Viena svajonė iš dviejų

Virginijus augo Skemų kaime, ten baigė keturias klases, vėliau mokėsi Obelių vidurinėje mokykloje. Būdamas paauglys, jis svajojo studijuoti Lietuvos karo akademijoje ir tapti karo lakūnu. Svajonei išsipildyti sutrukdė prasta rega, kurios, norint tapti lakūnu, reikėjo nepriekaištingos. Po nesėkmingo bandymo pašnekovas išvyko į Kauną. Ten baigė vidurinę mokyklą ir įstojo į tuometinį Kūno kultūros institutą (dabar – Sporto universitetas – aut. past.) tapo fizinio rengimo treneriu. Vos gavęs diplomą Virginijus pradėjo trenerio karjerą.

„Dar vaikystėje svajojau apie sportą, apie trenerio darbą. Buvau vyriausias vaikas šeimoje, nuolatos sugalvodavau įvairiausių sportinių užsiėmimų, į kuriuos įtraukdavau brolius ir seseris. Kai nepavyko įstoti į Karo akademiją ir įgyti karo lakūno kvalifikacijos, nusprendžiau tobulėti sporto srityje. Kelias įgyjant trenerio kvalifikaciją nebuvo lengvas, tačiau tikslas pasiektas, svajonė išsipildė“, – apie pasiryžimą tapti treneriu pasakojo V. Mikalauskas.

FIBA taurė ir lemiamas sprendimas

Jau beveik tris dešimtmečius tęsiasi Virginijaus – fizinio rengimo trenerio – karjera. „Esu treniravęs Lietuvos ir užsienio vyrų bei moterų krepšinio klubus, taip pat Lietuvos nacionalines rinktines, pradedant nuo Lietuvos jaunučių iki suaugusiųjų. Dirbdamas su mūsų šalies nacionaline moterų krepšinio rinktine, 2001-aisiais Prancūzijoje vykusiame čempionate iškovojome ketvirtąją vietą. Teko treniruoti Kauno miesto moterų krepšinio klubą, Rusijoje dirbau su garsia Maskvos srities moterų krepšinio komanda „Spartakas“, kuri 2006-aisiais laimėjo FIBA taurę. Po šios sėkmės pasukau tik į vyrų krepšinį – Lietuvoje dirbau su Alytaus miesto krepšinio komanda, treniravau „Lietuvos ryto“ krepšininkus“, – pasakojo pašnekovas.

Septynerius pastaruosius metus Virginijus dirba ir gyvena Kinijoje. „Dirbti svečioje šalyje pradėjau kartu su treneriu Jonu Kazlausku, o dabar esu krepšininko Donato Motiejūno fizinio rengimo treneris“, – teigė skemiškis.

Matomas tik galutinis variantas

Fizinio rengimo trenerio darbas reikalauja nuolatinio planavimo, žinių atnaujinimo, plataus akiračio. „Visą sezoną tenka rūpintis sportininkų fizine kondicija, traumų prevencija, kiekvieną rytą pasiruošti artėjančiai rytinei ir vakarinei treniruotėms. Treniruojant krepšinio komandas, yra skirtas tam tikras laikas atlikti apšilimą, prevencinius pratimus, vyksta atskiros treniruotės treniruoklių salėje, atskiros funkcinės treniruotės krepšinio salėje – viskam būtina pasiruošti iš anksto, nes treniruotėje kiekvienas pratimas turi būti atliekamas koncentruotai. Į darbą įeina ir reabilitacijos po įvairių traumų“, – apie profesinę kasdienybę pasakojo Virginijus.

Visi sportininkai pluša sporto salėse, daugybę valandų praleidžia liedami prakaitą, o varžybose parodo tik galutinį variantą. „Treneriai atlieka daugybę dalykų, kurių nemato žiūrovai. Daug darbo įdedama treniruočių metu, nes varžybose žiūrovai nori matyti, kaip sportininkas greitai bėga, aukštai šoka, deda kamuolį į krepšį, kaip kovoja ir atlieka daugybę kitų elementų“, – apie trenerio indėlį pasakojo pašnekovas.

Dideli reikalavimai

Trenerio darbą kiek palengvina šiuolaikinės technologijos, pasikeitęs požiūris ir naujos metodikos. „Dabar dirbti – kur kas lengviau nei prieš 28-erius metus, kai pradėjau karjerą. Tuomet dar buvo įsišaknijęs senas požiūris, dirbo daug vyresnio amžiaus trenerių, nenorėjusių keistis, priimti naujovių, paklausyti tam tikrų patarimų, dėl kurių būtų efektyviau ir saugiau sportininkams žaisti. Dabar atsivėrusios žinios, galimybės, atsivėręs visas pasaulis ir tobulėti, ir keliauti“, – kalbėjo Virginijus.

