Ant Vyžuonos upės kranto, medžių apsuptyje prasidėjo ilgas ir prasmingas kunigo, signataro Vlado Mirono gyvenimas. A. Minkevičienės nuotr.

Šaknys – atokiame kaime

Mūsų kraštą išgarsinusio V. Mirono – dvasininko, lietuvybės žadintojo ir valstybės kūrėjo, Vasario 16–osios Akto signataro ir ministro pirmininko, kariuomenės kapeliono ir gulaguose nukankinto politinio kalinio – šaknys – Panemunyje, nedideliame Kuodiškių kaime, šalia Vyžuonos upės. Jo gimtosios sodybos vietą žymi 1998 m. pastatytas paminklinis akmuo, atgabentas iš gretimo Miliūnų kaimo laukų ir dedikuotas šioje sodyboje gimusiam ir augusiam valstybės veikėjui. Garsios Mironų šeimos autentika – senasis ir jau bebaigiantis užgriūti šulinys, esantis tarp tankiai suaugusio sodybos jaunuolyno. O namas, kuriame gimė V. Mironas, ir žemė –  vietos gyventojo Jono Petrylos nuosavybė. Kaip savininkas sakė, objektas Lietuvai labai reikšmingas, todėl pagal išgales prižiūri, o valstybė neskiria reikiamo dėmesio. Buvusi ilgametė Panemunio bibliotekininkė Pranutė Petrylienė po kruopelytę surinko Panemunio krašto garsenybės gyvenimo istoriją, eksponatus, užrašė V. Mironą pažinojusių žmonių pasakojimus.

Į valdžią

1880 m. birželio 22 d. gimęs Vladas – jauniausias Zigmo ir Onos Mironų – pasiturinčių Kuodiškių vienkiemio ūkininkų – sūnus. Tėvai jį nutarė išleisti į mokslus, o du vyresnius sūnus palikti prie ūkio. Baigęs mokyklą, jis išvyko į tuomet garsią Mintaujos (dabar – Liepojos) gimnaziją Latvijoje. Šis miestas buvo tikras lietuvybės židinys: čia gyveno 1863 m. sukilimo dalyviai ir jų šeimos, kunigai ir inteligentai, dėl savo pažiūrų neturėję teisės dirbti Lietuvoje. Tarp gimnazijos dėstytojų buvo Jonas Jablonskis, čia dirbo ir Juozas Tumas-Vaižgantas. V. Mironas čia susitiko ir mūsų kraštietį Juozą Tūbelį, vėliau tapusį Lietuvos ministru pirmininku ir V. Mirono pirmtaku.

Per J. Tūbelį V. Mironas ir nukentėjo: kai J. Tūbelis atsisakė melstis rusiškai ir už tai buvo pašalintas iš gimnazijos, V. Mironas šį užstojo. Jam ir dar 31 gimnazistui, tarp jų būsimam Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai, teko palikti gimnaziją. V. Mironas pasirinko dvasininko kelią – įstojo į Vilniaus kunigų seminariją ir pasinėrė į lietuvybės veiklą. Baigęs dvasininko studijas, jis buvo per jaunas įšventinti į kunigus, todėl išvyko mokytis į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją. Ją baigęs grįžo į Vilnių ir buvo paskirtas kelių mokyklų kapelionu. Beveik tuo pat metu buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas, ir jaunas dvasininkas ėmėsi žygių, kad lietuviškose parapijose būtų leista sakyti pamokslus ir giedoti lietuviškai. Tai buvo ir pirmieji V. Mirono žingsniai į didžiąją politiką – lietuvybės šaukliu virtęs jaunas dvasininkas visuomenės aukštuosiuose sluoksniuose tapo žinomas ir populiarus.
J. Tumas-Vaižgantas pakvietė V. Mironą į Didįjį Vilniaus Seimą. Tačiau įtaką įgaunančio V. Mirono aktyvi visuomeninė veikla, bendravimas su A. Smetona ir kitais politikos bei kultūros veikėjais erzino Bažnyčios hierarchus. Todėl jaunas kunigas buvo išsiųstas į atkampią gudišką Choroščio parapiją, vėliau paskirtas Valkininkų klebonu ir Merkinės dekanu. Ten dirbdamas klebonas su kitais bendraminčiais dvasininkais įsteigė švietimo draugiją „Rytas“, įkūrė beveik tris dešimtis lietuviškų mokyklų ir Blaivybės draugijos skyrių. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą V. Mironas buvo perkeltas į Daugų parapiją. Čia jis savo lėšomis leido dvisavaitinį laikraštį „Aušra“, įsteigė leidyklą. Populiarino blaivybę, išleido tikybos vadovėlį lietuvių kalba.
Parapijiečiams klebonas rengė vakarones su liaudies šokiais ir dainomis, organizavo liaudies teatro vaidinimus.
Į politinę veiklą V. Mironas sugrįžo 1917-ųjų vasarą, bet reikšmingiausias jo politinės karjeros etapas prasidėjo 1917 m. vasarą – tada V. Mironas buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu ir antruoju jos vicepirmininku. 1926 m. rinkimuose į Trečiąjį Seimą tautininkams atstovavęs V. Mironas gavo Seimo mandatą. Bet dirbti kairiųjų partijų dominuojamame Seime jam teko trumpai: Seimas buvo išvaikytas, o V. Mironas paskirtas Švietimo ministerijos kuruojamo Tikybos departamento direktoriumi. Vėliau dešimt metų jis ėjo vyriausiojo kariuomenės kapeliono pareigas. 1938 m. V. Mironui buvo pavesta sudaryti Ministrų kabinetą. Tačiau mūsų kraštiečio vadovaujama Vyriausybė išsilaikė neilgai – mažiau nei po metų Vokietijai įteikus ultimatumą dėl Klaipėdos krašto perleidimo, Vyriausybę ištiko krizė. Premjeras V. Mironas buvo priverstas atsistatydinti.

Prie žemės

Didelį indėlį į valstybės kūrimą ir lietuvybę įnešęs dvasininkas apsigyvento Bukaučiškėse (Alytaus r.) esančiame dvarelyje, kurį ir pora dešimčių hektarų žemės buvo gavęs kaip Vasario 16-osios Akto signataras. Dvasininką ir jo dvarelio gyvenimą gerai pažinę vietos gyventojai savo prisiminimuose pasakojo, jog V. Mironas ūkininkavo labai šiuolaikiškai: dvarelyje įsivedė vandentiekį ir elektrą, kurią gamino tuo metu buvusi didelė naujovė – vėjo jėgainė. Yra užrašytų vietinių žmonių pasakojimų, kaip jie, pritrūkę maisto, eidavo pas dvarininką V. Mironą ir jis nė vieno neatstumdavo – duodavo po gabalėlį duonos, grūdų. Už tokį dosnumą V. Mironas vietinių buvo labai mylimas ir gerbiamas. V. Mirono dvare lankydavosi prezidentas A. Smetona, garsūs dainininkai Kipras Petrauskas ir Antanas Sodeika. Žinoma, ir V. Mirono pusbrolio dukra, teatro primadona Monika Mironaitė.

Į kalėjimą

V. Mironą gyvenimas blaškė be gailesčio. 1940 m. užėjus sovietams kunigas buvo suimtas už antivalstybinę veiklą ir kaip liaudies priešas uždarytas į Kauno kalėjimą. Tardymai tęsėsi pusę metų, V. Mironas buvo pripažintas aktyviai kovojęs prieš Lietuvos darbo liaudį. Jo byla į teismą nepateko – V. Mironą išlaisvino Birželio sukilimas. Iš kalėjimo išėjęs kunigas laikinai apsigyveno Kaune, o vėliau grįžo į savo dvarelį. Į laisvę trumpam išleistam V. Mironui draugai primygtinai patarė 1944 m. trauktis į Vakarus, bet buvęs ministras pirmininkas patarimų nepaklausė ir vėl buvo suimtas. Po ilgų tardymų dvasininkas ir politinis veikėjas buvo palaužtas – valstybės saugumo agentai jį privertė bendradarbiauti, įpareigojo rinkti žinias apie sovietams nelojalius kunigus ir apie juos informuoti enkavėdistus. V. Mironui buvo suteiktas slapyvardis „Kuodis“. Tačiau saugumas naujuoju agentu greitai nusivylė, nes šis neatliko užduočių. Dėl to V. Mironas ne kartą buvo suimtas ir tardomas, o 1947  m. apkaltintas antisovietine veikla, nuteistas 7 m. nelaisvės ir išsiųstas į Vladimiro kalėjimą Sibire. 1953 m., kai Nepriklausomybės Akto signatarui tebuvo likę kalėti vienerius metus, V. Mironas mirė.

Pasiaukojęs dėl laisvės

1936 m. pastatytai naujai Panemunio bažnyčiai V. Mironas dovanojo du didelius paveikslus, nutapytus žinomo dailininko, V. Mirono pusbrolio Petro Kalpoko. Kraštietis troško „atsigulti Lietuvos žemėje, kurios šiltą kvapą norėtų jausti“. Paskutinysis signataro noras – palaidoti jį prie koplyčios Bukaučiškėse liko neįvykdytas. V. Mirono palaikų bendrame kankinių kape rasti nepavyko. Buvęs Lietuvos ministras pirmininkas, Nepriklausomybės Akto signataras ir aukštos prabos dvasininkas palaidotas toli nuo Lietuvos, bendroje duobėje su kitais bevardžiais Vladimiro kalėjimo kaliniais.

Kraštietė – apie kraštietį

Pandėlio krašte gimusi ir užaugusi Vilma Bukaitė, profesorė, Lietuvos nacionalinio muziejaus  istorikė, po kruopelytę surinko ir sudarė V. Mirono gyvenimo ir veiklos knygą. Birželio 23 d. žymaus veikėjo gimtinėje per šventę ji prisiminė jautriausius V. Mirono gyvenimo ir veiklos vingius. Su profesore – trumpas interviu.

– Esate V. Mirono biografė. Jo gyvenimas Jus įkvėpė tapti istorike?

– Domėtis signataro ir ministro pirmininko V. Mirono biografija pirmąkart prieš dvidešimt metų pakvietė Rokiškio krašto muziejuje mokslinę konferenciją rengusi Onutė Mackevičienė. Tuo metu dar studijavau. Vaikystėje pro Panemunio miestelį ir šio valstybininko gimtuosius Kuodiškius ne kartą teko pravažiuoti, vėliau apie jį girdėjau iš artimųjų, skaičiau. Po konferencijos sulaukiau pasiūlymo parašyti knygelę apie V. Mironą. Iškilių asmenybių biografijos įtraukia, net straipsniui ar leidiniui pasirodžius tenka rasti naujų detalių. Lietuvos nacionalinis muziejus, kuriame dirbu, sutiko išleisti ir monografiją. Su kraštiečio signataro gyvenimo istorija nesiskiriu jau dvidešimt metų.

– Žymaus žmogaus gyvenimą surinkti po kruopelytę – didžiulis darbas. Kiek Jums padėjo gyvi šio krašto žmonių prisiminimai, liudijimai?

– Kuodiškių Mironų giminės istorija dramatiška. Lietuvą okupavus, V. Mirono artimieji žuvo, buvo ištremti ir pasiliko Rusijoje arba išvyko į Vakarus. Tos kartos žmonių, kurie su V. Mironu bendravo, beveik nebesutikau. Rokiškio krašto muziejaus padedama, bendravau su Konstancija Gurklyte-Žukauskiene. Panemunio krašto žmonių prisiminimais dosniai pasidalijo buvusi miestelio bibliotekininkė Pranutė Petrylienė. Signataras buvo įsimintinas, bet retas svečias gimtuosiuose kraštuose. Labiausiai pravertė archyvų medžiaga, spauda, amžininkų rašyti atsiminimai.

 – Kas Jums buvo didžiausiais atradimas tyrinėjant V. Mirono gyvenimą ir veiklą?

– Rašant pirmąją knygą asmeninių atradimų daug. Didžiausią įspūdį paliko V. Mirono energingumas, bendruomeniškumas ir veiklos įvairiapusiškumas. Jis visada ieškojo bendraminčių, telkė žmones, labai daug laiko skyrė visuomeninei veiklai. Tada gyvenimo tempas buvo lėtesnis ir viską pavykdavo spėti lengviau, bet jis prisidėjo prie bent keturių bažnyčių remonto, keletą metų prieš Pirmąjį pasaulinį karą su bendraminčiais leido žurnalą Rytų Lietuvos žmonėms, dalyvaudavo bent 4–5 draugijose ir komitetuose, rėmė lėšomis gabius moksleivius ir studentus.

1920 m. keletui mėnesių buvo nuvykęs į JAV rinkti išeivijos paramos Lietuvos valstybei. 1926 m. dirbo trečiajame Seime. Ypač aktyviai dalyvavo Tautininkų partijos veikloje, bendravo su šauliais ir skautais, kitomis jaunimo organizacijomis. Nuo 1938 m. kovo metus vadovavo Ministrų kabinetui. Visa tai – greta dvasininko tarnystės, kuriai reikėjo savo laiko ir susikaupimo. Prireikus šį tą parašydavo, bet buvo visų pirma bendraujantis, suvedantis, supažindinantis, tarpininkaujantis, sumanymus įgyvendinantis veiklus ir kartu kuklus, labai prieinamas žmogus.

– Ko šiandienos žmogus galėtų pasimokyti iš kunigo ir iškilaus politiko V.Mirono? 

– Skaitant amžininkų atsiminimus, atrodo, kad V. Mironas nebuvo asketas, bet daugiau stengėsi dėl aplinkinių nei dėl savęs, ir tokių tarp iškilių asmenybių buvo nemažai. Būtų gerai, jei šiandienos įtakingi žmonės pagalvotų, ką apie juos parašys istorikai.

– Daug iškilių asmenybių gimė ir užaugo Lietuvos kaime. Rokiškio kraštas garsus žymiais žmonėmis. Deja, dalies jų gimtinių istorija išsaugota tik privačių iniciatyvų dėka. Galima sakyti, kad V. Mirono gimtoji vieta – taip pat.

– Tikiuosi, kad karantinas paskatins atostogaujančius atidžiai pažvelgti į Lietuvą. Suprantamas noras išvysti tai, ko esame nematę, bet nematome daugelio paveldo vertybių, esančių šalia. Lietuvos visuomenei labai trūksta švietimo, kokį paveldą turime ir kaip galime jį išsaugoti ateities kartoms. Mano nuomone, puikių pavyzdžių yra ir tarp privačių, ir tarp valstybės iniciatyvų – juk daug nuveikia ir krašto arba mokyklų muziejai, bibliotekos. Labai žavi sąmoningi žmonės, kurie atidžiai, kruopščiai ir atsakingai rūpinasi jiems atitekusiu paveldu. Gaila privačių valdų, kurios apleistos dūla ir nyksta metų metus, kol virsta griuvėsiais. Gaila ir tų, kurie „atkurdami“ dvarą, parką arba kitą vietą, galėjusią traukti ir turtinti žmones praeities ženklais, istoriją sunaikina. Norėtųsi didesnio valstybės indėlio. Įprasminti turtingą krašto praeitį galima pasitelkus savivaldą, privačias iniciatyvas, kaip darė V. Mironas.

Projektą iš dalies remia:

azija

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie