Virginijus Valskis: „mūsų vartotojų kultūroj labai sąlyginai esame laisvi. didžiausia bausmė mums būtų, jei kažkas atimtų rutiną. Aš kalbu aplamai. Žmogui labai nedaug reikia. ir meną galim išgyvent „kuriant ant debesų“, ir batų pirkt mes neinam į parduotuves basomis, ir t. t.“ V. Valskio archyvo nuotr.

„Užkabino“ paskendęs savy juodaodžio žvilgsnis

Buvo laikas, kai nuvažiavęs į Kauną Virgis bijojo paklausti ieškomos firmos pavadinimo (tada buvo ilgais plaukais, rišdavo juos į kasą). Dar gyvendamas Obeliuose ir dirbdamas Meninio lavinimo centre, jis dažnai kalbėdavo apie tai, kad išvažiuos į Ameriką, geriausia – į Niujorką. „Norėjau ten dirbti, kurti, gyventi“, – prisiminė Virgis. Svajonės apie užsienį nebuvo vien kalbos. Prieš keliolika metų daugeliui netikėtai jis išvažiavo į Londoną pas tetą. Nemokėdamas kalbos, neturėdamas darbo, nežinodamas, ką veiks – stačia galva į nežinomybę. Supratimas, kad ten – visiška laisvė, kad nesi varstomas žvilgsnių ir nepriklausai nuo nuomonių, aplankė labai greitai. Pasakojo epizodą, kai pirmą kartą įsėdęs į metro pastebėjo priešais sėdinčio juodaodžio paskendusį savyje žvilgsnį. „Suvokiau, kad nuo nieko nepriklausau, esu vienas ir į gyvenimą turiu kabintis pats“, – dar pirmą kartą artimųjų aplankyti grįžęs kalbėjo Virgis. Ir kabinosi. Pradėjo nuo paprastų darbų. Tiesa, gatvių niekuomet nešlavė, tačiau teko dirbti ne pagal specialybę. O paveikslai – Virginijus Valskis: „Didžiausia bausmė mums būtų, jei atimtų rutiną…“ prieš išvažiuojant jie buvo išskirtinai juodi ir niūrūs.

– Tavo vienas kūrinys – juodas juodas – kabo dailės parodoje Rokiškio dvare šiandien, ar žinai?

– A, žinau tą darbą. Jis man nepatinka. Ten ne aš. Nors darbas mano.

– Kodėl nepatinka ir kodėl ten ne tu? Kaip tu nuo to laiko pasikeitei?

– Aš pradėjau tapyti tik sau. Galerijos renkasi mane arba ne. Jokių užsakymų arba kažkam kaip „reikia“ į temą ar panašiai.

– Oho… Koks buvo kelias iki to, kai pradėjai tapyti tik sau? Čia gal kiekvieno kūrėjo svajonė?

– Todėl, kad „nuleidau orą“ ir ėjau dirbti nelabai menininkiškus darbus, kad galėčiau tapyti sau. Gal banaliai skamba, bet rinkausi gyventi ne iš tapymo, kad galėčiau gyvendamas tapyt.

– Kokio, pavyzdžiui, norėtum klausimo?

– Kaip, Valski, gyveni? Sakyčiau – pusė velnio.

– O kodėl pusė? Ko trūksta iki pilno… velnio?

– Iki pilno būtų negerai. O dabar viskas gerai, gal. Aišku, geras klausimas: „Kaip gyveni?“ Tik labai sudėtinga kryptingai atsakyt, o kryptis yra: „ How are you? OK, thanks…“ Čia reikia prisiminti paveikslus. Menas dabar daugiau kalbantis nei vizualus. Net ir vizualusis.

– Paaiškink išsamiau, ką reiškia „daugiau kalbantis“?

– Konceptualus, mąslus, intelektualus, kas yra labai gerai.

– Atsimeni, kai mama tau grįžusiam atsiuvo atspurusius džinsus?

– Gal jau neberašom apie tuos džinsus (juokiasi – aut. past.). Labai sena istorija.

– Dar vis nori į Niujorką?

– Visai neblogai pasibastyt būtų. Ar norėčiau ten gyvent? Nežinau. Amerika kitokia, gal kitoks tempas, gal jau nebenorėčiau visko iš pradžių.

– Gal grįši į Lietuvą? Ar dažnai grįžti ir ką tuomet jauti?

– Ar norėčiau grįžt, nežinau. Pamačiau nemažai šalių, kur daugiau saulės, šviesos, vyno… Lietuva man visada bus ypatinga tik dėl to, kad aš gimiau čia. Tai kažkaip suveikia. Kalba žmonės, kaip ten bebūtų… kažkas yra. Gyvent norėčiau kažkur, kur šilta, bet gyvenu Londone. Tiek to, viskas gerai.

– Tavo žodžiai: „Supratimas, kad Londone visiška laisvė, aplankė labai greitai.“ Kas, po galais, tau yra ta laisvė? Apie ką kalbam?

– Londonas vis dar pilnas laisvių, pasirinkimų. Laisvė man – būti savimi. Bet tai banalu, nes iš esmės tai tik tobulas mąstymas suteikia tą laisvę. Mūsų vartotojų kultūroj labai sąlyginai esame laisvi. Didžiausia bausmė mums būtų, jei kažkas atimtų rutiną. Aš kalbu aplamai. Žmogui labai nedaug reikia. Ir meną galim išgyvent „kuriant ant debesų“, ir batų pirkt mes neinam į parduotuves basomis, ir t. t.

– Kokie tavo darbai šiandien? Kokie tavo paveikslai šiandien?

– Iš esmės restauracija, linkrustas, vitražas. Baisiai neįdomu, bet stabilu. Tai ir suteikia tą sąlyginę laisvę. Kelios galerijos pardavinėja mano paveikslus. Aš pats ten beveik nedalyvauju, tai daro mano agentas. Kol kas nieko kažko labai, bet visgi… tapau save… tave… Padariau įdomų atradimą tapydamas autoportretus. Darbą baigiu tada, kada atpažįstu save (o save labiausiai (vizualiai) pažįstu), kai jau pradedu sau nepatikt, kai nukrenta kaukės. Tai ir kitus savo modelius taip bandau išrengt. Veidą turiu galvoje. Labai įdomu. Daug kas gan kritiškai tai vertina, ir tai laikau neblogu rezultatu. Mano abstrakcijos gal gimsta iš kultūrinių sintezių, santykio, žmonių, laiko… Vizualiai man patinka tekstūra, kažkas tarp skulptūros, bareljefo, spalvos, tono. Naudoju tik archajines formas, struktūras. Jos seniai išrastos, jos jau pasitvirtinusios. Tai kam dar kažką kurt? Aš ten apgyvendinu savo pasąmonės demonus, sumaišęs su archetipais. Kažkas yra pasakęs, kad mano darbai – estetiški. Atsitiktinumas. Sąmoningai nesiekiu vien estetikos. Kažkas paklausė, kodėl mano darbai – didelių formatų? Nes idėjos netelpa į mažus. Ir tame esu laisvas.

– Kam apskritai reikia kurti, jei viskas sukurta? Viskas, ką mes rašom ar tapom, kažkada kažkieno jau buvo bandyta, nieko naujo mes neatrasim?

– Nežinau, ar reikia kurti, ar ne… Tiesiog taip išeina. Mes – žmonės. Su savo pasaulio supratimu, savo estetika, gebėjimais, matymais, girdėjimais, įkvėpimais, patirtimis. Mano atveju nugulančiomis ant drobės. Tiesiog įdomu komunikuot su savim, su tavim… Tai labai subjektyvu. Ir kartu atvira. Tai mano realybė, mano pasąmonės demonai, mūsų archetipai, mano buities niuansai, mūsų debesys mano akimis ir mintimis. O geriausias girdėtas komplimentas kaip dailininkui? Kada tyli ir žiūri.

– Kur riba tarp meno ir pinigų? Ar jos nėra?

– Jos nėra. Manau. Menas yra parduodamas. Ir tai daro mano „dileriai“. Tai jie ir nustato, kas yra parduodamas menas. Menininkas kuria. Aišku, yra visaip, bet aš linkęs galvot būtent taip. Būtų labai neįdomu visą laiką nuo kažko priklausyt. Bent jau man. Yra sėkmingų menininkų biznierių, ir yra sėkmingų biznierių, atrandančių meną.

– Ar tu laimingas? Ar turi pas ką atvažiuot į Obelius?

– Į Obelius nelabai dėl ko turiu važiuoti, tik kapinės… Mano tėvai mirę. Šiaip atvažiuodavau vasarą savaitei. Bet, aišku, norėčiau jus kada aplankyt, Rokišky dar giminių turiu. Ar aš laimingas? Visiems būna visaip. Pasiduodu, nežinau ką sakyti. Po velnių, turiu galvą ant pečių, rankas… Tai gal laimingas. Sveikos ambicijos, savęs realizavimas – tai tikriausia yra gėris. Tik žinau viena, laimė ateina ir praeina, tada ateina kita. Jei jau taip… Man 52 metai, labai geras amžius.

– Ačiū už pokalbį.

Projektą iš dalies remia

sostinė

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie