Archyvuose išsaugotos akimirkos iš Rokiškio kultūros centro istorijos.

Kultūros vadas pasakė, kad direktoriaus nekeis

Virginija Šablinskienė (tuomet Rudokienė) buvo pirmoji direktorė naujuose Rokiškio kultūros namuose. Tuomet jau augino Ramūną bei Daivą ir jau keletą metų vadovavo kultūros namams, kurie iki tol veikė dvaro pastate. Ten vyko visas kultūrinis Rokiškio gyvenimas, nes kartu glaudėsi ir muziejus, ir biblioteka. Ten buvo švenčiamos svarbiausios šventės – ir naujieji metai, ir masiniai vaidinimai, garsinę Rokiškį.

Nuo Pandėlio kilusi Virginija direktore tapo būdama jauna, kiek per trisdešimt, nes buvo baigusi ir chorvedystęs Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje, ir klubininkystę (dabar tai – kultūros vadyba) Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. „Direktore buvau paskirta dar tuomet, kai kultūros namai buvo muziejuje. Gal todėl, kad jau studijavau Klaipėdoj, gal atrodžiau turinti organizacinių sugebėjimų. O keičiantis kultūros namų vietai ir atsakomybei, tuometinis Rokiškio kultūros vadas pasakė: vadovo nekeisiu“, – prisiminė V. Šablinskienė.

Rūpesčių laikas

Rokiškio kultūros namai buvo pradėti statyti maždaug pora metų iki 1980-ųjų. Jaunos direktorės kasdienybę užgulė pakankama lavina naujų rūpesčių – nuolat bendravo ne tik su statybininkais, architektais, rajono vadovais ir daugeliu kitų, kurių dėka atsirado modernus rūmas Rokiškyje. „Dalyvaudavau susitarimuose, tariausi, ko mes norim. O salės, aišku, labai reikėjo, nes muziejus netalpino žiūrovų, ten vykdavo tik repeticijos, spektakliai, aktorių ir dainininkų pasirodymai. Atsakingiausi renginiai – valstybinės šventės, kolektyvų jubiliejai – tuomet jau pastatytos trečiosios vidurinės mokyklos (dabar – „Romuva“) salėje.

Didesnei salei būtų reikėję Maskvos leidimo

Ko kultūrininkai pageidavo iš architektų, projektuojančių pastatą? V. Šablinskienė prisiminė, kad labai norėjo ne tik jaukios salės ir studijų su veidrodžiais, tinkamų šokėjams, bet ir kad rūsiai būtų naudojami, nes planavo įsirengti ten dailės dirbtuves. „Be to, buvo svarbus, lemiamas dalykas pasirinkti 500 vietų salę. Jei ji būtų buvusi didesnė, būtų reikėję Maskvos leidimo“, – šypsojosi buvusi direktorė. Tuo, kad modernūs kultūros namai atsirastų Rokiškyje (pirmieji buvo Anykščiuose), labai rūpinosi tuometinis Rokiškio vykdomojo komiteto pirmininkas Vytautas Sketeris. Jis, anot V. Šablinskienės, ir projektą parinko, ir darbus kuravo.

Biurokratija: užuolaidų patys pirkti negalėjo

„Tuo metu gauti inventoriaus, baldų buvo sudėtinga. Viską reikėjo užsakyti Kultūros ministerijoj, po to važiuoti į bazes ir patiems vežtis. Tam reikėjo ir fizinės jėgos“, – pasakojo V. Šablinskienė.

Įdomu tai, kad kultūrininkai sovietmečiu ne viską galėjo pirkti patys. Buvo visokių dabar neįprastais atrodančių ribojimų. Pvz., užuolaidas nupirko ir kultūros namams perdavė Kamajų kolūkis. Tos užuolaidos buvo užsakytos Kaune, audinių fabrike. Jos siūtos bordo spalvos, nes kultūros namų architektas Kamaitis prie šviesaus pastato interjero akcentams siūlė rinktis tamsias spalvas. Pilkos scenos uždanga buvo užsakyta Juodupės audinių fabrike. „Ji buvo pilka, nes mums patarė – tokia spalva geriausiai atspindės apšvietimą“, – sakė pašnekovė. Aišku, per keturiasdešimt metų užuolaidos keistos ne kartą, bet ir šiandien galioja panašios interjero tendencijos – jos yra tamsios.

Respublikinei dainų šventei aparatūros neskolino

Akcentuojama, kad naujieji Rokiškio kultūros namai tuomet buvo itin modernūs. Tai, buvusios vadovės V. Šablinskienės žodžiais, patvirtina vien iškalbingas faktas, jog modernią apšvietimo aparatūrą, kuri tuomet „ir prigesdavo, ir vėl šviesdavo“, iš rokiškėnų norėjo pasiskolinti respublikinei dainų šventei. „Bet mūsų V. Sketeris nesutiko jos išmontuoti ir paskolinti“, – šypsojosi V. Šablinskienė. Kėdės kultūros namų salėje buvo patogios, minkštos, veikė bufetas vadinamojo „visuomeninio maitinimo“ pagrindu. Kultūros centre įsikūrė ir Kultūros skyriaus, kuriam tuomet vadovavo Danielius Adomavičius, trys kabinetai. Pramogas organizavo Aldona Gavėnienė. „Įdomu, kad kolektyvus turėjome surasti patys, niekas nesisiūlydavo kaip dabar. Rokiškis išgarsėjo šiais rūmais, todėl pas mus noriai važiuodavo“, – sakė V. Šablinskienė.

Atsiradus kultūros namams, keitėsi ir funkcijos – jie centralizuotai rūpinosi viso rajono kultūra, užsakinėjo kaimų kultūrininkams aparatūrą. „Jie pateikdavo mums užsakymus, kokios reikia. Žodžiu, mes turėjome daug darbo“, – sakė pirmoji vadovė.

Gavo ir naujų etatų

Nors rūpesčių buvo daugybė ir apskritai kultūrininkai visuomet kritikuojami, jauna vadovė Virginija rėmėsi kolektyvu. „Pagalvojau, kad dirbsiu ne viena, labai draugiškas, kūrybingas kolektyvas. Visi senieji darbuotojai buvo perkelti, be to, gavome naujų etatų. Ypač techninių darbuotojų – inžinierius, apšvietėjas, rūbininkai. Iš kūrybininkų prisikalbinom du profesionalius dailininkus. Dailės užsakymų gaudavome iš viso rajono, net kolūkiai užsakydavo. Be to, dailininkai kūrė spektaklių scenografijas“, – prisiminė buvusi direktorė. Tuomet čia pradėjo dirbti tokie legendomis tapę žmonės kaip estradinio ansamblio vadovas Ramutis Stalauskas, šokiams vadovavo Rimvydas Cikanas, teatro pastatymo dalies vedėju atėjo dirbti Jonas Korenka, o režisavo Jonas Kavoliūnas.

Renginiuose – visa šeima

Po maždaug ketverių metų direktoriavimo naujosiose patalpose V. Šablinskienė pakeitė darbo profilį. „Gal aštuonerius metus vadovavau, jei pridėsim darbą dvare. Pavargau, nes neturėjau net jokių asmeninių švenčių. Juk visa mūsų šeima dalyvaudavo renginiuose. Vaikai buvo skaitovai,  vyras – aktorius. Ramūnas (Ramūnas Rudokas – Lietuvos kino ir teatro žvaigždė – aut. past.) per tai ir susigundė studijuoti aktorystę. Viena iš skaitovų komisijos narių – žinoma aktorė – pakvietė studijuoti, o jam pavyko įstoti. Neatkalbinėjau. Mačiau, kad yra linkęs ir tikrai ne matematikas“, – prisiminė V. Šablinskienė.

Išėjusi iš direktorės pareigų, ji dirbo kultūros namuose metodininke. Vėliau perėjo į švietimo sistemą, dėstė kolegijoje. „Kai direktoriavau, buvo jaunystė. Vaivai (Vaiva Kirstukienė – dabartinė vadovė – aut. past.) irgi sakiau, kad čia turėtų dirbti jauni žmonės. Ir mus tada kritikuodavo kaip dabar, pagyrų nesulaukdavom, tačiau prisimenu, jog buvo smagu ir gera“, – sakė V. Šablinskienė ir siūlė neužmiršti, kad Rokiškį tuo metu ypač garsino liaudies teatras ir prie dvaro rengiami masiniai vadinimai, kurių kitur Lietuvoje nebuvo ir kuriuose dalyvaudavo šimtai saviveiklininkų ir tūkstančiai žiūrovų, žmonių būdavo pilna aikštė. „Tuos vaidinimus statydavo Zauka iš Vilniaus“, – prisiminė V. Šablinskienė.

Priedas – dvidešimt rublių

To meto kultūrininko darbo specifika buvo tokia, kad kiekvienas turėjo vadovauti ir meno kolektyvui. Už tą darbą gaudavo priedą – dvidešimt rublių per mėnesį už išdirbtas valandas. Tada po nauju ir moderniu Rokiškio kultūros namų stogu veikė, kaip ir minėta, teatras – suaugusiųjų ir vaikų, estradinis ansamblis, tautinių ir šiuolaikinių šokių kolektyvai, kaimo kapela, iki šiol gyvuojantis „Saulalos“ kolektyvas bei kiti. V. Šablinskienė pamini ir kitų vadovų, kuriuos daug kas dėl veiklos įsiminė, pavardes – Alvyra Krasauskienė, Onutė Juškevičienė, Irena Aleksiejienė. Kokia tada buvo direktorės alga? Kai pradėjo vadovauti moderniems kultūros namams, vadovės alga padidėjo iki 150 rublių, o kiti gaudavo apie 100 rublių. Šiandien V. Šablinskienei ypač miela, kad ir dabartiniai, ir buvę kultūros darbuotojai vis dar susitinka (žinoma, ne per karantiną), šventes švenčia, nes kai kartu dirbo, labai susigyveno.

Keletas faktų

  • „Rūmai visoms mūzoms“, – taip apie Rokiškio rajoninių kultūros namų atidarymą 1980 m. rašė „Literatūra ir menas“.
  • Rokiškio kultūros namai duris atvėrė  prieš 40 metų – 1980-ųjų balandžio 30 d. Pastato architektas – kaunietis Ramūnas Kamaitis.
  • 1980 m. scenos įrangą, tuo metu vadintą ypač modernia, sumontavo Peterburgo (tuomet Leningradas) specialistai.
  • Atidarymo koncerte pasirodė valstybinis dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“ .
  • Buvo išpirkti visi bilietai į gegužės mėnesio renginius, o per tą mėnesį Rokiškyje tris pasirodymus surengė Peterburgo cirkas, Kauno muzikinis, Vilniaus jaunimo, „Lėlės“ teatrai, Kupiškio liaudies teatras su „Kupiškėnų vestuvėmis“, Panevėžio „Ekrano“ vokalinis instrumentinis ansamblis. Naujųjų kultūros rūmų sceną išbandė ir patys rokiškėnai – J. Kavoliūno režisuota M. Aliger „Pasaka apie teisybę“.
  • Žiūrovų salė tuomet talpino 500 žiūrovų. Pastate įrengti 28 kabinetai, choreografijos, dramos, dainavimo studijos, biblioteka, erdvus bufetas.
  • Pirmąja direktore paskirta Virginija Rudokienė. Vėliau keitėsi įstaigos struktūra, pavadinimai: 1994 m. kultūros namus sujungus su savivaldybės teatru, įstaiga pavadinta Rokiškio rajono savivaldybės teatru. 2003 m. pavadinimas pakeistas į Rokiškio kultūros rūmus, o 2007 m. įstaiga gavo savo dabartinį pavadinimą – Rokiškio kultūros centras.
  • Ilgiausiai įstaigoje dirba dvi darbuotojos: Birutė Bagdonienė, 1985 m. veiklą pradėjusi kaip pramogų organizatorė, šiandien – kultūros projektų vadovė, ir Irena Bliudžiūtė, nuo 1987 m. dirbusi sandėlio vedėja, šiandien – ūkio specialistė. Nuo 1992 m. dirba Ramunė Šimėnienė, o nuo 1994 m. – Vitas Lungys.
  • Nuo 2019 m. įstaigai vadovauja direktorė Vaiva Baltrūnaitė-Kirstukienė, pradėjusi įstaigoje dirbti 1996 m. pabaigoje (nedirbo 2015–2018 m.).

Projektą iš dalies remia

 

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie