S. Daščioro ir I. Kilienės archyvo nuotr.

Nusvilo, bet užgijo

Ieva Kilienė „Gimtojo…“ skaitytojams pažįstama. Prieš kelerius metus su bendraminte Lina Matiukaite įkūrė judėjimą „Labas, Matematika“, išleido matematinę pasakų knygelę vaikams „Jei mėnulis būtų nulis“. Ieva – absoliuti „tiksliukė“ – sako, jog šį geną paveldėjo iš tėvų. Todėl ir visi jos mokslai – matematiniai: ekonometrikos bakalauras, matematikos ir didaktikos magistras, o dabar pasinėrė grynai į mokslinę matematikos sritį – doktorantūrą.

Į Rokiškį grįžusi Ieva pernai kaip gaivus vėjas įsiveržė į naujų metodų pedagoginę veiklą. Tiesa, ne viskas klojosi, kaip buvo sumaniusi. Idėją pernai rugsėjyje atidaryti pirmąją šiuolaikinę mokyklą, kurioje vaikai būtų mokomi netradiciniais metodais, teko atidėti. „Gal per didelį norą ir optimizmą neapskaičiavau, kad tokiai mokyklai  reikia daugiau laiko. Rokiškis ne Vilnius, ten nebūtų naujovė, nes veikia daug privačių mokymo įstaigų. Ne tik dėl patalpų mokyklai strigo jos įkūrimas Rokiškyje, tokiai naujovei reikia paruošti ir pačią bendruomenę“, – apie „prikirptus sparnus“ atviravo Ieva, pripažinusi, jog pradžioje jautė didelį nusivylimą. Bet idėjos nenumetė. Pakvietė šeimas su įvairaus amžiaus vaikais lavintis būreliuose, kuriuos už labai menką atlygį vedė Ievos bendramintės pedagogės. Poreikis buvo didelis – lavinosi per 50 įvairaus amžiaus vaikų.

Į mokyklėlę – šeimomis

Šis ruduo jau bus kitoks. Ieva aprodė centro didžiulį kambarį, kuriame šiuo metu dėliojamos erdvės, veiklai reikalingi baldai, priemonės. Dar  planuojama patalpą kiek paremontuoti. Vieta strategiškai patraukli, Nepriklausomybės aikštėje (buvusio buitinio kombinato pastate). „Mokysimės smagiai, aplinka bus laisva, vaikai neįsprausti į tradicinės klasės ir pamokos rėmus. Bus mokoma įvairių dalykų: nuo muzikos, matematikos kitaip iki šachmatų, programavimo.  STEAM (BŪSIU) idėja – mokytis laisvai ir kitaip, jungiant gamtos mokslus, technologiją, inžineriją ir matematiką. Kaip vyksta mokymas? Pavyzdžiui, vaikams duodama laikraščių, žirklių ir klijų. Užduotis – pagaminti batus. Duodame idėją, o vaikai patys sugalvoja, kaip batus sukurti: matuoja, braižo, klijuoja, spalvina“, – pasakojo Ieva. Vaikai per trumpą laiką ne iš vadovėlių, o realiai susipažįsta su medžiagomis, formomis, konstravimu, daile.  Pernai labai pasiteisino užsiėmimai su įvairių profesijų atstovais. Pakviesta odontologė atsinešė plombų, įrankių, dantukų, rodė, kaip jie taisomi, ir vaikams leido tą daryti. „Aš ir pati turėjau ko pasimokyti“, – juokėsi pašnekovė.

Vyks muzikos užsiėmimai (elektroninė kūryba), įvairių instrumentų pažinties pamokos. Ieva neabejoja, kad didžiulio populiarumo sulauks programavimo būrelis. Pati Ieva būrelių neves, nes jos laiką „valgys“ doktorantūros studijos. Tačiau keturios pedagogės, nuo šio rudens jau dirbsiančios už atlygį, anot pašnekovės, tikros naujoviško mokymo „fanatikės“, jų pasiryžimas užkrečiantis. Pasak Ievos, paklausa labai didelė, būreliuose ugdysis ne mažiau šimto vaikų. Beje, paties įvairiausio amžiaus. Priimami nuo vienerių mažyliai, o toliau – amžius neribojamas. Gali lavintis net devyniasdešimtmečiai…

Mažyliai užsiėmimuose dalyvauja kartu su tėveliais, taigi mažieji jaučiasi lyg namuose. „Ir mažųjų tėvai, ypač mamos, turi gero laisvalaikio atitrūkus nuo namų. Ir daug pamato, išmoksta, ir pailsi, susiranda naujų draugų. Čia formuojasi jaunų šeimų bendruomenė. Pati, kol dar daug veiklos nebuvo, su dukrele iš namų eidavau į gamtą, viešus renginius, kad neužsisėdėčiau“, – apie artėjančią rugsėjo pradžią pasakojo Ieva.

Paskui vyrą

Ieva nekūrė planų grįžti į Rokiškį, savo ateitį siejo su sostine, kur studijavo. Baigusi ekonometriją suprato, kad atlikti ekonomikos prognozes pagal užsakymus – ne jos pašaukimas. Magistrui pasirinko matematikos didaktiką ir tapo pedagoge. Nežinia, kaip būtų pakrypusi jos karjera, jei ne vyras Edgaras. „Jo šeima turėjo verslą, tad parsiviliojo į Aukštakalnių kaimą. Jis pasakė, jog gyvensim tik čia ir niekur kitur. Mano tėvams buvo šokas. Jie tikrai neįsivaizdavo, kad grįšiu į kaimą. Pradžioje gyvenom bute. Kartą atsikėliau, žiūriu į sienas, po kitų butų langus dairosi bobutės. Pagalvojau, bus blogai… Bet greitai į gyvenimą įsiliejau. Atradau teatrą. Nuėjau ir pati pasisiūliau, priėmė.  Renginių ir veiklų Rokiškyje tiek, kad nebespėju suktis. Mūsų dukrelei Godai dveji, stengiamės būti visur kartu su ja. Kol negyvenau Vilniuje, nesuvokiau, koks didžiulis tempas ten. Čia visai kitoks gyvenimas nei sostinėje, kaimas man – tikras smegenų išjungimas ir poilsis. Jeigu ko labai trūksta, sėdam ir išvažiuojam. Į Vilnių, Zarasus. Kaimas labai daug duoda. Čia vaikai žino, kad pieną gamina ne parduotuvė, o duoda karvutė, kaip atrodo rūkas ir kaip leidžiasi saulė“, – gyvenimo ne sostinėje privalumus bėrė Ieva.

Mokslų daktarė – prie puodų?

Tai, kad būsima mokslų daktarė „sėdės kaime prie puodų“, Ievos nė kiek netrikdo. Pasak jos, viena jos centro mokytoja doktorantė gyvena Rokiškyje. „Nedidelis miestas, kaimas mokslininkui labai gera erdvė. Mokslininkui nereikia kitų žmonių“, – tikino pašnekovė. Į mokslinę veiklą nerianti Ieva prisipažino: ji – ne virtuvės ar gėlių darželių „fanė“. „Nesu tobula šeimininkė, bet vakarienę vyrui pagaminu, jei nespėju, atvežu pagamintą. Kartais jis per mano veiklas gal ir nukenčia, pačiam tenka skusti bulves. Gėlių darželių neauginu. Knygučių vaikams taip pat dabar nerašau, bet šios idėjos nenumarinau, gal ateičiai ji… Esu labai konkretus žmogus, man su poezija nelabai, matematikos su poezija netapatinu, nors viena matematikos mokytoja puikiai deklamuoja eiles…“ – savo būdą apibūdino pašnekovė. Adrenalino ji prisikaupia per įvairias veiklas, labai mėgsta vaikščioti, važinėti dviračiu, o maudynės ežere rytais – privaloma. Vandens vėsa suteikia daug energijos ir nuplauna rūpesčių nuosėdas.

Ji – vyturys, bet dabar, kai rugsėjis ir visi parengiamieji darbai ant nosies, tenka ne tik anksti keltis, bet ir panaktinėti.

Balta varna, bet jau ne viena

Šiuolaikinės mokyklos, kurioje ugdymo procesas vyktų per pažinimą, saviraišką ir skambučio bei  programų neįrėmintą laiką, idėjos Ieva nemarina. „Gal kam atrodė, kad su šia idėja į Rokiškį atskridau it balta varna, bet jaučiu palaikymą ir tokios mokyklos poreikį. Taigi jau būriuojasi  daugiau tokių „baltų varnų“, – perspektyva, jog centro veikla kažkada taps šiuolaikine mokykla, gyva ne tik Ieva, bet ir gausūs jos bendraminčiai.

Projektą iš dalies remia

 

sostinė

1
Rašyti komentarą

avatar
1 Comment threads
0 Thread replies
1 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Iš Kamajų Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
Iš Kamajų
Iš Kamajų

Šaunuolė, Ievute. Džiugu, kad yra tokių kūrybingų ir į ateitį drąsiai žvelgiančių jaunų žmonių. Dideliausios sėkmės.