Unikaliai asmenybei – unikali knyga
Tėvas Stanislovas OFM – kunigas, pamokslininkas, vienuolis kapucinas, Lietuvos pasipriešinimo sovietinei okupacijai veikėjas, kalėjęs Intoje, nepriklausomybės metais tapęs viena žymiausių Kėdainių rajono asmenybių. Tvirtų įsitikinimų, atviras ir paprastas dvasininkas rūpinosi Paberžės parapijos aplinka, kapinėmis, ne tik bažnyčia ir parapija. Ne be jo pastangų ši vieta tapo svarbiu kultūrinės veiklos centru Kėdainių rajone. Jis rūpinosi visais – našlaičiais, narkomanais, alkoholikais, benamiais, rinko paveikslus, dekoracijas, įkūrė muziejų. Čia ir stabtelėkime. Būtent muziejaus eksponatai ir jų įamžinimas suvedė draugėn Tėvo Stanislovo palikimui neabejingus žmones. Tarp jų yra ir rokiškėnų – tai Kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondas, kurio pastangomis išleista knyga „Tėvo Stanislovo palikimas: siuvinėtų liturginių rūbų rinkinys“, bei kiti knygos leidybos rėmėjai.
Rinko, kad išsaugotų
Liturginius rūbus Tėvas Stanislovas rinko lankydamas kitas bažnyčias. Yra minėjęs, kad Lietuvoje buvo aplankęs 150 parapijų, iš kurių ir vežėsi rūbus. Kartais jų perduodavo pažįstami dvasininkai, žinoję apie Tėvo Stanislovo pomėgį rinkti senus, nebenaudojamus praeities liudininkus. Tačiau didžioji šių rūbų dalis tapo nebenaudojama, kai po II Vatikano Susirinkimo, XX a. 7 dešimtm. pab.–8 dešimtm. pr., Lietuvoje atsirado naujų arnotų ir kapų, kurie labiau atitiko naująją Katalikų bažnyčios mokymo kryptį.
Žadėjo ne vienas
Tėvo Stanislovo netekome 2005 m., jis palaidotas Paberžės bažnyčios šventoriuje. Laikas negailestingas. Kunigo, vienuolio surinktas Paberžės ir Dotnuvos liturginių rūbų rinkinys saugomas ne visai tinkamose sąlygose – per pastato langus jį pasiekia dienos šviesa, pablukina saulė. Tam ypač jautri tekstilė. Buvo daug norinčių ir žadančių šį rinkinį publikuoti, tačiau pažadai ir likdavo pažadais.
Solidus sąrašas
Konkreti idėja – išleisti knygą apie šį rinkinį – kilo nieko bendra su Kėdainiais neturinčiai tautodailininkei, margučių meistrei Audronei Lampickienei iš Alytaus (medžio skulptoriaus, prestižinės Liongino Šepkos vardo premijos laureato žmonai – aut. past.). Ji susisiekė su rokiškėnu, Kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondo valdytoju Leonardu Šablinsku bei su dr. menotyrininke Gabija Surdokaite-Vitiene. Pastarosios dėmesio centre yra istorinės tekstilės tyrimai. Ji – Lietuvos kultūros instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, monografijos ir keliasdešimties straipsnių apie sakralinę dailę, istorinę tekstilę, kryždirbystės istoriją autorė.
Idėjos įgyvendinimui buvo susikviesti ir kiti neeiliniai savos srities žinovai. Titaniškus darbus rengiant knygą atliko vienas garsiausių meno kūrinių fotografų, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Arūnas Baltrėnas bei dailininkė-maketuotoja, viena jauniausių ir geriausių knygos dizainerių Lietuvoje Laura Varžgalytė. Taip pat prie knygos dirbo dr. Adomas Vitkus (vertėjas į anglų kalbą, specializuojasi tekstų apie dailę vertime), Svetlana Poligienė (istorinės tekstilės specialistė, knygos konsultantė), Monika Grigienė (lietuvių kalbos redaktorė, turinti ilgametę patirtį menotyros tekstų redagavime).
Kodėl ne „kolekcija“?
Tėvo Stanislovo liturginių rūbų rinkinys yra pats didžiausias Lietuvoje. Jis sukauptus rinkinius dažniau vadindavo ne kolekcijomis, o saugotuvėmis, mat žodis „kolekcija“ jam buvo tarsi keiksmažodis, o „saugotuvė“, jo supratimu, rodo pagrindinį tikslą – išsaugoti ir suprasti, kokį palikimą mes turime, ko jis vertas. Taigi knygoje vengta žodžio „kolekcija“, vietoje jo vartoti terminai „sankaupa“ ar „rinkinys“. Ir pats kunigas nebuvo toks kolekcininkas, kaip mes suvokiame šį pomėgį.
Be rėmėjų – nė iš vietos
Visgi knygos rengimas ir leidyba vyko gana sunkiai. Tik antrą kartą pateikus paraišką Lietuvos kultūros tarybai, gautas finansavimas ekspedicijoms, t. y. pirminiam rinkinio fiksavimui ir fotografavimui. Ne kartą rašytos paraiškos knygos leidybai. A. Lampickienė ir L. Šablinskas privačių rėmėjų ieškojo po visą Lietuvą. Net ir 2018 m., paskelbus Tėvo Stanislovo minėtinus metus, reikalingos knygai išleisti sumos nepavyko gauti. Tik 2019 m. gautas dalinis finansavimas iš Kultūros paveldo departamento, o likusias lėšas pavyko surinkti iš rėmėjų – privačių asmenų ir įmonių.
Liturginė tekstilė atskleidžia ir siuvinėjimo raidą, ir kasdienybės istoriją
Pirmasis knygos pristatymas vyko šių metų birželio mėnesį Paberžėje. Jis sulaukė didelio dėmesio. Rokiškėnams knyga pristatyta Rokiškio Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje šį rugsėjį, per miesto 521-ąjį gimtadienį. Jo išvakarėse leidiniui dėmesio skyrė radijo stotis „Marijos radijas“.
Knygos autorė G. Surdokaitė-Vitienė aiškiai apibrėžė tiek knygos, tiek rinkinio vertę: „Mūsų bažnyčiose siuvinėtos liturginės tekstilės išlikę labai mažai, tai itin sparčiai nykstantis Lietuvos kultūros paveldas. Tėvo Stanislovo sukaupta dalis leidžia išsamiai pristatyti siuvinėjimo meno raidą nuo XVII a. pab. iki XX a. vidurio. Per šią kolekciją ypatingai gerai atsispindi siuvinėjimo ornamentai, mada, technologinė raida ir pažanga, net kasdienybės istorija.“
Knygoje publikuojama tik maža dalis surinkto palikimo – 293 vienetai siuvinėtų liturginių reikmenų: 111 arnotų, 21 kapa, 3 dalmatikos, 98 stulos, 7 procesijų vėliavos, 8 antepedijos (altoriaus puošmenos), 1 umbrakulis (kilnojamoji sienelė, aptrauktas audiniu rėmas arba vėliavėlė tabernakulyje pastatytai monstrancijai pridengti), 11 varpelių juostų, ypač vertingas 28 krepšelių viatikinėms (liturginiams reikmenims, indeliams, kuriuose Komunija nešama ligoniams) rinkinys ir unikalus siuvinėtas aukų rinkimo krepšelis.
Siuvinėti objektai knygoje pristatomi pasitelkus rinkinio istoriją, objektų kilmę, siuvinėjimo raidą, siuvinėtojus (dvarus, liturginių reikmenų dirbtuves, pavienius asmenis), technikas, meninius stilius, ornamentiką, kitų šalių įtakas ir vietinės tradicijos susiformavimą. Bet patys objektai smulkiai neaprašomi, nes norėta skaitytojui ir plačiau papasakoti apie kiekvieno jų sukūrimo laikmetį: stilių, siuvinėjimo techniką, ornamentiką. Tokios informacijos skaitytojas neras kituose kataloginio pobūdžio leidiniuose. Čia pateikta susisteminta, daug platesnė ir išsami informacija apie siuvinėjimo amato istoriją, meninės raiškos panašumus ir skirtumus Europoje ir Lietuvoje, kiekvieno iš tų publikuojamų objektų kilmės, puošybos, siuvinėjimo technikų pasirinkimo priežastis, aplinkybes.
55 išskirtiniai
Knygos leidybos ėmėsi spaustuvė „Kopa“. Jos direktorius Saulius Mudėnas bei projektų ir viešųjų pirkimų vadovė Žaneta Mudėnienė rokiškėnams atskleidė, kad spausdinti tokį neįkainojamos vertybės leidinį buvo didžiulė garbė.
Iš viso išleista 500 egzempliorių. Iš jų 55 egzemplioriai yra išskirtiniai, personalizuoti – su autorės parašu, Kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondo antspaudu bei rokiškėno dailininko Arūno Augučio ekslibrisu. Pats pirmasis egzempliorius iš tų 55-ių įteiktas Prezidentui Gitanui Nausėdai.
Knygą planuojama pristatyti Vilniaus knygų mugėje, taip pat pateikti konkursui „Metų knyga“.
Liturginių rūbų likimai
Senovinių, rankomis siuvinėtų liturginių rūbų yra ir Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje. Jos dekanas Eimantas Novikas sakė, kad šimtametę, vertingą tekstilę rekomenduojama saugoti bažnyčiose, o nebevertinga ir nusidėvėjusi būna sudeginama.
Tėvas Stanislovas liturginių rūbų kilmės nefiksavo, tačiau iš atminties galėjo papasakoti, iš kurios parapijos kuris rūbas pas jį pateko. Su jo išėjimu ši informacija buvo prarasta, tačiau specialistai nustatė, kad Paberžėje saugomi arnotai yra iš tolimų Rokiškiui bažnyčių – Kauno Šančių, Šalčininkų, Siesikų, Vėžaičių, Surviliškio, Platelių, Kuršėnų, Sedos. Tačiau knyga „Tėvo Stanislovo palikimas: siuvinėtų liturginių rūbų rinkinys“ turėtų sudominti ir rokiškėnus, nes yra išskirtinė tiek idėja, tiek publikuojama medžiaga ir leidybos kokybe.
Projektą iš dalies remia:
