Justos Petronienės archyvo nuotr.

– Tarkim, žmogus nori sužinoti viską, ką įmanoma, apie Vytautą Vajegą. Kur jam pirmiausia ieškoti medžiagos?

– Pastaruoju metu daug atsigręžiama į istorinę atmintį, žmones, dariusius įtaką visuomenės kultūriniam gyvenimui. Man, jau keletą metų galvojant apie tėčio šimto metų jubiliejų, jo gyvenimo istorija tarsi prisišlieja prie nepriklausomos Lietuvos šimtmečio. Kaip sakoma, abu amžininkai. Juk „gimimo datos“ visai artimos. Kita vertus, šalies istorija, idėjos formavo ir žmonių likimus, neaplenkdamos nė vieno asmeniškai.

Apie tėčio gyvenimą, veiklą rašyta ne taip daug. Yra keletas straipsnių apie režisieriaus ir aktoriaus darbą Rokiškio liaudies teatre, keletas straipsnių Rokiškio, Biržų, Pasvalio leidiniuose. Kaip apie žmogų, asmenybę – mažai. Džiaugiuosi, kad atsirado galimybė pagerbti jo atminimą.

Dažnai sulaukiu rokiškėnų klausimų, ar čia tas pats muzikos mokytojas buvo ir režisierius? Kaip galėjo dirbti muzikos mokytoju, jei buvo lituanistas? Kaip daug gali tilpti į vieno žmogaus gyvenimą. Kad skaitytojams nereikėtų ieškoti, bandysiu papasakoti. Daug ką žinau iš pasakojimų.  Yra parašytas didelis pluoštas atsiminimų, apimančių giminės istoriją, XX a. istorines peripetijas.

Jis gimė 1919 m. gruodžio 19 d. neturtingų naujakurių šeimoje Apaščios kaime, dabartiniame Biržų rajone. Jo tėtis buvo „amerikonas“, „matęs pasaulio“ – vykęs į Ameriką XX a. pradžioje užsidirbti, kad galėtų įsigyti žemės, statytis namus. Mama užaugusi šalia Papilio. Tėvai suprato, kad visų vaikų negalės aprūpinti, vyresnįjį sūnų ir dukrą išleido į mokslus, broliui liko ūkis. Vytautui teko laimė mokytis Kupreliškio pradinėje mokykloje, Biržų gimnazijoje nepriklausomos Lietuvos laikais. Gimnaziją baigė 1940-ųjų birželyje. Gavę atestatus, tekančią saulę pasitiko į Biržus atriedant tankams iš Rytų. Buvo nelengva pasirinkti gyvenimo kelią. Išvyko mokytis į atgautą Vilnių, čia po metų sutiko tankus iš Vakarų, buvo pakliuvęs į Vilniaus bombardavimą. Studijavo Vilniaus pedagoginiame institute lituanistiką ir muziką, klausė žymių profesorių paskaitų Vilniaus universitete. 1943-iaisiais, uždarius universitetą, bėgo iš Vilniaus (tuo metu dirbo ir Švietimo ministerijoje – užsidirbdavo pragyvenimui badaujančioje ir nešildomoje sostinėje), kad nepakliūtų į sąrašus darbams Vokietijoje, grįžo į gimtuosius namus prie Kupreliškio.

Neilgai trukus gavo paskyrimą į Pasvalio gimnaziją mokytojauti. Čia jį „pabučiavo“ teatro mūza – tuo metu Pasvalyje nuo vokiečių okupacinės valdžios akių slapstėsi žymus to meto dramos teatro režisierius Romualdas Juknevičius. Karo metu Pasvalyje virė teatrinis gyvenimas – mokytojai, mokiniai mokėsi jo vedamuose vaidybos „kursuose“, bandė režisuoti, vaidino jo spektakliuose.

Po karo vėl grįžo į Vilnių baigti studijų, nes seni mokslų dokumentai nebegaliojo. 1948-aisiais gavo paskyrimą į Alytaus mokytojų seminariją. Pasirinko lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo kelią, nors buvo siūloma tęsti studijas aspirantūroje. Nepasirinko ir aktoriaus dalios, nors buvo kviečiamas. Jau norėjo savarankiško gyvenimo.

– Kas nulėmė sprendimą būti mokytoju?

– Manau, pirmiausia – laikas, apribojęs žmogaus, nenorėjusio prisitaikyti ir meluoti, pasirinkimus. Būti mokytoju atrodė prasmingiausia. Dar gimnazijoje suformuota nuostata „padaryti Lietuvą kultūringesnę, gražesnę ir laimingesnę“ lydėjo visą gyvenimą. Alytuje taip pat įtraukė teatro saviveikla.

1950-ųjų rudenį į Tolimuosius Rytus gyvuliniais vagonais buvo „pavėžėti“ tėvai ir brolis. Tėvas amžiams liko Chabarovsko krašte. Šeimą sukūrė 1951-aisiais. Susituokė su būsima mano mama rokiškiete Ale Naginskaite, kuri taip pat dėstė lietuvių literatūrą toje pačioje Alytaus mokytojų seminarijoje.

1952-aisiais „nusėdo“ Rokiškyje – dirbo lituanistu suaugusiųjų mokykloje, Rokiškio gimnazijoje, vėliau pavadintoje E. Tičkaus vardu. „Rokiškyje rado tikrą teatrinio gyvenimo epidemiją“, – mokytojai statė spektaklius, patys juose vaidino. 1959-ųjų gegužės 30-ąją dabartiniuose dvaro rūmuose įvyko premjera – režisieriaus V. Vajegos „Petro Kurmelio“ pastatymas buvo „užskaitytas“ kaip tinkamas pirmajam liaudies teatro Lietuvoje vardui suteikti. Čia su pertraukomis spektaklius statė iki 1972-ųjų. Iki tol, kol už pradėtą statyti pjesę „Žąsies plunksna“, išverstą iš rusų kalbos, galutinai tapo „nesavas“ (tuo metu ši pjesė buvo uždrausta visoje SSRS).

Į komunistų partiją, kelis kartus kviečiamas, nestojo. Su teatru bendradarbiavo, dalyvaudavo spektakliuose, bet neberežisavo. Nuo 1965-ųjų 25 metus Rokiškio muzikos mokykloje dirbo muzikos mokytoju – pagal antrąją diplomo dalį. Mokė vaikus groti akordeonu ir triūba. Triūbos specialybė buvo paklausi – „išsukdavo“ nuo tiesioginės tarnybos tarybinėje armijoje. Vaikinai galėdavo groti „muzikinėse pajėgose“, todėl mokinių netrūko.

Prasidėjus Atgimimui, dalyvavo Lietuvos kultūros fondo, Sąjūdžio veikloje. Buvo Juozo Tumo-Vaižganto vardo grąžinimo mokyklai, paminklinių lentų ant mokyklos fasado atstatymo iniciatorius, kalbėjo apie tai pirmajame Sąjūdžio mitinge Rokiškyje 1988 m. rugsėjo 9 d. Dabar gal viskas atrodo aiškiai suprantama. Tačiau tuo metu nebuvo paprasta. Daugeliui tai atrodė nereikalinga, svetima, gal ir pavojinga, buvo nemažai pasipriešinimo. Kartu su Alfonsu Keliuočiu, žmona Ale Naginskaite-Vajegiene inicijavo kultūrinį leidinį „Prie Nemunėlio“, rašė į jį įvairiomis kultūrinio gyvenimo temomis. Surinko medžiagą apie Rokiškio muzikos mokyklos įkūrėją Rudolfą Lymaną, kuri iki šiol naudojama įvairiuose leidiniuose. Mirė Vilniuje 2007-aisiais. Amžinojo poilsio atgulė senosiose Rokiškio kapinėse.

– Sakai, viskas yra parašyta tėčio atsiminimuose. Ar bus knyga?

– Atsiminimai rašyti 1970–1992 m. Tai ne tik asmeninė istorija, bet pagaliau ir visam Šiaurės-Rytų Lietuvos kraštui bei visai šaliai svarbūs laikmečio liudijimai. Žinoma, tai subjektyvus pasakojimas, vertingas tuo, kad iš vieno žmogaus perspektyvos atskleidžiami istoriniai lūžiai, žmonių likimai. Atsiminimų žanras vis labiau suranda savo skaitytoją. Tikiuosi, knyga bus.

– Jei reikėtų visai negirdėjusiam papasakoti apie Vytautą Vajegą, kažkaip sudominti, ką pasakytum? Be to, kad „šviesuolis, režisierius, mokytojas“? Tokių epitetų juk ne vienam galima pritaikyti, bet ne visi jie  – išskirtiniai?

– Labai nemėgstu žodžio „šviesuolis“. Tėtis buvo gamtos, kaimo vaikas, susiformavęs dar nepriklausomos Lietuvos idėjos kultūrinėje erdvėje, matęs buvimo kultūringu, humanišku žmogumi, žmogaus saviraiškos prasmę. Nenoriu pasakyt per daug skambiai, tačiau darbas literatūros, vėliau – muzikos mokytoju, režisavimas ir vaidinimas Rokiškio teatre jam buvo kultūrinis pasipriešinimas to meto sistemai, kuri buvo tokia negailestinga jo kartai. Kita vertus, jam buvo įdomu gilintis į žmogaus „vidų“, ieškoti elgesio motyvų, bandyti jį suprasti ir kad jo aktoriai tai išgyventų, pajustų. Gilinosi į Stanislavskio metodus, bandė kurti vidine patirtim pagrįstą teatrą, ieškojo „sceninės tiesos“, kad aktorius „gyventų“ scenoje, o ne „vaidintų“. Labai nemėgo kompromisų – nei su ideologija, nei su sąžine. Todėl kartais atrodė tiesmukas, neprisitaikantis, nebuitiškas, negalėjo pakęsti netikrumo, „falšo“ nei scenoje, nei muzikoje, nei gyvenime. Sakydavo – „jau meluoji“. Stengėsi išlikti taktiškas, mandagus, tačiau neieškojo prisitaikymo, lengvesnių sąlygų. Pasakydavo ir tiesiai, ką galvoja.

– Sakei, žaviesi tuo, kad turėdavo pasiskyręs laiko skaityti ir visada jo laikydavosi. Jūsų namuose buvo didžiulė biblioteka? Ką tėtis skaitydavo?

– Dabar iš tiesų labai žaviuosi ta tvarka ir mokėjimu paskirstyti laiką svarbiems dalykams. Nes labai to trūksta. Spėju, daugeliui mūsų skubančiam laike. Namuose buvo nemaža biblioteka. Juk abu tėvai buvo lituanistai. Mama dėstė užsienio literatūrą Kultūros mokykloje, rašydavo scenarijus režisūros studentams. Tėvus jungė ir bendri interesai, pažiūros, nemažai diskutuodavo apie perskaitytas knygas, matytus spektaklius, sekdavo kultūrinį gyvenimą. Bet tų namų knygų niekada nepakakdavo, sekdavo literatūros naujienas, užsisakydavo bibliotekoje, skaitydavo namuose.

– O kaip apibūdintum savo tėčio charakterį. Režisuodavo ir namie?

– Na, pirmiausiai jis – reiklus. Sau ir kitiems. Kryptingas, iniciatyvus, darbštus žmogus, tvarkingai, kartais gal ir pedantiškai siekiantis tikslo, tausojantis savo laiką, žinantis, ko nori. Namuose tai irgi, aišku, atsispindėdavo. Be to, kaip sakiau, jis buvo gamtos vaikas – užaugęs šalia miško, būtinai kada tik galėdamas ištrūkdavo grybaut, uogaut, žvejot, buvo medžiotojas. Žiemą būtinai ant slidžių, pačiūžų. Ledu čiuožti išmoko dar gimnazijoje Biržuose – tuo metu tarp moksleivių buvo madingas užsiėmimas. Tomis pačiomis pačiūžomis apčiuoždavo Rokiškio ežerą būdamas pensininkas. Prie savo uošvių namų šalia mokyklos paveldėjo didelį sodą, kuriuo preciziškai rūpinosi, buvo bitininkas. Kažkaip viską spėdavo.

– Kokių tėčio savybių paveldėjai? 

– Norėčiau būti paveldėjus tą energiją, kryptingumą, tikslų matymą ir sugebėjimą juos pasiekt. Bet galima pajuokaut, kad geri požymiai antroje kartoje pasireiškia.

– Ar pripratino skaityti, lankyti teatrą? Ką skaitai, kokius spektaklius žiūri? Ar domiesi Rokiškio liaudies teatro spektakliais?

– Gal neturėjo tikslo pripratinti, labiau – sudominti. Dabar žiūriu viską, ką tik galiu. Teatrą mėgstu labiau nei kiną. Labiausiai patinka, deja, jau amžinąjį atilsį Eimunto Nekrošiaus pastatymai. Kai kuriuos esu mačius po keletą kartų. Mėgaujuosi tuo mąstymu vaizdais. Visus Rokiškio liaudies teatro spektaklius žiūrėdavau, kol gyvenau Rokiškyje, dabar priebėgomis. Bet kartais pavyksta.

– Prisimenu tave mergaitę, kuri grojo muzikos mokykloje lyg ir smuiku. Ar klystu? Papasakok apie tai, ar inteligentai tėvai bandė iš tos mergaitės „padaryti“ menininkę?

– Neklysti. Baigiau Rokiškyje smuiko klasę, bet jau senokai. Menininkės iš manęs „nelipdė“. Gal labiau norėjo, kad susipažinčiau su muzika. Dabar praverčia.

– Ką prisimeni iš tų dienų, kai gyvenai kartu tėvais netoli J. Tumo-Vaižganto gimnazijos, tada E. Tičkaus mokyklos?

– Man – tai gimtieji namai, į kuriuos malonu sugrįžt, kuriuose viskas atsistoja į savo vietas ir dabar. Vaikystė buvo pilna visokiausių įspūdžių, nuotykių, gamtos patyrimo, knygų, svajonių, draugų. Manau, kaip ir daugelio. Į mokyklą ir per didžiausius šalčius bėgdavau be palto, nes būdavo gėda jį rengtis, kai taip arti.

– Kas jūsų namuose susirinkdavo? Kokios meninės diskusijos vykdavo? Klausydavaisi, ką jie kalba? Ką nors prisimeni?  

– Namuose daug žmonių nesilankydavo. Tėvai dažnai būdavo užsiėmę. Didžiausias tėčio draugas buvo Alfonsas Keliuotis, su kuriuo siejo bendri kultūriniai interesai, taip pat bitininkystė. Yra lankęsis Juozas Keliuotis. Diskusijos kildavo karštos, dažniausiai su juokais. Labiausiai prisimenu emocijas, o ne tai, ką šnekėdavo. Buvau dar maža. Apsilankydavo mokytojai J. Butėnas, V. Vasiliauskienė, Kultūros mokyklos mokytojos R. Žumbakienė, A. Nesterova, mokytojai Gelžiniai – visi jie buvo susiję su Rokiškio teatriniais, visuomeniniais reikalais. Dažnai iš Vilniaus atvažiuodavo mamos sesuo dailininkė Ieva Naginskaitė. Ji kūrė scenografiją keliems liaudies teatro spektakliams, Kultūros mokyklos režisierių pastatymams. Čia jau ir man teko spalvinimo darbai. Apibendrinant galima sakyti, kad visus juos siejo visuomenės, teatro, literatūros klausimai, vėliau išaugę į aktyvų dalyvavimą mokytojų Sąjūdžio grupėje, „Prie Nemunėlio“ kūrimą.

– Pati, lituanistų šeimos atžala, iš pradžių studijavai matematiką, o paskui tapai… psichologe. Kaip čia išėjo?

– Išėjo tikriausiai taip, kaip turėjo išeiti ir kaip svajojau. Studijuoti matematikos ir informatikos stojau, nes baigiau pirmąją sustiprintos matematikos laidą trečiojoje vidurinėje. Vėliau supratau, kad ne mano tai. Traukė žmogaus „vidiniai reikalai“. Teko rinktis ir stoti iš naujo. Manau, gal ir pataikiau. Prisimenant, kas mano tėvams buvo įdomu, gal tas obuolys nuo obels nelabai toli ir nuriedėjo.

– Ačiū už pokalbį.

Projektą iš dalies remia

vaidiname ž

2
Rašyti komentarą

avatar
2 Comment threads
0 Thread replies
2 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
2 Comment authors
ačiūPirmasis Sąjūdietis Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
ačiū
ačiū

norėtusi daugiau tokių pokalbių laikraštyje

Pirmasis Sąjūdietis
Pirmasis Sąjūdietis

Nuostabu. Skaitau ir matau jį gyvą, viskuo besidominanti, tačiau atsargų. Ypač sunku buvo prikalbinti ateiti į Sąjūdį. Manau, pas mus jį atvedė jo žmoną, su kuria mes ilgai buvome kartu.