciją ir toli siekiančias ilgalaikes programas, susijusias su M. Romerio veiklos ir asmenybės reikšmingumu Lietuvai ir Vidurio Rytų Europos regionui, akcentuojant jo sąsajas su Rokiškio kraštu, ir kt.

Kas daugiau, jei ne vietiniai?

Renginyje nuskambėjo kritiška M. Romerio dienoraščių leidėjo, Lietuvos istorijos instituto mokslininko Rimanto Miknio išsakyta mintis dėl M. Romerio vardo garsinimo. Mokslininkas įgėlė aukštosioms mokykloms (VDU ir LTU), kurios, jo manymu, pasisavino M. Romerio vardą ir jį tik eksploatavo nieko nedarydamos jo atminimui. R. Miknys sveikino rokiškėnų iniciatyvas.

Profesorius mėgavosi ramybe ir vaizdais

Bagdoniškio dvarą M. Romeris ypač mėgo.

Profesorius Mindaugas Maksimaitis knygoje „Mykolas Romeris – Lietuvos sūnus“ aprašo profesoriaus pomėgį klaidžioti po gimtąsias Bagdoniškio apylinkes, bendrauti su vietos gyventojais.

Profesorius domėjosi įvairiausiais pasakojimais ir legendomis apie kunigą, poetą Antaną Strazdą. Jam ypač prie širdies buvo gimtųjų apylinkių grožis, šias vietas jis mylėjo, jų ilgėjosi ir jautė nostalgiją. M. Romeris šį dvarą laikė ramybės užutekiu.

Antrajame aukšte, mansardoje, M. Romeris turėjo įsirengęs kabinetą – savo karalystę. Iš ten buvo galima patekti į erdvų balkoną, iš kurio atsiverdavo nuostabūs lygumų vaizdai. Profesorius į dvarą kviesdavosi studentus laikyti egzaminų ar įskaitų. Studentai iš Kauno iki Obelių atvykdavo traukiniu, o iki dvaro leisdavosi septynis kilometrus pėstute arba samdydavosi vežiką.

Atgaivino aplinką

Ramybę čia pajaučia ir A. Kazlauskas. Vedžiodamas po seną, sutvarkytą  parką jis sakė: „Čia atsigaunu.“ Rodė storakamienį, rankomis vos apglėbiamą kėnį – jį apkabinus, apima ramybė.

Senasis parkas ir sodas neatrodytų tokie erdvūs, jei nebūtų nuolat prižiūrimi. „Per vasarą su pagalbininkais žolę šienauju 6–7 kartus. O lapų kiek sugrėbti! Gerai, kad Obelių gimnazistai padeda. Aš juos obuoliais pavaišinu. Po smarkių vėjų būna prilaužyta šakų, vėjovartų“, – apie svečiams nematomus darbus kalbėjo šeimininkas.  Dabar, pasak šeimininko, parkas ir sodas persišviečia, nes išnaikinti savaiminio dygimo menkaverčiai medeliai.

Parke tyvuliuoja A. Kazlausko rūpesčiu išvalytas, sutvarkytomis pakrantėmis  tvenkinys. Tiesa, tik pusė tvenkinio jam priklauso, tačiau padėjo sutvarkyti ir J. Vitkauskienei priklausančią pusę. Visus darbus sunku išvardinti, nes aplinkai reikia nuolatinės priežiūros.

Diena tyki, todėl M. Romerio dienoraščiuose minimo klasikinio Bagdoniškio vėjo, „kuris čia beveik niekados nenutyla“, nesigirdi ir nesijaučia. Atvirkščiai – skardžiau šūktelėjus, nuo senų pastatų atsklinda aidas.

Entuziazmą ir darbus prigesina stebuklingas žodis „projektas“

Būtent pastatai dabar kelia didžiausią susirūpinimą. Parkas ir sodas atgavo savąjį veidą, tačiau pagrindinis pastatas dar laukia didelių darbų ir jame ramybės nesijaučia.

A. Kazlauskas išvalė erdvų po namu esantį rūsį, kuriame buvo pusmetrinis sluoksnis purvo ir dumblo, mat pastatas sovietmečiu stovėjo neprižiūrėtas, o vėliau liko tuščias ir buvo naudojamas įvairiems ūkiniams reikalams. Rūsyje laikėsi vanduo, dėl to gedo rūsio skliautai, byrėjo akmenys. Iš pradžių A. Kazlauskas prakasė griovius, kad jais nutekėtų vanduo. „Kai nuleidau vandenį, kai kuriose vietose purvo buvo tiek, kad galva siekiau lubas“, – apie nepavydėtiną situaciją kalbėjo ūkininkas.

Tada teko iškuopti purvą, įrengti drenažą, dėl to pylė skaldą ir žvyrą. Su pagalbininkais išnešė kalnus žemių. „Čia mano sportas“, – juokaudamas rodė į šalia pastato supiltą didžiulę žemių krūvą.

Kadangi vanduo buvo paplovęs kai kurias mūro sienas, jas teko betonuoti ir tvirtinti armatūra. Vietomis teko kovoti ir su medžių šaknimis – čia jos buvo perėjusios kiaurai mūro sienas. „Senosios arkos ir kolonos puikiai išsilaikė tose vietose, kur negavo vandens. Remonto verkiant reikėjo ir į pirmą aukštą iš rūsio vedantiems laiptams, iširusioms jų atramoms“, – aiškino A. Kazlauskas.

Iš pradžių, vos įsigijęs dvaro dalį, A. Kazlauskas ilgą laiką buvo giriamas už iniciatyvą ir entuziazmą, už pastangas. Ir dabar jis negaili nei sveikatos, nei laiko, nei pinigų – prisiruošęs medienos tolimesniam pastato remontui ir turi begalę sumanymų.

Vienas rūpestis reikalauja skubaus sprendimo – tai yrantis stogo šiferis. Vietomis jis kiauras, todėl vanduo bėga pūdydamas antrojo aukšto perdengimus ir lubas, kai kur žiojėja plyšiai. Ten, kur stogas sandarus, lubos išsilikusios pavydėtinai puikiai. Šeimininkas norėtų pakeisti stogą, bet to daryti neleidžia paminklosaugininkai, nes reikalingas projektas… Byrančiam kaminui pataisyti taip pat reikia projekto…

Šeimininko ir paminklosaugininkų nuomonės nesutampa ir dėl rūsio langų, kurių rėmai nudažyti žalia spalva. Prieš drenažą iš lauko pusės juos iki pusės dengė sluoksnis žemių. Pasak šeimininko, nusipirkdamas dvarą jis rado tik atviras, neįstiklintas langų ertmes. Nukasus žemes ir juos įrėminus, įstiklinus, nuo tolimesnio irimo buvo apsaugotas rūsys.

Aistros dėl rūsio langų

Nors senojo dvaro pastato nuotraukų neišlikę ir jų vaizdą galima atsekti tik pagal M. Romerio dukterų pasakojimą, anot A. Kazlausko, sunerimo kultūros paveldo specialistai – esą langai turėtų būti kitokie. Tik dėl rėmų spalvos A. Kazlauskas atviras – iš tiesų per daug ryškūs. Tačiau tai pataisoma, nes juos nesudėtinga perdažyti. Kultūros paveldo specialistams užkliuvo ir kitas faktas – prie pagrindinio pastato sovietmečiu, apie 1960 m., buvo pristatyta veranda, kuri uždengė kolonas, o A. Kazlauskas aplūžusią verandą nuardė kaip bevertę.

Dėl nesutarimų su valstybinėmis institucijomis stabtelėjo remonto darbai. Šeimininkas sakosi pasigedęs jų pagalbos, paramos ir patarimų, todėl kartais pasijaučia beteisis savo nuosavybėje.

Nori atkurti dėl žmonių

Dvaro istorija siekia XVII a. vidurį. Tada Kriaunų dvarą, sudarytą iš kelių dvarelių ir palivarkų, valdė Rudaminos Dusetiškiai. Vienas iš palivarkų ir buvęs Bagdoniškis. XVII a. pabaigoje Kriaunų dvaras su palivarkais kaip kraitis atiteko Kotrynai Rudaminaitei, kuri ištekėjo už Oginskio. 1714 m. nuo Kriaunų dvaro atskyrė Bagdoniškį ir jį pardavė. Ilgą laiką jis ėjo iš rankų į rankas, kol 1786 m. jį įsigijo Steponas Dominykas Romeris, priklausantis kilmingai giminei, kurios šaknys siekia Saksoniją. Už dvarą jis atseikėjo 9 tūkst. lenkiškų auksinų. Vienas iš Romerių – Livonijos ordino riteris – liko Lietuvoje ir, susigiminiavęs su vietos bajorais, pradėjo naują giminės atšaką.

Kaip dvarui seksis gyvuoti XXI a., priklauso jau ne tik nuo šeimininko, kaip senovėje, bet ir nuo valstybės tarnautojų, institucijų. Nežinia, ar ginčai su paveldo sargais neataušins A. Kazlausko entuziazmo, tačiau kol kas jis nusiteikęs optimistiškai: „Noriu atkurti buvusį paveldą dėl Lietuvos žmonių.“


Pirmiau – idėja, tada – priemonės jai įgyvendinti

Raimonda Stankevičiūtė-Vilimienė. A. Minkevičienės nuotr.
Raimonda Stankevičiūtė-Vilimienė. A. Minkevičienės nuotr.

Raimonda Stankevičiūtė-Vilimienė

Rokiškio rajono vietos veiklos grupės pirmininkė

Darydamas kokią nors didelę investiciją, privalai numatyti keletą žingsnių į priekį.  Be abejonės, jeigu nenori, kad toks pirkinys taptų vien tik finansine našta, privalai turėti labai uždegantį verslo projektą, ką ten veiksi, o ne pirkti „pastatą dėl pastato“. Pas mus taip  įprasta – dažnai investuotojai žiūri ne į idėją, o į daiktą. Pirmiausia turėtų gimti įgyvendinama idėja, o tada reikėtų rinktis jai reikalingas priemones ir ieškoti finansinių šaltinių. Štai kur, matyt, problema.

Savivaldybės turtas, ypač kultūros paveldo objektai, labai sunkiai gauna investicijų, nes „pinigai dėl pinigų“ šiuo laikotarpiu nebeteikiami. Viskas turi būti motyvuota, suskaičiuota, ekonomiškai pagrįsta. ES investicijos yra paramos forma. Ji tarsi dovana, bet dovanojama ne šiaip sau. Dovanojama pirmai pradžiai, kad galėtum atsistoti ant kojų ir įgyvendinti savo svajones. Vien pastato sutvarkymas nėra idėja. Reikia mąstyti taip: aš turiu gerą idėją ir jai įgyvendinti stinga pastato. Pats pastatas investicijų negeneruoja, atvirkščiai, jis reikalauja nuolatinių išlaidų, įmokų. Kol šito nesuprasime, sudėtingai stumsimės į priekį. Tai galioja ir tuomet, kai pastatą perka fizinis asmuo.

Žinoma, jei dvaras yra tavo tėviškė, tai pirmyn veda sentimentai ir iš paskutiniųjų į ją investuoji. Kitas atvejis – tave veda idealizmas. Vietos veiklos grupės kuruoja tik   viešųjų juridinių asmenų  projektus, bet tik tuo atveju, jei sukurta idėja, kuri turėtų pritraukti žmonių. Pvz., bažnyčios koplyčia Kamajuose. Ji tvarkoma ne kaip koplyčia, o kaip būsimas Kamajų miestelio istorijos, poeto ir kunigo Antano Strazdo muziejus.

Kaip skinasi kelią Obelių gimnazijoje vykusioje diskusijoje gimusios idėjos dėl M. Romerio atminimo žymenų? Sudėtingai. Kiek žinau, dirbama, kad atsirastų skulptūra Bagdoniškio parke. Rašomas projektas, kad įvyktų žadėtoji konferencija. Kultūros taryba pateikė pasiūlymą rajono merui apdovanoti mokslininką R. Miknį. Jei pasibaigs karantinas, teberusena viltis pavasarį tęsti moksleivių talkas valstybininkų tėviškėse, mokyklos ir bendruomenės tam buvo pasirengusios.

Projektą iš dalies remia

 

 

 

 

Prie Dirdų

1
Rašyti komentarą

avatar
1 Comment threads
0 Thread replies
1 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
svarbūs darbai Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
svarbūs darbai
svarbūs darbai

didžiuojuosi tokiais žmonėmis. Ačiū Jums, p. Kazlauskai! Matyt, jeigu vyko diskusijos, joje dalyvavę juridiniai asmenys gali prisidėti ir projektų rengimu? Nežinia kokie savininko ateities planai, tačiau vertėtų įtraukti šalies teisininkų bendruomenę į dvaro atkūrimo ir naudingo panaudojimo klausimo sprendimą.