Iš pašnekovo nuotraukų, keliamų į socialinius tinklus, matyti, jog vyras nuolat sportuoja kartu auklėtiniais – bėgioja, atlieka įvairius pratimus. Ar jis visuomet toks aktyvus? „Šiuolaikinės metodikos reikalauja, kad treneris parodytų tai, ką turi atlikti sportininkai, todėl stengiuosi dalyvauti kiekviename pratime, parodyti, kaip taisyklingai jį atlikti, ir tik po to galiu sportininkų reikalauti to paties“, – pasakojo Virginijus.

Į Lietuvą atostogų

Iš trijų dešimtmečių karjeros du dešimtmečiai Virginijaus praleisti užsienyje. Į Lietuvą kol kas jis grįžta tik atostogų. „Per metus Lietuvoje įprastai praleidžiu po kelis mėnesius, kuriuos skiriu savo šeimai – stengiuosi niekur nekeliauti, nes tai dažnai tenka darbo metu. Norisi laiką leisti tėvynėje, čia man gražiausia ir smagiausia, čia oras kitoks, miškai žali, net žolė kvepia – tai mane traukia“, – apie meilę Lietuvai pasakojo pašnekovas.

Yra įprasta klausti žmonių, gyvenančių svetur, ko, būdami užsienyje, pasiilgsta labiausiai, kokio maisto paragauja vos tik grįžę, ką aplanko. Virginijus neslepia, kad būdamas užsienyje pasiilgsta ne tik artimųjų, bet ir lietuviško maisto, todėl grįžęs paragauja cepelinų, kugelio, vėdarų ar šaltibarščių.

Japoniškas sodas. Nuosavas

Virginijus labiau nei lietuviško maisto pasiilgsta japoniško sodo, įrengto namuose Kaune. Tai – jo ramybės oazė. „Japonijoje viešėjau tris kartus. Kaskart žavėdavo, kaip japonai puoselėja gamtą. Ilgai svajojau savo namuose įsirengti japonišką sodą, tačiau daug laiko leidžiu užsienyje, todėl svajonės įgyvendinti vis nepavykdavo. Visgi prieš penkerius metus ėmiausi šios idėjos. Ankstyvą rytą atsikėlęs einu į sodą padirbėti – pailsinu galvą, kyla naujų minčių, pabūnu su savimi, pasiklausau paukščių – šiuos dalykus itin vertinu“, – pasakojo V. Mikalauskas.

Kiekvienas augalas reikalauja priežiūros, o svetimšalis – dar daugiau. „Japoniško sodo augalus reikia pritaikyti prie lietuviškų gamtos sąlygų, atrasti, kurie jų gali čia augti, kad gražiai atrodytų, todėl nuolatos bendrauju su sodininkais, ieškau įvairių patarimų. Beje, itin svarbu nebijoti darbo, nes sodą reikia prižiūrėti kasdien – tai šakelę nukirpti, tai palieti“, – pasakojo V. Mikalauskas. Gyvendamas Kinijoje, jis, vos atsiranda galimybė, skrenda į Japoniją žinių apie japoniškus sodus ir naujų idėjų.

Sąraše – kone šimtas šalių

Kuo Virginijus užsiima atradęs vieną kitą laisvą minutę sezono metu. „Sezono metu laisvo laiko itin mažai, įprastai per savaitę vyksta trejos rungtynės. Kinija didelė šalis, tenka nemažai kilometrų įveikti iki varžybų vietos. Kartais iš nuolatinės gyvenamosios vietos tenka išvykti dešimčiai dienų, taigi pomėgiams laiko – mažai. Esant galimybei stengiuosi atgaivinti kūną – pasportuoti, paplaukioti baseine, pasikaitinti pirtyje. Karantino metu likau Kinijoje, daug vaikščiojau pėsčiomis. Nors didelės šalies didelius miestus, kur gyvena milijonai žmonių, išvaikščioti sunku, gal net neįmanoma, vis dėlto kasdien vaikščiodavau po kelias valandas, teko daug vietų išnaršyti“, – pasakojo Virginijus. Grįžęs į Lietuvą pašnekovas laiką leidžia ne tik savo išpuoselėtame japoniškame sode, vyras mėgsta žvejoti ir grybauti.

Dirbdamas su sportininkais Virginijus apkeliavo daugybę šalių. Sąraše – kone visas šimtas. „Su dukra bandėme suskaičiuoti, kiek tų šalių aplankyta – gavome maždaug devynias dešimtis. Itin įsiminė Argentina, tai – įspūdinga šalis, svajoju ten sugrįžti. Apskritai Lotynų Amerika man miela širdžiai. Į klausimą, kur norėčiau sugrįžti, nesvarstydamas atsakau – į Havajus arba Kanadą. Žinoma, ir be išvardytųjų yra tokių vietų, kurias verta ir vėl aplankyti“, – kalbėjo kraštietis.

Su tautiečiais ir pasibarti, ir apsiprasti

„Per fizinio rengimo trenerio karjerą užsienyje retai pasitaikydavo vienoje komandoje dirbti su  tautiečiais krepšininkais. Prieš beveik 20 metų dirbau Šanchajuje, ten žaidė Saulius Štombergas, vėliau, tęsdamas karjerą kitose komandose, sutikau Darių Sirtautą, Rolandą Urkį, a. a. Rimantą Girskį. Šiuo metu dirbu su D. Motiejūnu. Dirbti su tautiečiais smagiau – galima pasibarti gimtąja kalba, bendrauti, išsikalbėti. Galiausiai svarbi tautiečių pagalba adaptuojantis, priprantant prie gyvenimo svetur, perprantant subtilybes ir tam tikras kinų charakterio savybes, jų mentalitetą. Man šį etapą Kinijoje padėjo įveikti treneris J. Kazlauskas“, – tautiečių savitarpio pagalbos svarba džiaugėsi Virginijus.

Kinija – išskirtinė šalis, kitokios kultūros, papročių. „Jauniems žmonėms sunkiausia adaptuotis prie svetimos kultūros, kitokių įpročių, kitokio gyvenimo ritmo, ypač kai artimieji, šeima likę toli. O aš jau įpratau – sunkumų gyventi svetur nebekyla, išmokau greitai prisitaikyti, adaptuotis, orientuotis kitoje kultūroje. Dabar stengiuosi neatitrūkti nuo to, kas vyksta Lietuvoje, seku naujienas, žinias“, –pasakojo fizinio rengimo treneris.

Uždarumas, šeima ir sprogstančios emocijos

„Kinai – labai uždari žmonės, arti neprisileidžia. Uždari, kol svetimtaučiai nepelno jų pasitikėjimo. Bet kai pradeda pasitikėti, pajunta rodomą pagarbą, tampa kur kas atviresni. Kinų pagarbą galima pelnyti skleidžiant ramybę – neturi teisės bendrauti pakeltu balsu, netinkamu tonu, šaukti ar reikalauti. Jei nori ką nors pasakyti, geriausia tai daryti privačiai, akis į akį, būtinai išlaikant ramų toną. Jie visai kitokie nei lietuviai, jie sunkiai parodo emocijas, neišsiduoda kūno kalba ar veido mimikomis. Tačiau kai emocijos sprogsta, tik laikykis: kinai tveria tol, kol persipildo jų kantrybės taurė. Jie netoleruoja nepagarbos. Kinija – didžiulė šalis su daugybe gyventojų, todėl jie jaučiasi tvirtai“, – bendravimo su kinais vingrybes pasakojo pašnekovas.

Humoras visur praverčia. „Dirbdami su D. Motiejūnu mes vienas iš kito pasijuokiame, pertraukiame per dantį, taip parodome kinams, kad galime laisvai bendrauti, tuomet ir jie šiek tiek atsipalaiduoja, atsiveria ir tampa laisvesni“, – dėstė Virginijus.

Kraštiečio teigimu, kinai labai brangina šeimą, artimuosius. „Didžiausią dėmesį jie skiria šeimai, rūpinasi vieni kitais, o tai labai žavi. Jei, tarkim, sportininkas, susižaloja, kitą rytą tėvai jau būna su juo. Padeda, užjaučia. gydo“, – teigė V. Mikalauskas.

Motyvacijos – apstu

Virginijus – dažnas svečias švietimo įstaigose, jis mielai perduoda kitiems savo sukauptas žinias.  „Skaitau paskaitas treneriams, vedu seminarus, dalinuosi patirtimi ir žiniomis, viską susisteminu, pademonstruoju tam tikrus dalykus. Tai, kad mane kviečia, rodo, jog mano kompetencija vertinama. Esu skaitęs paskaitas Italijoje, Kinijoje, nemažai Rusijoje, Ukrainoje, daugiausiai – Lietuvoje. Tokia patirtis verčia tobulėti ir patį lektorių“, – pasakojo kraštietis.

Virginijus – labai motyvuotas fizinio rengimo treneris, nuolat siekiantis aukščiausių rezultatų. „Esu pasakęs sau sustoti tuomet, kai nebeturėsiu motyvacijos mokytis, nebenorėsiu siekti aukštesnių tikslų, pavargsiu. Kol turiu energijos ir užsispyrimo, stengiuosi padaryti geriausia, ką galiu – toks mano siekis“, – kalbėjo pašnekovas.

Baigęs karjerą Virginijus planuoja grįžti į Lietuvą.

Projektą iš dalies remia:

Prie Dirdų

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie