„Lietuvos sveikata“, Vladislav Kizinievič nuotr.

– Kaip šiandien gyvena žmogus, tiesiogine prasme lietęs daugybę širdžių? Gyvenimo kalendoriuje – 85-eri, o širdyje – kiek?

– Jaučiuosi, koks buvau visą gyvenimą. Nors realybė kiek kita. Jau ne taip greitai eini, orientacija kitokia. Svarbiausia, kad sveikas mąstymas likęs ir kad vaikštau (juokiasi – aut. past.).

– Širdis yra jausmų pagrindinis simbolis. Meilės iliustracija. Net apie nejautrų žmogų sakoma „beširdis“. Jums teko daugybę kartų rankomis liesti žmogaus širdį. Ar iš tikrųjų žmonės myli ir nekenčia širdimi?

– Ne kartą esu apie tai kalbėjęs. Turiu surinkęs daug poetų posmų apie širdį. Žmonės sako, kad  myli ar nekenčia „visa širdimi“. Visą gyvenimą dirbau su žmogaus širdimi ir turiu aiškų supratimą apie ją, kaip žmogaus organą. Bent jau kol širdies chirurgai ir kiti medikai žino vienintelę širdies – gyvybiškai svarbiausio organo – funkciją. Tai – motoriukas, pumpuojantis kraują pirmyn ir žmogus dėl to gyvas. Sustojus širdžiai, mirštama. Taigi kaip organas širdis labai svarbi. Bet kalbu tik apie tai, ką medicina pažįsta ir žino. Gal yra daug, ko dar nežinom, gal yra, kas neapčiuopiama?

Širdis ilgą laiką buvo paslaptis. Nes ji tarsi sielos buveinė: širdžiai priskiriama ne tik meilės, bet ir kiti jausmai. Iš tikrųjų ji, kaip organas, proziškesnė. Jausmas, charakteris priklauso nuo smegenų veikos. Bet nenorėčiau, kad man sakytų „myliu smegenimis“. Paslaptis tegul lieka. Gal kada atsiras kitų tyrimų, kurie patvirtins ir jausmų funkciją.

Širdies chirurgija be galo svarbi. Man šis darbas teikė be galo daug džiaugsmo. Jei gali pašalinti širdies negalavimo priežastį, kuri gresia gyvybei. Ir, jei pavyksta, žmogus pasveiksta, tada didelis džiaugsmas, džiaugiesi visa širdimi. Jei nepavyksta – ta pačia širdim verki… Jauskime, mylėkime širdimi.

Širdies persodinimas dabar vyksta reguliariai. Širdies persodinimas gelbsti žmogaus gyvybę. Tvirtai sakau: žmogus, kuriam persodinta svetima širdis, tebemyli ką mylėjo ir tebejaučiau tą patį, ką juto anksčiau. Jie lieka tokie patys, ir bendravimas toks pat. Dažnai pacientus su svetima širdimi širdies chirurgams tenka matyti: kontroliuoti, saugoti nuo organo atmetimo. Jie gyvena neblogą gyvenimą, vairuoja, sportuoja, dirba. Jie prikelti, jiems padovanota gyvybė.

– Poetai rašo „sudaužei širdį“. Kas (pagal gyvenimo būdą) iš tikrųjų labiausiai pakenkia šiam mūsų gyvasties motoriukui?

– Manau, širdžiai saugoti tinka viskas, kas tinka, kad pats žmogus per anksti nesusidėvėtų. Vienas žodis, kuris gali apsaugoti žmogų – saikas. Visame kame…

– Sakoma, jog širdį reikia saugoti ne tik nuo sielos skausmų, bet ir didelių gerų emocijų…

– Iš tiktųjų taip ir yra. Bet ar gali žmogus gyvent be emocijų? Jos – gyvenimo palydovas ir lydi mus dažnai nepriklausomai nuo mūsų. Jos įgimtos ir reikalingos. Teigiamos geriau, bet ir nuo neigiamų nepabėgsi. Aš nemoku. Kai sunku, nesėkmė – jaučiu širdim. Nesu labai uždaras, kalbuosi, bandau suimti save į rankas. Kitų pagalba tokiais momentais labai teigiama. Kai džiaugsmas – visiems gerai. Čia gal ne manęs, o psichologų reikėtų klausti. Neigiamas emocijas reikėtų valdyti pačiam, tačiau artimųjų pagalba labai svarbi. Jie išgyvena labai sunkiai, kad blogų sprendimų nepadarytų.

– Ar gali nuo per gilių emocijų realiai skaudėti širdį?

– Gali. Nuo emocijų, ypač stiprių neigiamų, gali atsirasti širdies skausmas. Ypač jei turi prasidėjusią ligą. Gali ir infarktas ištikti. Susijaudinus širdis, kaip sakoma, „daužosi“ – ima tankiai plakti, gali sutrikti ritmas. Sveikam žmogui emocijos nepakenkia. Širdis nėra izoliuota. Gal todėl ir sako „myli visa širdimi“.

– Medicina, atrodytų, peržengė fantastikos ribas… Anksčiau chirurgams širdis buvo „tabu“. Neseniai į Santaros klinikas malūnsparniu atgabenta širdis iš Latvijos. Stebint nusileidimą gatvėje šiurpuliukai per kūną bėgo. Juk atgabeno… gyvybę. Prisimenate jausmą, užplūdusį po širdies persodinimo pirmosios operacijos, kai atvertoje krūtinės ląstoje suspurda širdis, o tu ją lieti rankomis?

– Prieš pirmąją širdies persodinimo operaciją jau turėjom sukaupę nemažą kitų širdies operacijų patirtį. Bet vis tiek tai buvo labai didelis ir nepamirštamas įvykis. Pirmą kartą tokia operacija, begalinis susikaupimas ir nerimas, ar pavyks. Tada operacinėje dirbo visa širdies klinika. Vieni donoro širdį išėmė, kiti ją įsodino… Mums pavyko! Apskritai apie organų persodinimą… Tai labiausiai tikras ligos pagydymas. Juk pašalinamas sergantis ir mažai funkcionuojantis organas ir įsiuvamas naujas, sveikas.

– Kodėl sunkiausias sprendimas – atiduoti mirusio artimojo širdį?

– Dabar dauguma visuomenės apsišvietusi ir jautri kito nelaimei, organus dovanoti atsisakoma rečiau. Donoro širdį gauti sunku. Žmonės miršta nuo įvairių ligų, labai dažnai jų širdis persodinti nebetinka. Širdžių donorų mažėja dėl to, kad visgi sumažėjo avarijų, o donorai dažniausia yra avarijų aukos. Širdies, apskritai organų transplantacijos ateitis labai svariai pakeis mediciną. Tikėtina, kad galima bus išauginti organus iš to paties žmogaus kamieninių ląstelių. Žiurkytėms tokios širdys jau plaka. Persodinta širdis – nauja gyvybė žmogui. Daug žmonių gyvena su dirbtine širdimi.

– Ar ji panaši į tikrą?

– Dauguma jų nepanaši, bet yra ir pagal formą kiek panašių į tikrą širdį. Tai motoriukas, įsiūtas prie širdies arba vietoje širdies, jis sukasi, pumpuoja kraują pirmyn. Ir laidas išorėje, prijungtas prie pulto, kurį žmogus reguliuoja. Baterijos užtenka parai, jas perkrauna ir keičia pats pacientas. Su dirbtine širdimi žmonės turi išmokti gyventi. Jie supranta, kad nuo to motoriuko priklauso jų gyvybė. Dirba, gyvena įprastą gyvenimą. Kai atsiranda tinkama donoro širdis, ją siuva vietoj dirbtinės. Su tikra širdimi gyvenimas daug kokybiškesnis, nesi pririštas prie laidų.

– Jei širdį bus galima užauginti, tai gal žmonės taps nemirtingi?

– Amžinų žmonių gal nebus…

– Sakoma, daktaras ir mokytojas – nuo Dievo. Gyvenimą atidavėt svetimų širdžių gydymui. O kaip pats saugote savo širdį? Turėjote problemų?  

– Turiu įdėtą stentą. Tokiame amžiuje jau galima jį turėti (juokasi – aut. past.).

– Nuo širdies chirurgijos reikalų nenutolote: domitės naujovėmis, konsultuojate kolegas. Nors turite teisę leisti širdžiai atsipūsti nuo visų reikalų. Bet negalite?

– Jeigu norėčiau, tai galėčiau. Tai žmogaus asmeninis nusiteikimas. Gydytojai tokie patys žmonės ir turi teisę pasirinkti, kaip po ilgos karjeros gyventi. Vienam tas tinka, kitam kitas, nes visi esam skirtingi. Neturėjau jokių ypatingų hobių, o dar patinka domėtis, kas pasaulyje širdies chirurgijos srityje vyksta, kokios naujovės. Taigi skaitau, sėdžiu, rašinėju. Su žmona dėl to sutariam. Dabar jau daugiau namie būnu. Bet virtuvėje nelabai, čia žmonos teritorija. Bet kiaušinienę moku išsikept, nebadaučiau (juokiasi – aut. past.).

– Nesigailite, kad gimėt… per anksti? Kai iš tolo nebuvo tokių galimybių, kokias dabar turi Jūsų kolegos?

– Yra skirtumas vertinant galimybes. Likimas man labai palankus, turėjau įdomų gyvenimą. Visada norėjau tapti širdies chirurgu, bet tada, kai baigiau mokyklą, tokios specialybės dar nebuvo. Po dviejų kursų patekau į garsaus širdies chirurgo Marcinkevičiaus (Algimantas Jonas Marcinkevičius – širdies chirurgijos ir organų transplantacijos pradininkas Lietuvoje, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras – aut. past.) grupę, buvau jo artimas bendradarbis. Tada širdies chirurgija kaip medicinos specialybė buvo kuriama nuo pirmųjų žingsnių. Reikėjo daug žinot, buvo sunku, bet progresas – nepaprastai įdomus buvo. Dabar, kai širdies chirurgija yra viena svarbiausių medicinos specialybių, procesas vystosi toliau. Daugybė gabių jaunų kolegų nuoširdžiai daug dirba. Jų galimybės kitos – važinėja po pasaulį, bendrai dirba su užsienio širdies chirurgais, diegia naujoves. Taigi gyvenimas panašus, tik jau kitame lygyje. Skatinu jaunus širdies chirurgus, kad dirbtų Lietuvai ir jos žmonėms.

– Ar iš žmogaus veido, judėjimo, išorinių požymių galėtumėte nuspėti jo „motoriuko“ (širdies) problemas? 

– Aš netikiu tais žmonėmis, kurie diagnozes nustato tik pažvelgę į žmogaus akis. Mūsų profesija paremta mokslu. Svarbiausia – pirmas pokalbis su žmogumi: kaip jis jaučiasi, kada pajuto negalavimų ir kokių? Po to tik pradedi ieškot, kuo jis serga. Anksčiau juk tebuvo širdies išklausymas, dar rentgenas. Mokslas labai toli pažengęs, tyrimai, diagnostika labai tiksliai nustato širdies problemas. Bet pirmas pokalbis su pacientu išlieka labai svarbus ir šiandien.

– Kas Jūsų gyvenime didžiausias širdies džiaugsmas?

– Jau sakiau, kad likimas lėmė pasirinkti širdies chirurgiją ir ji paglemžė mane visą. Kitokių interesų neturėjau. Kai po sunkios operacijos pacientas atsigauna, būna didžiausias džiaugsmas. Labai gaila, bet yra tam tikras procentas nesėkmių dėl įvairių priežasčių. Tada skausmas, pergyvenimas. Nežinau, gal ir ašarų dėl to buvo. Bet mano toks charakteris, jų stengiausi nerodyti. Galima verkt ir širdimi…

– Esate sakęs, jog Rokiškis visada Jūsų širdyje. Kai atvažiuojate, kur ta kertelė, kuri laukia Jūsų?

– Rokiškio krašte turiu giminių. Bičių, kurias laikiau sodyboje, nebėra. Sveikata nebeleidžia. Jas padovanojau kaimynams, broliui. Taigi su vienu savo gyvenimo pomėgių jau atsisveikinau. Kol kas jie man padovanoja medaus (juokiasi – aut. past.). Mėgstu jį su kava, arbata ar šiaip, po šaukštelį.  Laikausi principo – yra sveikų produktų, bet reikalinga vartoti viską su saiku. Nėra kokio nors stebuklingo vaisto nuo visų ligų… Vaistažolės gerai, nuo jų medicina prasidėjo. Bet ir jos, kaip vaistai, kiekviena skirtingai ligai.

– Esate prasmingai tituluojamas „širdžių maestro“, nors sakėte, nelabai patinka, kai taip vadina.

– Nežinau, koks čia maestro? Mano profesija – širdies chirurgija, kurią likimas parinko. Tai mano darbas ir gyvenimas. Kai stojau, neįsivaizdavau, kad toks būsiu – širdies chirurgas. Pasisekė pakliūti. Pas mus, Lietuvoje, buvo ir yra labai daug gabių chirurgų ir kitų profesijų žmonių iš kaimo, kaip ir aš… Visada galvojau, tikėjau ir dabar tikiu, kad nesvarbu, iš kur kilęs. Žiūriu viokius konkursus, kiek yra talentingų vaikų, jaunimo. Ir iš Rokiškio. Labai myliu savo gimtąjį kraštą, man žmonės buvo labai geri. Dar moku rokiškietišką kalbą, tik gaila, kad ji po truputį manyje nyksta… Meilė gimtinei labai stiprus jausmas. Būdavo, atvažiuoja žmogus, prisistato, kad iš Rokiškio, ir apima didelis džiaugsmas, jog galėsiu jam padėti. Nors padarydavau lygiai taip pat, kaip ir kitiems (mediko tokia prievolė), bet kažkoks gerumas apimdavo. Jei nepasisekdavo, giliau liūdėdavau. Visada labai šilta, malonu sutikti savo krašto žmogų. Labai pradžiugino rokiškėnų sveikinimai mano gimtadienio proga. Visiems kraštiečiams linkiu sveikos širdies, geros sveikatos…

Projektą iš dalies remia

 

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie