blank
Renginys baigėsi literatūriniame- muzikiniame salone. Tarp atlikėjų – ir kraštietis Andrius Apšega. J. Keliuočio viešosios bibliotekos archyvo nuotr.

Tyzenhauzaitę skaityti sunku

J. Keliuočio viešojoje bibliotekoje ketvirtadienį pirmą kartą vyko S. Tyzenhauzaitės vardo rašytojų sąskrydis. Literatūrologai, rašytojai, muziejininkai, bibliotekininkai savo pranešimus siejo su S. Tyzenhauzaite ir pateikė iki šiol nežinomų, naujausių faktų apie šią asmenybę. „Sofijos paminklo šalia bibliotekos nebus, bet inicijuosime, kad tokie sąskrydžiai vyktų kasmet“, – žadėjo bibliotekos direktorė Alicija Matiukienė. „Tyzenhauzaitei pasisekė, nes jos atminimu, knygų vertimu rūpinasi ir aukštaičiai, ir žemaičiai…“ – sakė literatūrologė Brigita Speičytė, pradėjusi renginį kalba apie S. Tyzenhauzaitės istorinius romanus ir jų reikšmę.

„Džiaugsmas, kad pastaruoju metu tokios asmenybės keliamos aktyvių regionų bendruomenių. Jų dėka verčiamos knygos“, – sakė B. Speičytė. Anot literatūrologės, S. Tyzenhauzaitė – ryški Lietuvos ir Lenkijos elito dama, kuriai likimas lėmė burtą susitikti su Rusijos ir Prancūzijos imperatoriais, bet ji ne pirmoji rašytoja. S. Tyzenhauzaitė iš viso parašė aštuonias knygas – tarp jų šeši istoriniai romanai. Jie išversti į vokiečių, rusų, lietuvių, kitas kalbas, o autorė daugiausia žinoma vienu romanu „Reminiscencijos“.

Jos istoriniuose romanuose, anot pranešėjos, vaizduojami iškilūs Lietuvos ir Lenkijos istorijos epizodai, apie kuriuos jau buvo kai kas sukurta. „Ji tarsi ėmėsi konkuruoti su jau sukurtais istoriniais tekstais, ypač romane „Barbora Radvilaitė“. Ji rašė tiems, kas skaitė prancūziškai, o romanų tikslas – populiarinti Lietuvos ir Lenkijos istoriją Europoje. Jos romanai vadinami   „minkštąja kultūrine diplomatija“, o pati ji – tarsi kultūros ambasadorė, istoriją nušvietusi idealizuotais vaizdais“, – sakė Rokiškiui svarbios grafaitės kūrybos tyrinėtoja.

S. Tyzenhauzaitės romanų centras, anot B. Speičytės, – valstybės istorija, o pagrindiniai veikėjai – aukštuomenė, kurios paveikslas idealizuojamas. Istorijoje vaizduojamą moterį, anot literatūrologės, S. Tyzenhauzaitė galimai sieja su savimi. „Moterys jos romanuose – tarsi meno kūriniai. Barbora Radvilaitė, Karalienė Jadvyga. Moterys be galo gražios, išskirtinės. Lyg neturinčios savo veikimo galimybės, tačiau svarbiausia jausmai – gyvenimo vertės matas. Jausmai čia – svarbesni už įsipareigojimus šeimai, valstybei. Meilės galia – pirmoje vietoje. Šitie romanai parodo, kad Tyzenhauzaitę skaityti sunku, nes herojai – lyg tobulos marmuro skulptūros, ir tokius sunku priimti“, – kalbėjo B. Speičytė.

Imperatoriaus Aleksandro meilužių sąraše Sofijos nėra

Į istoriją S. Tyzenhauzaitę pirmiausia įrašė dviejų galingiausių to meto Europos valdovų Aleksandro I ir Napoleono ypatingas dėmesys. Vingio dvare prie Vilniaus dvidešimtmetė Sofija pirmą kartą susitiko su keliolika metų vyresniu imperatoriumi Aleksandru. Ilgus metus tęsęsis jų ryšys vadinamas ir meilės romanu, ir draugyste. Iškalbingas faktas yra tai, kad Aleksandras tapo S. Tyzenhauzaitės-Šuazel sūnaus Aleksandro krikštatėviu.

Apie imperatoriaus ir Sofijos santykius, „kurie yra mistifikuoti ir kiekvieno teisė, kaip juos skaityti“, kalbėjo rašytoja Gina Viliūnė. Naujausią savo istorinį romaną apie S. Tyzenhauzaitę „Imperatoriaus meilužė“ ji parašė ištyrinėjusi istorinius šaltinius, užrašytus liudijimus. „Keista, kai skaitai rusiškas knygas, labai išlenda faktai, paimti iš Sofijos prisiminimų“, – pastebėjo G. Viliūnė.  Jos romanas „Imperatoriaus meilužė“ suteikia išskirtinę galimybę pasidairyti po XIX a. Vilniaus, Varšuvos, Paryžiaus rūmų salonus ir parkus, susipažinti su to meto dvarų kultūra.

G. Viliūnė rokiškėnams pasakojo ne tik apie Sofiją, bet ir apie Aleksandrą I, kurį galbūt ir dėl vidinės šviesos labai mylėjo moterys. Jis jau nuo mažens žinojo, kad bus imperatorius, šešiolikmetis buvo apvesdintas su keturiolikmete. Buvo vadinamas angelu, bet šeima – „nesusiklijavo“, ir 15 metų jis „šešėlyje gyveno“ su Marija Naryškina. „Nežinau, ar patikimas, tačiau yra toks šaltinis, kur surašytos Aleksandro meilužės. Sofijos tame sąraše nėra. Buvo ji Aleksandro meilužė ar ne, taip ir nėra atsakymo. Galbūt S. Tyzenhauzaitė, rašydama savo atsiminimų knygą „Reminiscencijos“, sąmoningai mus vedžioja už nosies. Lyg ir panašu, kad buvo, tačiau kitame puslapyje viską paneigia. Įrodymų apie intymius santykius nepavyko rasti“, – sakė G. Viliūnė.  O jei buvo meilužė? Anot rašytojos, tai S. Tyzenhauzaitės nemenkina. „Jų susitikimai  buvo reti. Tik atsiminimuose Sofija juos praplėtė. Po daugelio draugystės metų grafaitė mokėjo išnaudoti savo neeilinę padėtį, net jos vaiką imperatorius krikštijo. Džiaugsmas, kad nenusinešė  prisiminimų į kapus, o mums papasakojo“, – kalbėjo G. Viliūnė.

Dėmesio pastaruoju metu daug

Pastaruoju metu  S. Tyzenhauzaitei skiriama ypač daug dėmesio. Ir vis randamas akstinas išsamiau patyrinėti jos gyvenimą bei įtaką, afišuoti biografiją, ieškoti naujų faktų. Viena naujausių žinių apie Sofiją buvo atskleista prie keletą metų. Paaiškėjo, kad ji tuokėsi ne Prancūzijoje, Lenkijoje ar Vilniuje, kaip manyta, o tuomet dar medinėje Rokiškio Šv. Mato bažnyčioje. Šį faktą įrodė bažnyčios knygose rasti dokumentai.

Beje, Tyzenhauzų moterų praeities link pirmosios žengė Rokiškio muziejininkės: jos pasisiuvo drabužius pagal ano meto pavyzdžius ir sukūrė edukacinę programą „Sugrįžusios gyventi“ pagal S. Tyzenhauzaitės romaną „Reminiscencijos“. Režisierius Jonas Buziliauskas Rokiškyje buvo pastatęs  ir prie dvaro rūmų rodęs spektaklį „Grafaitė Sofija“. Anot režisieriaus, jis buvo daug girdėjęs apie šią kilmingą moterį, o kurdamas spektaklį stengėsi sužinoti apie ją dar daugiau. Beje, šį spektaklį p. Buziliauskas pradėjo nuo nulio – neturėjo jokios medžiagos. Iš pradžių jis apskritai ieškojęs asmenybės, vertos spektaklio. Anot režisieriaus, „Gimtojo Rokiškio“ publikacijos paskatino jį domėtis grafaite Sofija. Scenarijų rašė ne tik J. Buziliauskas, bet ir pagrindinių vaidmenų – Sofijos ir Aleksandro – atlikėjai Neringa Danienė bei Ramūnas Abukevičius.
Rokiškio dvare saugoma dalis grafų Tyzenhauzų prancūziškos korespondencijos. Būtent iš jos mūsų istorikai prieš kelerius metus atskleidė tikslią S. Tyzenhauzaitės mirties datą. Ji mirė 1878 m. gegužės 21 d., sulaukusi 87-erių Nicoje (Prancūzija).

Tikrasis gyvenimas vyko kitur

Nors Rokiškyje svarstoma, ar statyti paminklą S. Tyzenhauzaitei, tikrasis grafaitės gyvenimas vyko kitur. Istoriniai šaltiniai skelbia, kad 1812 m. pavasarį, per Velykas, Taujėnų dvare (Ukmergės r.) lankėsi Rusijos imperatorius Aleksandras. Jis važinėjo po Lietuvą ir rezidavo Rusijos kariuomenės postus. Tuomet Sofijai buvo apie 20, o imperatoriui – 35-eri. Jie susitiko puotoje. Yra duomenų, jog Aleksandras, pamatęs grafaitę Sofiją, ja susižavėjo, o užsimezgusi jų draugystė truko 13 metų, iki pat imperatoriaus mirties.

1812 m. birželio 13 d. Rusijos imperatoriaus garbei Vilniuje buvo surengta puota, kurią Levas Tolstojus vėliau aprašė romane „Karas ir taika“. Archyvuose užfiksuota, jog Alkesandras, nepaisydamas etiketo, puotoje su Sofija šoko visą vakarą. Svarbu ir tai, kad tą patį vakarą Rusijos imperijos sieną kirto Prancūzijos imperatorius Napoleonas. Lietuvą užėmė prancūzai. Netrukus Vilniuje buvo surengtas pobūvis Napoleono garbei. Teigiama, kad imperatorius greitai atkreipė dėmesį į grafaitę Sofiją, o ši nepabijojo jam pasakyti esanti Rusijos caro freilina. Anot istorikės Onutės Mackevičienės, užkariautoją, prieš kurį visi drebėdavo, nustebino merginos drąsa. Vėliau pietaudamas Vilniuje imperatorius sakęs, jog vienintelė maloni akimirka Lietuvoje – susitikimas su S. Tyzenhauzaite. Tai užfiksuota liudininkų atsiminimuose.

S. Tyzenhauzaitė ilgą laiką buvo netekėjusi. Kai 1818 m. ji nusprendė sukurti šeimą, visi tuo stebėjosi. Sofijos vyras buvo gerokai už ją vyresnis, išsiskyręs Platelių dvaro savininkas Oktavijus Šuazelis-Gufjė, daugelio nuomone, nevertas gražiosios Tyzenhauzų atžalos. Jiems gimė sūnus Aleksandras. Kartu Šuazeliai-Gufjė išgyveno 24 metus. Beje, ir po vestuvių Sofija susitikinėdavo su caru Aleksandru, tik jau savo vyro draugijoje.

Yra žinių, jog S. Tyzenhauzaitė, išvykusi į Prancūziją, bendravo su prancūzų rašytojais Aleksandru Diuma, Alfredu de Miusė ir kitomis to meto garsenybėmis.

Dokumentai pakoregavo žinias

Ilgą laiką apie S. Tyzenhauzaitės gyvenimą Rokiškio dvare buvo pateikiamos chaotiškos žinios. Kai  Šv. Mato bažnyčia leido naudotis savo archyvais, istorikė O. Mackevičienė rado įrodymą, kad Rokiškis Sofijai buvo svarbesnis, nei manyta: ji dažnai čia krikštydavo vietinių didikų vaikus, nekalbant jau apie santuoką.  Kaip per gaisrus ir kitus kataklizmus galėjo išlikti unikalūs dokumentai? O. Mackevičienės teigimu, jie turbūt buvo saugomi klebonijoje ar kituose bažnyčiai priklausančiuose pastatuose.

Projektą iš dalies remia

blank

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments