blank
T. Kazulėno archyvo nuotr.

– Esi labiau rokiškėnas ar pasaulio žmogus? Dabar gyveni Romoje. Kodėl blaškaisi po pasaulį?

– Visuomet buvau ir liksiu rokiškėnas. Jokios aplinkybės to nepakeis. Beje, gimiau Vilniuje, tačiau greit po to grįžome gyventi į Rokiškį. Į Romą su šeima išvykau dėl naujų galimybių. Ilgai svarstėme, planavome… ir nusprendėme priimti naujus iššūkius. Išbandyti save gyvenant užsienyje. Išvykome ne laimės svetur ieškoti, turėjome konkretų tikslą ir norą, motyvaciją ir pastangų. Galimybių tikrai yra visur ir įvairiausių. Valstybių ribos baigia išsitrinti, ypač jaunimui. Gyvename technologijų amžiuje,  dirbti per atstumą – daug galimybių. Juk galima gyventi Rokiškyje, o dirbti programuotoju su klientais užsienyje. Tokių atvejų nemažai žinau.

– Sakoma, visi keliai veda į Romą. O kaip dažnai iš Romos – į Rokiškį?

– Per dešimt mėnesių gyvenimo užsienyje į Lietuvą buvau grįžęs jau šešis kartus! Beveik kiekvieną kartą pavykdavo aplankyti gimtąjį miestą. Todėl tikrai nesijaučiu atitolęs ir išvykęs. Gyvendamas Vilniuje turbūt taip dažnai negrįždavau.

Su edukaciniais projektais esu aplankęs iki 100 šalies mokyklų, gimtajame rajone – visas didžiausias. Labai patinka bendrauti su vaikais ir jaunimu, perduoti jiems savo patirtį, žinias. Mano „arkliukas“ – geopolitinės ir istorinės temos, todėl stengiuosi jaunimui įdomiai ir paprastai papasakoti, paaiškinti istorinius įvykius ir politines aktualijas. Išlaikyti mokinių dėmesį nepaprastai sunku. Todėl privalai kalbėti įdomiai, suteikti vizualaus vaizdo, kad jie ne tik matytų, įsivaizduotų, bet ir įjungtų vaizduotę. Todėl šiais laikais ir mokytojai turi labai daug iššūkių – kalbėti mokiniams suprantama kalba, sudominti ir suprasti juos.

– Pagal viešai prieinamus įrašus, atrodo, visas tavo dabartinis gyvenimas – kelionės, mokymai, susitikimai. Kaip galima visur suspėti: nuo Vilniaus, Taivano iki Vatikano (arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus paskyrimo iškilmių), Berlyno sienos griūties jubiliejinio minėjimo?

– Stengiuosi viskuo domėtis, visur dalyvauti. Galbūt senelių ir tėvų aktyvus gyvenimas man davė impulsą: nuolat eiti į priekį, tobulėti, nesėdėti vietoje. Iškeitęs patogų darbą biure su klientais danų kalba, atradau daug naujų galimybių. Gyvenimą Italijoje išnaudoju su kaupu: dalyvauju įvairiose programose, mokymuose, seminaruose, dalinuosi savo patirtimi, svarstau čia pradėti tolimesnes studijas.

– Tavo pareigos skamba reikšmingai. Demokratinio instituto direktorius. Ką pastaraisiais metais veiki?

– Investuoju į save, ieškau naujų galimybių, idėjų ir veikimo krypčių. Neseniai dalyvavau JAV organizuotuose savaitės mokymuose Taline (Estijoje), NATO jaunimo lyderių seminare Berlyne (Vokietijoje). Kiti metai, tikiuosi, atneš nemažai naujų galimybių ir patirčių. Gyvendamas Italijoje supratau, koks dar jaunas esu. Čia tik sulaukę 40-ies žmonės pradeda kurti šeimas, rimtai dirbti, o mes jau dabar turime sukaupę 10 metų darbo patirties.

– Tavo genuose užkoduotas istorijos paveldo ir dabarties istorinių įvykių „virusas“. Esi tremtinio anūkas. Bendrija „Lemtis“, projektas „Misija Sibiras“ – ne atsitiktiniai, o užprogramuoti tavo darbai. Kaip ir dabartinė veikla, susijusi su visuomenės mokymais atpažinti grėsmes, kylančias valstybei ir piliečių saugumui.

– Su kolegomis sukūrėme naują pilietiškumo programą „Pilietinio atsparumo iniciatyva“. Tikslas – organizuoti šviečiamojo pobūdžio iniciatyvas, didinti Lietuvos ir kitų valstybių pilietinį atsparumą, suteikti žinių saugumo, medijų raštingumo srityse.

– Dalis mūsų visuomenės iki šiol grėsmes įsivaizduoja kaip priešo tanką ar „žaliuosius žmogeliukus“. O melagienos, po kultūriniu fasadu ar kitokia „nekalta“ informacija paslėptos provokacijos lieka nepastebėtos…

– Žmonės neturi laiko, kartais ir noro, gilintis, atidžiau pasidomėti viena ar kita informacija. Informacijos srautas didžiulis, ne visi turi įgūdžių, kaip atpažinti melagienas ir propagandą. Su tuo susiduriame kiekvienas, nes gyvename globalioje informacinėje visuomenėje ir informacinėje erdvėje, kurioje neliko sienų. Tai ir yra informacinio karo laukas, kuriame turime būti stiprūs, pasiruošę ir žinantys, ką daryti. Galiu pasidžiaugti, Lietuva neblogai atrodo Europoje kontekste: saugumo struktūros greitai reaguoja, pilietiški gyventojai analizuoja pavojus ir apie juos įspėja kitus. Tačiau yra kur tobulėti. Kremliaus propagandinių naratyvų ir puolimų prieš mūsų istorinius herojus, valstybę ir piliečius neišvengsime. Todėl turime būti pasiruošę su tuo kovoti. Įžvelgiu gilią mūsų problemą – tikėjimą valstybės ateitimi ir jos gerove. Be abejonės, tai sukonstruota ne be mūsų praeities ir artimo kaimyno pastangų. Turime daugiau tikėti, pirmiausia, pačiais savimi, po to kitais ir, žinoma, savo valstybe.

– Dėl ko Tomui skauda širdį (omenyje turiu mūsų politiką plačiąja prasme, požiūrį į nepriklausomybę ir vis dar girdimus žmonių pasisakymus „prie ruso buvo geriau“)?

– Džiaugiuosi, jog gyvename nepriklausomoje Lietuvoje. Tai tarsi stebuklas, žinant istorinį kontekstą ir politinius niuansus. Todėl privalom vertinti ir išnaudoti mums suteiktas galimybes. Didžiausią nerimą man kelia valstybės ateities vizijos ir strategijos nebuvimas. Valdžios, politikai keičiasi. Bet valstybės kelias turi būti nuoseklus ir apgalvotas, su aiškiais kontūrais ir stipria lyderyste.

– Lengva pasakyti… O kodėl tavęs, aktyvaus, išsimokslinusio jauno rokiškėno, nėra aktyvioje politikoje? Nei Rokiškyje, nei Vilniuje. Juk turi politiko patyrimo, dirbai Seimo nario padėjėju, turi tėvo politiko pavyzdį? Ar manai, kad dar ne laikas, ar yra veiklų, kuriose gali daugiau gero nuveikti?

– Turiu nemažą patirtį… Buvimo šalia politikos ir politikų. Jausdamas politiką iš vidaus, imi sau kelti klausimus: ar tu nori būti jų vietoje, ar tau tikrai ten vieta? Neplanuoju pasinerti į politiką. Bent kol kas… Tačiau niekada nesakyk niekada J. Draugus ir pažįstamus raginu domėtis politika ir vieną dieną imti patiems ją keisti. Ką, gyvendamas užsienyje, gali nuveikti Lietuvai? Tikiuosi tęsti tradicinį pėsčiųjų žygį „Laisvės vardan“ (išvykimas į Italiją nėra priežastis jį nutraukti) ir kovo 11 d. sukviesti Rokiškio mokinius, mokytojus, žurnalistus ir kitus aktyvius žmones į bendrus mokymus, seminarus. Emigrantu nesijaučiu… Ten, kur esu dabar, galiu nuveikti daugiau…

– Koks gyvenimas Romoje? Jautiesi esąs italas ar vis dar – lietuvis?

– Italu nesijaučiu (šypsosi – aut. past.). Nors kartais aplinkiniai ir pasako: „Atrodai kaip italas.“ Visgi jaustis ir atrodyti – skirtingi dalykai. Kad ir kur gyventum, savas svetur nebūsi. Gali adaptuotis, laisvai kalbėti kita kalba, turėti draugų, tačiau Italijoje negimęs italu netapsi. Esu ir būsiu lietuvis. Prieš tai kurį laiką gyvenome Taivane, kur visiškai kita kultūra, kalba, mentalitetas, žmonės. Todėl Italijoje jaučiamės beveik kaip namuose: greitai susiradome vietinių draugų, vaikas pradėjo lankyti darželį, būrelius, įsiliejo į vietinį gyvenimą. Lankau italų kalbos kursus, žaidžiu su vietiniais futbolą, išeiname kartu į miestą. Su šeima kiekvieną sekmadienį lankome muziejus (tą darydavome ir Vilniuje), galerijas, sendaikčių turgus. Miestas didžiulis, gali rasti visko, ko tik nori.

–  Lietuvius dėl ūmoko būdo vadina „šiaurės italais“. Kokių skirtumų matai tarp italų ir lietuvių?

– Skirtumų tikrai yra daug. Italai daug laisvesni. Jie pirma pasako, o tik paskui pagalvoja. Labai garsiai ir emocingai kalba, reiškia savo nuomonę. Elgesio skirtumus, manau, lemia ir oro sąlygos: Italijoje šilta beveik visus metus, todėl žmonės čia labiau atsipalaidavę. Jie daugiau vertina laiką, leidžiamą su šeima, artimaisiais ir draugais. Jiems darbas tikrai nėra pirmoje vietoje. Jie stengiasi mėgautis gyvenimu ir džiaugtis tuo, ką turi. Mes, lietuviai, susikaustę, retai atvirai į akis pasakome, ką galvojame. Tačiau mūsų jaunimas jau kitoks… Turbūt nė nežino, kas yra… patylėti, neišsišokti iš minios. Džiaugiuosi, jog sovietinės elgesio normos keičiasi, žmonės tampa laisvesni, atviresni, daugiau šypsosi.

– Kas lemia mūsų panašėjimą į laisvus europiečius?

– Lietuviai daug keliauja, mato, kaip žmonės gyvena ir bendrauja užsienyje, sugrįžę pritaiko geruosius pavyzdžius.

– Italų makaronai, picos… Tapo pagrindiniu meniu, ar vis dar skaniau cepelinai su spirgučiais?

– Močiutės „zrazų“ ir cepelinų niekas niekada nepakeis. Makaronų patiekalai ir picos Romoje tikrai puikios. Stengiamės jas valgyti tik retkarčiais. Italų virtuvė makaronais ir picomis nesibaigia, yra daug nuostabių patiekalų, kurie ne mažiau skanūs.

– Buvai „susirgęs“ krepšiniu?

– Esu baigęs krepšinio mokyklą Rokiškyje, po to žaidęs universitete, Vilniaus įvairiose mėgėjų lygose. Taigi krepšinis man, kaip tikram lietuviui, įaugęs į kraują (juokiasi – aut. past.). Mano ūgis 188 cm. Nesu žemas, tačiau norėdamas žaisti profesionaliai turi būti aukštesnis arba turėti didelį talentą, kad prasimuštum ir įveiktum konkurenciją. Prieš keletą metų Europos krepšinio čempionate bandžiau dirbti atstovu spaudai, su žurnalistais. Komentatoriumi tapti nesvajojau, Lietuvoje turime pakankamai puikių komentatorių, o vienas jų, kuo labai džiaugiuosi, – mūsų kraštietis Rytis Kazlauskas! Sportas visuomet man buvo tik hobis, neplanavau su juo sieti savo ateities. Italijoje populiaresnis futbolas… Todėl Romoje žaidžiu tik futbolą su vietiniais italais.

– Panaršiau tavo feisbuko paskyroje… Ką gi mėgsta skaityti Tomas? Tarp su veikla susijusių knygų ir leidinių yra „Sibiro haiku“, interjero receptai… Muzikos skiltyje – „Baltasis kiras“, bardai, Čiurlionis, lietuvių retro klasika… Kelionės, kalnai… Turi savo gyvenimo viršūnę, į kurią planuoji užkopti?

– Su žmona labai mėgstame skaityti. Radęs laisvą minutę stengiuosi imti knygą. Šiuo metu skaitau bent keletą jų: mjr. Vytauto Bulvičiaus „Karinį valstybės rengimą“, išleistą 1939 m., NATO strateginės komunikacijos dokumentus (anglų kalba). Gilinuosi į vaikų lavinimo ir bendravimo niuansus. Be knygų – sportas, kultūros renginiai, pasivaikščiojimai parkuose. Dar kalnai… Ateities planų, didesnių ar  mažesnių, turime kaip ir visi. Mūsų šeimos aukščiausia kalno viršūnė – tikėti tuo, ką darome. Ir daryti taip, kad vėliau nesigailėtum. Kad išliktum savimi.

– Rokiškis baigė metus trukusią Lietuvos kultūros sostinės renginių epopėją, įžiebė pagrindinę eglę. Emigrantai sako, jog sunkiausias ne tėvynėje gyvenančių žmonių laikas – kalėdinis. Kai labai norisi būti su šeima, tradicijomis. Sulauks tėvai, seneliai Kūčioms ir Kalėdoms po „svietą“ besimalančio vaiko?

– Žinoma, būsime Rokiškyje, pas senelius kaime! O kur daugiau?! Šv. Kalėdos mums yra neabejotinai pati reikšmingiausia ir didžiausia metų šventė. Turiu galvoje ne dovanas, blizgučius ir kitą šventinį chaosą. Mums tai buvimo su tėvais, seneliais ir visa didele gimine laikas. Per šv. Kūčias aptariame besibaigiančius metus: ką nuveikėme, kas įvyko, galvojame apie ateinančius. Turim gerą ir seną tradiciją – su tėvais, sese ir uošviais šv.Velykas sutikti kaskart vis kitoje šalyje. Keista, tačiau dažniausiai ta šalis būna Italija.

– Ko pasiilgsi Romoje?

– Žiemą – sniego. Labai pavydžiu dabar jums… Sūnus, fotografijose matydamas sniegu nuklotas Rokiškio gatves, nebegali sulaukt, kada grįšim į Rokiškį. Jis nesupranta, kodėl pas jus prisnigo, o Romoje – ne?

– Kokie Tomo linkėjimai Rokiškiui?

– Savo gimtajam miestui – išlikti gražiam, tvarkingam, jaukiam. Kartu ir keistis – sukurti tokią erdvę, kad  žmonės norėtų pasilikti. Ir kad būtų kur sugrįžti išvykusiems. To linkiu ir sau.

Projektą iš dalies remia

blank

Subscribe
Informuoti apie
guest
1 Komentuoti
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
NU JOOO
NU JOOO
2019 5 gruodžio 22:00

Tai į kur šis asmuo sugrįžo :))). Kartais mirtingųjų vaikai savo protu ir gebėjimais daugiau pasiekę, bet jų interviu kažkodėl nieks neprašo. Užtat ir nesugrįžta.

Rekomenduojami video: