Sigito Daščioro nuotr.

Jau netrukus

Spalio 17–20 d. čia vaidins estai, ukrainiečiai, latviai, taip pat Tauragės, Klaipėdos, Radviliškio, Plungės, Anykščių teatrai ir, žinoma, patys rokiškėnai, kurie parodys du naujausius spektaklius – Eligijaus Daugnoros režisuotą „Dėdės ir dėdienės“ bei Neringos Danienės „Marcelės legendą“. Festivalio tema – nacionalinė dramaturgija.

Kultūros centro direktorė Vaiva Kirstukienė kaip festivalio vieną iš akcentų įvardijo per atidarymą suplanuotą VDU Muzikos akademijos projektą – operą V. A. Mocarto „Figaro vedybos“. Joje dainuos kraštietis operos solistas, Rokiškio, kultūros sostinės, ambasadorius Andrius Apšega.

Festivalio programoje numatyti keturi spektakliai vaikams ir jaunimui. Anot V. Kirstukienės, „Interrampos“ naujiena – Plungės teatralų „Meilė, džiazas ir velnias“ bei „Taško“ teatras iš Klaipėdos su Valentino Masalskio spektakliu „Sudie, derintojau“.

Festivalyje dirbs trys teatralai ekspertai, vyks teatrinės laboratorijos, kurias ves Romas Matulis ir Violeta Trečiokaitė-Mačiulienė.

„Tokio savotiško spektaklio dar nestačiau…“

Rokiškio liaudies teatras „Interrampoje“ pristato premjerą – E. Daugnoros režisuotą spektaklį Juozo Tumo-Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“. „Tai bus tikra Mykoliuko ir Severiutės istorija. Tik gerokai archajiškesnė, nes tie baudžiavos laikai mums juk kaip kokia dinozaurų era“, – svarsto režisierius ir neslepia, kad šis darbas – eilinis jo iššūkis teatro kolektyvui. „Teksto tik penki puslapiai. Daug visokių garsų. Ritmikos, prašokimų, sujudėjimų, sapnų. Tokio savotiško spektaklio dar nebuvo. Ir gal nebebus tokio. Nors negalėčiau pasakyt, kad tai kažkoks eksperimentinis kūrinys, bet ir neakademinis. Įtariu, daug kas sakys, kad tai ne Vaižgantas. Bet ką jie man padarys – aš su Vaižganto tekstais 20 metų prasėdėjau Literatūros ir tautosakos institute ir geriau žinau, kas ir koks buvo Vaižgantas“, – šypsosi Eligijus. Jis yra parengęs devynis J. Tumo-Vaižganto raštų tomus. Ir žino, kad rašytojas buvo visų eksperimentų ir „literatūros chuliganų“ užtarėjas.

„Baisingai geri teatrai suvažiuoja“

E. Daugnora irgi – teatrų, suvažiuojančių Rokiškin, užtarėjas, todėl norėtų, kad geri spektakliai ir visa tai, „kas atrodo fantastiška“, neliktų be žiūrovų. „Baisingai geri teatrai suvažiuoja. Pavyzdžiui, ukrainiečių teatras-studija „Garmyder“ iš Lucko yra vienas geriausių Ukrainoj. Senokai prašokęs visus mėgėjų rėmus. Daro fantastiškus dalykus. Visoje Ukrainoje žinomas, nors Luckas juk pakraštys“, – sakė režisierius.

Užmiršti visus stereotipus

Estų teatrą, kuris vaidins Rokiškyje, jis pamatė „Baltijos rampos“ festivalyje vasarą. „Ir tokį man įspūdį padarė, kad iškart pakviečiau. Su teatru dirba režisierė ir choreografė. Jie – iš tokio bažnytkaimio netoli Talino. Bet vaidina taip, kad užmiršti visus stereotipus apie ramius estus – visi įdomūs, faktūriški, vien žiūrėt į juos galima neatsižiūrint. O spektaklis iš dviejų novelių. Antra apskritai be teksto – sujuda, sušoka. Jokio kalbos barjero, nors spektaklis ne iš tų tradicinių šokio spektaklių „pro gyvenimą“. Ir baisiai juokingas. Užtat nemažai gastroliuoja „po visokius užsienius“. Šitą būtinai reikia pamatyt. O latvių Cėsio spektaklis – muzikinis, labai lengvas ir grakštus. Labai labai latviškas. Toks „relaksui“. Liaudiško miuziklo pavyzdys be perteklinių suknelių“, – grakščiai ir lengvai be patoso būsimus „Interrampos“ spektaklius pristatinėjo E. Daugnora.

Sigito Daščioro nuotr.

Apie „stogą raunančius“ kokteilius

„Į „Interrampą“ atvažiuoja seni mūsų draugai – Gulbenės teatras iš Latvijos. Kurį laiką važinėjom kasmet vieni pas kitus į festivalius (žiūrovai turėtų juos atsiminti), kurį laiką ryšiai buvo nutrūkę, bet jie vėl pas mus su smagia komedija iš XX a. pradžios apie rašytojus ir kaimiečius.

O ir lietuviai visi įdomūs. Plungės vienas geriausių Lietuvoj vaikų ir jaunimo teatrų, dabar daug gastroliuojantis užsieniuose, per visas trupes turi apie 100 vaikų – baisiai gražiai Dainų šventėj atrodė visi vienoj vietoj“, – „Interrampos“ svečius pristato E. Daugnora. Daugumą jis vadina draugais, taip pat ir Tauragės teatralus. „Seni mūsų draugai – Tauragės liaudies teatras, su kuriais irgi prieš pora trejetą dešimtmečių artimai draugavom ir vieni pas kitus viešėjom, atveža spektaklį iš laikų dar prieš „Ameriką pirty“, – sakė režisierius.

Anykštėnai, tiksliau, ten sėkmingai režisuojantis anksčiau buvęs mūsų Jonas Buziliauskas atveža „labai „interesną“ Vienuolio „Prieblandoje“ versiją“. Jų aktorė Audronė Pajarskienė už motinos vaidmenį šiemet gavo statulėlę „Tegyvuoja teatras“ kaip geriausia aktorė.

„Radviliškio rajono Alksnupių teatras – vienas įdomiausių kaimiškų teatrų ne visai kaimiškais užmojais. Pastatė Vydūno komediją ir dar suderino su europine tradicija. Toks truputį „stogą raunantis“ kokteilis“, – negaili pagyrimų kolegoms E. Daugnora.

Žiūrovų laukia ir du monospektakliai. Abu – moteriški. Pagal amerikietės Liūnės Sutemos poeziją, be galo stiprią, vieną įdomiausių ne tik išeivijos moterų, bet apskritai lietuvių poečių.

Dar „Taško“ teatras. Jame vaidins Veronika Tarasevičiūtė. „Ji vasarą vedė mums ritmikos pratybas. Fantastiško žavesio jauna ir perspektyvi aktorė. „Taško“ teatras – tai ne tie, kurie kur šiemet gražiai vedė Vasario 16-osios renginį su savo statinėm, o labai žavi „masalskiukų“ iš Klaipėdos kompanija“, – „Interrampos“ spektaklius reklamavo Rokiškio liaudies teatro režisierius.

Kaip tai prasidėjo?

Kadangi šis festivalis 25-asis, verta šiek tiek prisiminti jo istoriją. O ji tokia. 1990-ųjų spalį Rokiškyje įvyko pirmasis tarptautinis liaudies teatrų festivalis „Interrampa-90“. Jo iniciatoriai buvo tuometinis teatro režisierius Jonas Korenka ir renginių organizatorė Birutė Bagdonienė. Prieš tai vykusios teatrų apžiūros-konkursai „Aukštaitijos rampa“ (1981, 1983, 1987 m.) metams bėgant tapo tarptautiniu renginiu. Jame pastaraisiais metais dalyvauja ir mėgėjų, ir profesionalų grupės iš viso pasaulio. „Pasaulyje nėra aiškios ribos tarp mėgėjų ir profesionalų teatro, yra tiesiog teatras – geras arba blogas“, – yra sakiusi „Interrampą“ anksčiau organizavusi režisierė Neringa Danienė. Šiemet ji pristato premjerą „Marcelės legenda“ apie vieną garsiausių lietuvių žvalgių – iš Rokiškio kilusią Marcelę Kubiliūtę.

Buvo ir sunkių laikotarpių

Priminsime, kad „Interrampa“ iki 1997-ųjų vyko kasmet. Vėliau
festivalis pradėtas rengti kas dveji metai. Teatrų šventė, organizatorių žodžiais, išgyveno ir sunkius laikotarpius, kai dėl politinio nestabilumo užsieniečiai nevyko į Lietuvą, o ekonominės priežastys neleido organizuoti didelių renginių. „Interrampa“ tuomet buvo pervadinta į „Mažąją rampą“, „Jaunimo rampą“, o spektaklius festivaliuose rodė tik Lietuvos teatrai.

Vėliau „Interrampa“ susigrąžino kasmetinį statusą ir stabilias, tegu ir nedideles, finansines „injekcijas“. Organizatoriai didžiuojasi, kad per daugiau nei 20 metų spektaklius čia suvaidino svečiai iš įvairiausių šalių – Gruzijos, Švedijos, Suomijos, Danijos, Prancūzijos, Bulgarijos, Čekijos, Vokietijos, Ispanijos, Rusijos, Baltarusijos, Latvijos, Estijos, Islandijos, Olandijos, Makedonijos, Italijos, Meksikos. Nuo 2007-ųjų festivalyje lygiomis teisėmis dalyvauja ir mėgėjų, ir profesionalų teatrai.

Projektą iš dalies remia

kasyba

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie