Kineziterapeutas Vytautas Mikalajūnas pirmiausia ieško atsakymo į klausimą – kodėl žmogui skauda? R. Keliuotytės nuotr.

Darbas provincijoje užtikrina kokybiškesnį gyvenimą

Vytauto nuomone, būni ten, kur turi patinkantį darbą ir būstą, kur gali susikurti kokybiškesnį gyvenimą, labiau atitinkantį tavo poreikius. „Aš tokias sąlygas dabar radau savo gimtinėje – Rokiškyje. Kol neturėjau čia darbo, dirbau Vilniuje – gyvenau ir dirbau tame pačiame nuomojamame bute, o mano šeima gyveno Rokiškyje. Grįždavau tik savaitgaliais. Sudėtingas buvo laikotarpis, pavargau, todėl sulaukęs Žydros pasiūlymo dirbti kartu, ilgai nesvarsčiau – grįžau ir esu laimingas“, – sako V. Mikalajūnas.

Jis nepasigenda didmiesčio šurmulio, neturi įpročio vakarus leisti baruose, klubuose ar kavinėse. „Esu gamtos žmogus. Man geriau miškai, jūra, ežeras, buvimas su šeima. Vilniuje man to labai trūko. O čia ežeringas kraštas – čia pat Sartai, Juodupės ežerai, gali susikurti labai kokybišką, atitinkantį poreikius laisvalaikį“, – prisipažįsta rokiškietis.

Be to, jauna šeima čia turi nuosavą būstą, sodą. Tik Vytautas neslepia, kad sodo ir daržo darbų nemėgsta. „Ne darbui įsigijome sodą – poilsiui. Šiemet net žolės nenupjoviau. Važiuojam ten pailsėti, pabūti su draugais, išsikepti šašlykų“, – sako jis.

Prisipažįsta, kad Vilniuje apie tokias galimybes gali tik pasvajoti – tektų gyventi ir dirbti nuomojamame bute, pro langą žvelgti į kitų daugiabučių langus, o pasiilgus gamtos važiuoti ne vieną kilometrą ir tik tuomet, kai surastum laiko.

„Kita vertus, juk mano šeima, žmona jau septynerius metus gyvena Rokiškyje, tik aš vis dar blaškiausi“, – pastebi Vytautas.

Žemaitė Rokiškyje vietą surado greičiau

Pasirodo, Vytauto žmona Rasa Mikalajūnienė su Rokiškiu nieko bendro neturėjo – iš Žemaitijos, Telšių, kilusi moteris, vargu ar būtų kada atsidūrusi visai kitam Lietuvos pakrašty.

„Susipažinome, kai Kaune studijavau kineziterapijos magistrantūroje. Taip atsitiko, kad gyvenome kartu su kitais nuomininkais viename bute. Susidraugavom ir, kai baigėm mokslus, svarstėm – kas toliau? Tuo metu turėjau darbą Kaune, reabilitacijos srityje, tačiau tai nebuvo tas darbas, kokio norėjau. Pasiūliau žmonai pabandyti gyvenimą kurtis mano gimtinėje, juolab kad gavau darbą Rokiškio poliklinikoje. Nusprendėm bent laikinai pagyventi Rokiškyje, o paskui matysim. Po kurio laiko darbą gimtinėje praradau, teko važiuoti į Vilnių, o žmona įsitvirtino Krašto muziejuje, kur iki šiol dirba ekspozicijų kuratore, edukatore, ir juokauja, kad dabar Rokiškyje turi daugiau pažįstamų negu aš“, – apie įsitvirtinimo gimtinėje vingius pasakoja Vytautas.

Rokiškyje yra likę vos keli Vytauto draugai, dauguma išvažiavę. Iš likusiųjų vienas dirba versle, kiti turi kitokius darbus, bet visi įsitvirtino. „Provincijoje labai svarbu turėti darbą, nes darbo vietų čia kur kas mažiau nei didmiestyje, kaip ir galimybių, perspektyvų. Jei darbo čia neturėsi, tuomet lieka didmiestis arba emigracija“, – pastebėjimais dalinasi Vytautas.

Rasa teigia, kad Rokiškis jai jau tapo savas. „Iš pradžių taip tikrai nebuvo, net pikta tapdavau, kai čia atvažiuodavau. O dabar jaučiuosi sava, man viskas čia pažįstama, gražu, sveikinuosi su kur kas daugiau žmonių, nei grįžusi į savo gimtinę. Dabar ten jaučiuosi svetimesnė“, – prisipažįsta Rasa.

Ir išvažiuoti iš Rokiškio nebenorėtų. „O didmiestis apskritai nebetraukia. Nuvažiuoti dienai kitai – taip, bet gyventi? Tikrai nebe. Provincijoje visko mažiau, bet ir laiko sugaišti mažiau“, – sako moteris.

Tėvadieniai ir šventas laikas vaikams

Šeima augina dvejų metukų Adomą ir vos vienerių Beatą. Ir, atrodo, gimtinėje pagaliau tvirtai įleidžia šaknis.

Vytautas sako girdėjęs apie tyrimo rezultatus, rodančius, kad šiais laikais jauni tėvai dėl begalinio užimtumo vaikams teskiria septynias minutes per dieną. Tik jam ši taisyklė netinka.

„Jeigu tik tiek laiko teskirsi vaikams, neužmegsi su jais jokio kontakto, jokio ryšio. Aš savo laiką planuoju taip, kad kasdien tam tikros valandos būtų skirtos vaikams. Kai grįžtu iš darbo, pavalgau, tuomet ateina vaikų metas. Kol jie suminga. Tik tuomet sėdu prie kompiuterio, gilinu specialybės žinias, mokausi. Ir dar kiekvieną savaitę turiu tėvadienius – šeštadieniais žmona dirba, todėl vaikus prižiūriu ir globoju aš. Aišku, pusdieniui samdomės auklę, padeda mano mama, bet ir savo dienotvarkėje vaikams visuomet surandu laiko“, – teigia Vytautas.

Netradicinis požiūris į tradicinę kineziterapiją

Mūsų pokalbis grįžta prie darbo, prie Vytauto naudojamų metodų, jo holistinio požiūrio į mediciną, žmogų.

„Aš teikiu kompleksinę pagalbą žmogaus organizmui, kad jis galėtų susitvarkyti pats. Nėra nė vienos organizmo dalies, kuri neturėtų įtakos visumai, todėl ir reikia gydyti visumą. Žmogaus organizmas – labai protinga, tobulai sukurta sistema. Jis pats gali save gydyti, tik kartais reikia jam padėti“, – įsitikinęs V. Mikalajūnas.

Baigęs kineziterapijos magistrantūros mokslus ir pradėjęs dirbti su pacientais,  Vytautas sako pastebėjęs, jog vien tradicinių kineziterapijos metodų kai kurioms problemoms spręsti neužtenka. „Masažai, fiziniai pratimai daugeliu atveju nepadeda arba padeda laikinai. Pradėjau ieškoti tokių metodų, kurie veiksmingiau išspręstų skausmo problemas ir atradau refleksoterapiją bei raumenų testavimą“, – sako jaunasis specialistas.

Ne vienerius metus dirbantis kineziterapeutas įsitikinęs, kad raumenų testavimas – viena efektyviausių ligų diagnostikos priemonių, padedanti atsakyti į klausimą – kodėl skauda? Pasak Vytauto, kiekvienas raumuo turi ryšį su atitinkamu organu, slanksteliu. „Tyrinėdami raumenų jėgą ir tonusą, mes gauname informacijos apie vidaus organų būvį. Jeigu raumuo stiprus – organas sveikas, jeigu silpnas – yra sutrikimas. Aptiktas problemas galima patvirtinti ir kitais tyrimais. Kiekvieną susirgimą lydi funkciniai sutrikimai: sąnarių judrumo apribojimas, raumenų spazmai, uždegimas. Jei raumuo silpnas, nedirba, sąnariniai paviršiai ar stuburo slanksteliai gali pradėti veikti vieni kitus, dėl to atsiranda nugaros ar sąnarių skausmai, – pasakoja specialistas ir priduria: – Jei nepašalinsi tikrosios skausmo priežasties, masažai tik laikinai padės, o fiziniai pratimai gali netgi pakenkti.“

Pečių, sprando, kelių, nugaros ar kitokie skausmai gali slėpti pačias įvairiausias problemas, susijusias ne tik su vidaus organų sutrikimais, bet ir su psichine-emocine žmogaus būsena, meridianų sistema, cheminėmis medžiagomis.

„Testuojant raumenis, galima atsekti ir tai, kokio maisto, cheminių medžiagų žmogus netoleruoja. Labai daug mūsų problemų yra susiję su mityba. Pavyzdžiui, žmogus viską valgo, bet jo organizmas netoleruoja tam tikrų medžiagų, tačiau jis šito nežino. Kūnas nori kuo greičiau atsikratyti tomis medžiagomis, atsiranda įtampa, atsiranda ir skausmas tam tikroje kūno vietoje“, – apie netikėtas skausmo priežastis kalba V. Mikalajūnas.

Pirmiausia ieško atsakymo – kodėl žmogui skauda?

Specialistas teigia, kad dauguma jo pacientų – darbingo amžiaus žmonės, ateinantys dėl galvos svaigimo, skaudančios nugaros, sprando. „Tai nuolatinė kūryba – visą laiką ieškai priežasties ir bandai atsakyti į klausimą – kodėl žmogui skauda? Mūsų kūną valdo nervų sistema. Jeigu ji sureguliuota, savaime susireguliuoja ir kūnas, tačiau dabar žmonės gyvena nuolatinėje įtampoje, todėl pagrindinės problemos ir kyla dėl nuolatinio streso“, – apie psichinės ir emocinės savijautos svarbą kalba specialistas.

Pasak V. Mikalajūno, yra keturios kolonos, ant kurių laikosi gera žmogaus sveikata ir savijauta: psichinė ir emocinė būklė, struktūra (kaulai, raumenys), chemija (viskas, kas patenka į mūsų organizmą, ką mes valgome), vegetacinė sistema, kurios sąmoningai valdyti negalime. Svarbu, kad viskas žmoguje būtų subalansuota ir harmoninga, jeigu kažkas išsiderina – sveikatos problemos neišvengiamos. „Netiesa, kad skaudančias vietas reikia judinti, mankštinti per prievartą. Jei jums skaudėtų dantį, o aš patarčiau kuo daugiau juo kramtyti, ar klausytumėte manęs? Taip ir skaudama nugara, petimi ir pan. Skausmas – kūno signalas, rodantis, kad reikia kažką keisti, o mes į tą signalą reaguojame kūnui tarsi sakydami – dabar patylėk, aš tvarkysiu, gydysiu. Taip nieko nebus. Jei neišsiaiškinsime priežasties, tik judinsim, masažuosim, gerų rezultatų nepasieksime, o jei išsiaiškinsim, kodėl, ką tiksliai ir kurioje vietoje reikia aktyvinti, užteks penkių minučių refleksoterapijos“, –kineziterapeutas įsitikinęs ne tik raumenų testavimo, bet ir refleksoterapijos metodų veiksmingumu.

Paklaustas, kas tai yra refleksoterapija, Vytautas paaiškino, kad tai vienas seniausių fizioterapijos metodų, kurio mechanizmas pagrįstas biologiškai aktyvių kūno taškų dirginimu, kad pagerėtų vidaus organų veikla ir viso organizmo būklė. Mat tarp vidaus organų ir biologiškai aktyvių kūno paviršiaus taškų yra tam tikras ryšys, todėl, dirginant tuos taškus, vidaus organuose sukeliamos atsakomosios reakcijos. Teigiama, kad žmogaus organizme yra per 600 biologiškai aktyvių taškų, jie jungiasi tarpusavyje ir sudaro 12–13 meridianų.

Vytautas biologiškai aktyviems taškams dirginti naudoja mikro adatėles. 

Raumenų testavimo galimybės

Testuodamas raumenis specialistas gali ne tik tiksliai rasti organizmo funkcijoms atkurti tinkamą būdą, kūno vietą, kryptį, biologiškai aktyvius taškus, bet ir nustatyti tinkamus homeopatinius bei žolinius preparatus, biologiškai aktyvias medžiagas, eterinius aliejus, maisto produktus, kosmetiką ir t. t.

„Pavyzdžiui, žolių mišiniai. Vaistinėse galima nusipirkti jau paruoštų nuo nemigos, streso ir pan. Visos tos žolės veikia, bet problema ta, kad kiekvieną žmogų veikia vis kitoks tų žolių rinkinys. Tarkim, penkių žolių mišinys. Kai kam visos penkios žolės tiks, kai kam viena kuri gali netikti, todėl ne tik nepadės, bet ir sukels papildomų problemų. Taigi vienam tai geras mišinys, kitam neturintis jokio poveikio. Aš ir stengiuosi individualiai nustatyti patį tinkamiausią ir veiksmingiausią mišinį“, – sako Vytautas.

Taip pat ir maistas – kas tinka vienam, kitam nebūtinai į naudą.

Vytautas prisipažįsta, kad tai tokia plati sritis, kad jį nuolat aplanko mintis, kiek dar mažai mes žinome. „Nors suprantu, kad viso gyvenimo neužteks, vis tiek nuolat mokausi, gilinuosi, važinėju po seminarus“, – prisipažįsta specialistas.

Susitvarkę su emocijomis ir mintimis, būtume dvigubai sveikesni

Vytautas pastebi, kad vis daugiau pacientų trūksta gyvybinės energijos. „Dažniausiai tai – streso pasekmė. Įtampa, varginančios mintys blokuoja energiją. Susitvarkius su mintimis, keisis ir mūsų gyvenimo aplinkybės. Juk mūsų mintys ir suformuoja visus tuos įvykius, santykius, kurie ateina iš išorės. Tik susitvarkyti su mintimis – didelių pastangų reikalaujantis nuolatinis darbas“, – įsitikinęs Vytautas.

Pats jis kasdien stengiasi dirbti su savo vidine būsena, su mintimis. „Viskas susiję su mūsų emocijomis. Pavyzdžiui, liūdnos, depresyvios mintys, melancholija gali būti prastai dirbančio plonojo žarnyno pasekmė. Ir atvirkščiai, jeigu leisime, kad mus valdytų depresyvios mintys, galime sukleti plonojo žarnyno ligas“, – paaiškina specialistas.

Kineziterapeutas sako, kad streso išvengti neįmanoma, ypač dabar, kai gyvenimo tempas greitėja, žmonės nieko nebespėja, todėl kūnas, emocijos nuolat perkrautos, visuomet įtemptos. „Nors streso neišvengsime, tačiau  reikia ieškoti išeičių, kad kūnas be rimtesnių pasekmių lengviau prie to streso adaptuotųsi. Kai ši adaptacija sutrikusi, mes pradedame sirgti. Vadinasi, turim turėti vidinių rezervų, kitaip tariant, mūsų nervų, imuninė ir endokrininė sistemos turi būti subalansuotos. Grįžtu prie minčių ir emocijų – jeigu jos būtų šviesios ir skaidrios, problemų sumažėtų perpus“, – sako Vytautas ir pripažįsta, kad – tai nelengva užduotis, ypač būnant tarp žmonių, kurių emocijos, nuotaikos taip pat daro mums įtaką.

Emocijų karas ir ramybės šaltiniai

Specialistas duoda pavyzdį. „Įsivaizduokite, į vieną patalpą sunešame daug laikrodžių – iš pradžių bus kakofonija, kiekvienas tiksės skirtingai, kol galiausiai visų ritmas suvienodės. Taip ir žmonių emocijos. Kas bus, kai susidurs vienas ramus, o kitas įpykęs? Kuri emocija nugalės? Ar ramus savo ramybe užgesins kito pyktį, ar pyktis išbalansuos ramųjį ir jį suerzins? Aišku, nugalės stipresnis. Todėl turim nuolat dirbti su savo emocijomis. Pavyzdžiui, šventieji, kurių vienas kitas. Jiems būdinga besąlygiška meilė visiems, todėl prie jų nebegali prikibti negatyvas. Mums toli iki tokios būsenos, bet turime to siekti. Pavyzdžiui, medituoti. Tyrimais įrodyta, kad ligonių nervų, endokrininė sistemos meditacijos metu susibalansuoja kur kas greičiau“, – sako Vytautas.

Į klausimą, ar jam pačiam pavyksta subalansuoti savo emocijas, mintis, Vytautas atsako, kad harmonijos jis ieško gamtoje. „Tai viena iš priežasčių, kodėl grįžau į Rokiškį. Pasivaikščiojimai, pabuvimas kasdien gamtoje man labai svarbu. Tai ramina, harmonizuoja. Ypač gerai veikia vanduo. Kartais užtenka tik stebėti vandens tėkmę ir pradedi jausti, kaip viskas tavyje atsileidžia. Vanduo skystis, o pyktis „kietina“ visą kūną, mes tarsi daromės „kietesni“, todėl vanduo mus tarsi „suminkština“, atpalaiduoja. Aš, pavyzdžiui, žiūrėdamas į vandenį pradedu jaustis it minkšta, paslanki medūza. Faktiškai tokie atsipalaidavę ir turėtume būti. Ir meditacijas mėgstu įsivaizduodamas vandenį – kaip šiltas vanduo maloniai apsemia mano pėdas, blauzdas, kelius… Dar vienas mūsų stiprybės šaltinis turėtų būti šeima, artimieji“, – savo ramybės šaltinius vardina Vytautas.

Jo nuomone, tuomet mums nereikės blaškytis po pasaulį ieškant stebuklingo kampelio, teikiančio mums ramybę ir harmoniją, patys tapsime tokia oaze sau ir kitiems ten, kur esame.

Projektą iš dalies remia

kasyba

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie