Istorija
Sentikiai – rusų stačiatikių atšaka, nepripažįstanti Rusijos bažnyčios reformos, įvestos 1653–1656 m. patriarcho Nikono įsakymu. Tuometinis Maskvos patriarchas stengėsi suartėti su Konstantinopolio cerkve ir ėmėsi vykdyti bažnytinę reformą, kurios tikslas buvo suvienodinti pamaldų knygų tekstus, liturgines apeigas su Bizantijos graikų apeigomis. Tradicijų keitimas sukėlė nemenką pasipriešinimą, tuomet ir įvyko pravoslavų bažnyčios skilimas į dvi savarankiškas – stačiatikių ir sentikių – bažnyčias. Reforma buvo remiama valstybinės valdžios, vykdoma prievarta, o nepaklusę jai sentikiai 1667 m. atskirti nuo Rusijos stačiatikių bažnyčios. Prasidėjo jų persekiojimas, trukęs iki 1905 m. Dar XVII a. pabaigoje, neapsikentę persekiojimų, sentikiai ėmė bėgti iš tėvynės. Dalis jų atsikėlė į Lietuvą.
Įamžino
Švenčiant sentikystės įtvirtinimo Lietuvoje 300 metų jubiliejų, 2010 m. gegužės mėnesį Krašto muziejuje atidaryta Lietuvos sentikių kultūros ir švietimo asociacijos fotoparoda, kurią parengė V. Degteriovas – vilnietis, minėtos asociacijos, Lietuvos kinematografininkų ir fotomenininkų sąjungų narys. Svečias pristatė nuotraukas iš Lietuvos ir kitų šalių sentikių gyvenimo. Archyvuose jis turi sukaupęs apie 5 tūkst. negatyvų.
Šių metų gegužės pradžioje fotomenininkas vėl lankėsi Rokiškio rajone. Šįkart Laisvės kovų istorijos muziejuje Obeliuose vyko jo parodos „Rokiškio krašto sentikiai“ pristatymas. Muziejaus vadovas Valius Kazlauskas pastebėjo, kad tai ypatinga diena, kadangi pirmąkart į muziejų susirinko sentikių bendruomenė. Toji diena buvo svarbi dar ir todėl, kad trylika eksponuojamų fotografijų tapo Krašto muziejaus nuosavybe – keletą jų autorius padovanojo, likusias muziejus įsigijo.
Muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė sakė: „Vasilijaus Degteriovo nuotraukose atsispindi gyva sentikystės dvasia, todėl jas įdomu bus pamatyti ne tik sentikiams, bet ir kitų tikėjimų žmonėms. Dėl šios priežasties numatoma organizuoti kilnojamas fotografijų parodas.“
Šie metai ypatingi ir pačiam autoriui, nes jis švenčia asmeninį 70 metų ir kūrybinio darbo 50 metų jubiliejus.
Jautė, kur harmonija
Gausiai susirinkusiems klausytojams V. Degteriovas papasakojo apie savo gyvenimą ir kūrybinį kelią.
Būsimasis fotomenininkas gimė prieš stačiatikių Kalėdas, sausio 6 d., tyliame kaimo name prie Vilniaus. Pasakoja, kad didelę įtaką jam turėjo mama. O tėvas? Į šį klausimą V. Degteriovas atsako filosofiškai: „Kartais Dievas suveda labai nepanašius žmones. Mes tos paslapties nežinome. Jie buvo labai skirtingi. Nepaisant to, aš labai jį mylėjau ir myliu.“
V. Degteriovo vaikystė prabėgo tarp religingų sentikių – senelis tarnavo kaimo šventiku, per kiekvienas vasaros atostogas Vasilijus atvažiuodavo pas jį į Ignalinos rajono kaimą. Per Sekmines ir kitas vasaros šventes į kaimo bažnytėlę atvykdavo daugybė žmonių: lankydavo kapines, meldėsi už mirusiuosius. Ten regėjo paprastą gyvenimą ir dar nežinojo, kas ta sentikystė, tik važinėdamas su seneliu matė ir jautė: čia gyvena tikintys, o čia – nelabai, vienur jaučiasi harmonija, kitur – netvarka.
Įgrisusią ideologiją iškeitė į keliones
V. Degteriovas fotografuoti pradėjo anksti, pats užsidirbo fotoaparatui, kuris tuo laiku atrodė tikras stebuklas. Dešimt metų lankė fotobūrelį Vilniaus moksleivių namuose. Po mokyklos pradėjo dirbti Lietuvos kino studijoje, dokumentinio kino skyriuje. Pradėjo nuo asistento, baigė kaip kino operatorius. Dirbo kartu su dokumentininku Robertu Verba, režisieriumi Arūnu Žebriūnu, kino operatoriumi Zacharijumi Putilovu. Tačiau jam atsibodo tuometė partinė ideologija ir jis pradėjo labai rimtai ieškoti sau temų Rusijoje. „Tiesiog pabėgau iš studijos“, – sakė autorius.
Maskvoje įstojo į neakivaizdinį VGIK’o (kinematografijos aukštoji mokykla Maskvoje, dabar – Valstybinis visos Rusijos S. A. Gerasimovo kinematografijos universitetas) skyrių. Kursinius filmus pradėjo filmuoti Tolimojoje Šiaurėje, nuostabiausiose vietose prie Indigirkos upės, Čersko kalnagūbrio, daug važinėjo po Šiaurę su geologų ekspedicijomis, aukso ieškotojais, žvejais. Ten jis sutiko daug puikių dailininkų, rašytojų, atrado temų filmavimui. Pirmosios personalinės fotoparodos surengtos Jakutijoje.
Objektyvo „taikinyje“ – Šiaurė ir sentikiai
Šiaurės tema nepaleidžia iki šiol. Per fotografijų parodos pristatymą Obelių muziejuje, ant sienos, kabojo didžiulis, pastabomis primargintas žemėlapis. Jame tiksliai sužymėtos aplankytos Rusijos vietos. „Mano pirmoji meilė – Šiaurė. Pirmiausia – Kamčiatka, tada Sibiras, Jakutija. Rusija mane „užkabino“, ten visai kitokie žmonės“, – neslėpė nostalgijos autorius. Kelionės tęsėsi iki „perestroikos“, t. y. iki Persitvarkymo Sąjūdžio laikų. Dabar viena pagrindinių fotografijų tema – sentikiai.
V. Degteriovas į Obelius buvo atsivežęs pluoštą neįrėmintų, didelio formato fotografijų. Tai būsimos parodos medžiaga. Iš nuotraukų žvelgia sentikių dvasininkai, buities fone įamžintos šeimos, ikonų tapytojai ir eiliniai žmonės iš Vilniaus, Zarasų, Rokiškio, kitų kampelių, švyti cerkvių kupolai. Jis renka ir restauruoja senas nuotraukas, jas perfotografuoja ir pateikia žiūrovui, taip pat perfotografuoja ikonas.
Menininkas pilnas optimizmo. Pasak jo, įvairiose Lietuvos vietose ne vieną kartą yra girdėjęs, kad sentikių bendruomenės nyksta, jų mažėja. Tačiau jis įsitikinęs – sentikiai stiprūs, jie gali atsigauti. Tikėjimo gilumą rodo ir cerkvių rekonstrukcijos.
Yra gerų ženklų
Bendruomenės tvirtumo išsaugojimą pabrėžė ir parodos pristatyme dalyvavęs Petras Blaževičius, buvęs rajono savivaldybės Kultūros, turizmo ir ryšių su užsienio šalimis skyriaus vedėjas. Jis 1997 m. yra išleidęs knygą „Rokiškio krašto sentikiai“. Priminęs knygos parašymo aplinkybes, P. Blaževičius sakėsi pastarosiomis dienomis peržiūrėjęs savo archyvą. Jame užtikęs primirštą nemalonų faktą: 1986 m. Lietuvos kultūros ministerija nurodė priimti ikonas inventorizuojančią komisiją. „Mes negalėjome atsisakyti. Jie (komisija – aut. past.) atvažiavo su dailės tyrinėtojais, aplankė cerkves, ir po metų ar dvejų iš kai kurių pradingo pačios seniausios ir vertingiausios ikonos. Tai buvo skaudu. Reikėjo žinoti, ką imti“, – kalbėjo P. Blaževičius. Anot jo, tenka apgailestauti dėl tokio fakto, nes sentikiai iš Rusijos bėgo persekiojami dėl tikėjimo ir su savimi ėmė tai, kas jiems brangiausia – ikonas, taigi jos vertingos ne vien finansine prasme. O tai, kad suspindo nauji Bobriškio (Kriaunų sen.) ir Rokiškio cerkvių kupolai, jis laiko geru ženklu.
Projektą iš dalies remia
