Pusryčiai su kengūromis: kodėl gi ne?
Šiame megapolyje gyvenanti Rūta sako, kad Sidnėjus ją žavi daugybe galimybių. Miestas apsuptas vienais gražiausių pasaulyje paplūdimių, čia gausu parkų, skanų maistą ir įvairiausių šalių virtuves siūlančių kavinių bei restoranų. O ir visai šalia merginos namų – garsusis Opera House, Harbour Bridge, miesto atrakcionai, zoologijos parkai. „Juose organizuojami net pusryčiai su kengūromis, koalomis ir kitais egzotiniais gyvūnais“, – šypsosi mergina.
Rūta taip pat pastebi, kad suradus laiko ir kelias valandas pavažiavus už miesto, gali džiaugtis kalnais, nuo kurių slidinėjama, ar ežerais bei vynuogynų laukais su degustacijų ceremonijomis.
Sunkiausiu išbandymui gyvenant Australijoje Rūtai tapo laiko skirtumai. „Turiu pripažinti, kad laiko skirtumai šiek tiek trukdo ir net kartais vargina stengiantis palaikyti ryšį su artimaisiais, bet tai nėra kliūtis, dėl kurios neverta atvažiuoti į šią šalį“, – sako pašnekovė.
O kaip ji pati čia atsidūrė?
Troško nuotykių ir iššūkių
Kaip pasakoja Rūta, baigusi tuometinę Rokiškio „Romuvos“ gimnaziją, su dvynuke sese Ieva kartu įstojo į Vilniaus universitetą, pasirinko ekonomikos studijas. „Studijuojant susipažinome su daugybe naujų žmonių, tarp jų ir Vilniuje gyvenančiais užsieniečiais. Turbūt tai paskatino norą pamatyti daugiau nei Lietuvą. Kartu su sese ir draugėmis, baigusios universitete antruosius mokslo metus, sugalvojome nerti į nuotykius ir išvykti į Ameriką – New Jersey valstiją, Ocean City miestelį. Juo labiau, kad tuo metu vis labiau populiarėjo galimybė vasaros metu, iš karto po studijų, užsiregistruoti į Work and Travel programą ir išvykti save išbandyti svetur. Net nekilo abejonių, kad būtina priimti tokį iššūkį“, – sako Rūta.
Kitais metais pagal tą pačią programą Rūta išvyko į Nevados valstiją, tą patį padarė ir 2017 metais. „Kelionės sekė viena po kitos. Aplankiau didžiausius Amerikos miestus – San Diego, Los Angeles, San Francisco, Las Vegas, New York. Keliavau po Kanadą, Ispaniją. Ir supratau, kaip praturtina ir kiek daug man duoda kelionės aplink pasaulį“, – pastebi pašnekovė.
Nepabūgo gąsdinimų, kad kelionės sugriaus darbo karjerą
Rūta prisimena, kad grįžusi iš kelionių po Ameriką kiek sutriko matydama, kaip buvę bendraklasiai, studijų draugai tobulėja savo srityse, kaip plečiasi jų darbo galimybės, kaip sėkmingai jie kopia karjeros laiptais.
„Visi nuolat kartojo, jog mano kelionės tikrai neprives prie gero, jog laikui bėgant, aš tiesiog prarasiu universitete įgytas žinias ir įgūdžius. Todėl nieko nelaukusi pradėjau pildyti bankų sektoriaus darbo pasiūlymus. Dar ir šiandien prisimenu, kokia neramia širdimi laukiau skambučių iš potencialių darboviečių. Tačiau jau po kelių dienų tokio neramaus laukimo, sulaukiau trijų pasiūlymų atvykti į pokalbius. Ilgai nedelsdama dalyvavau visuose trijuose ir jau kitą dieną turėjau tris realius darbo pasiūlymus. Taigi atsitiko taip, kad nebe įmonės vadovai mane rinkosi, o aš rinkausi įmonę“, – prisiminusi buvusį jaudulį dėl darbo pasiūlymų šypsosi pašnekovė.
Remdamasi savo patirtimi, Rūta sako, kad neverta iš anksto modeliuoti jokių situacijų ir įsileisti negatyvių minčių apie nesėkmingą ateitį ar baimintis, jog nepavyks įgyvendinti svajonių ir planų. „Ateitis bus tokia, kokios mes norėsim, tokia, kokią mes susikursim. Ir esu įsitikinusi, kad niekas – nei kelionės, nei darbas mažiau žinomoje įmonėje, o juo labiau kitų gąsdinimai ir pesimistinės mintys – nesustabdys jūsų, jei kažko labai norėsit. Tikiu, kad net grįžusi iš Australijos, po metų ar kitų, aš Lietuvoje rasiu savo vietą. Juk neįmanomų dalykų nėra. Nebent mes patys išsigąstame ir ribojame save“, – įsitikinusi Rūta.
O kodėl gi neturėti asmenukės su kengūromis?
Rūta įsidarbino viename iš Vilniaus bankų sostinėje. Pateko į tik ką naujai suformuotą skyrių, kurio operacijos dar tik buvo diegiamos kartu su švedų komanda. Viena iš užduočių – bendravimas tiesiogiai su švedais ir visų procesų mokymasis anglų kalba. „Tai buvo turbūt pagrindinis veiksnys, nulėmęs mano sprendimą iš trijų pasiūlytų rinktis būtent šį darbą. Darbas ir bendravimas kita kalba suteikė daugiau tobulinimosi galimybių. Be to, turėjau visas sąlygas užmegzti naujų pažinčių su svetimšaliais, o tai mane žavėjo dar nuo tada, kai pirmą kartą keliems mėnesiams išvykau gyventi į Ameriką“, – prisipažįsta pašnekovė.
Vis dėlto po kelių mėnesių darbo banke, po komandiruotės Švedijoje, kur teko gyventi žiemos sezonu, Rūta apsisprendė – laikas naujiems iššūkiams. Ir jos nauja gyvenimo kryptimi tapo Australija.
Spontaniškas Rūtos sprendimas daug kam buvo netikėtas, tik merginai tai nerūpėjo. „Kai po mėnesio kartu su drauge rankose laikėme patvirtintas Australijos vizas, skrydžio bilietus, kai šalia stovėjo du sukrauti lagaminai, supratau, kad leidžiuosi į turbūt vieną įdomiausių gyvenimo kelionių, į tikrą nuotykį“, – sako Rūta.
Paklausta, kodėl būtent Australija, Rūta paaiškino, kad šią šalį pasirinko apgalvotai. „Į Ameriką labai sunku gauti vizą, jeigu jau nesi studentas Lietuvoje. Antra šalis, šovusi į galvą, buvo Kanada. Tačiau 2018 metais loterijoje „žalios kortos“ į šią šalį nepavyko laimėti. Trečioji šalis, dėl kurios nekilo dvejonių, buvo Australija. Ir ne tik dėl šilto klimato ir gražios gamtos, bet ir dėl geros šalies ekonominės padėties, gerų įsidarbinimo perspektyvų. Rinkausi gerą ateitį žadančią šalį“, – apie apsisprendimo motyvus, paskatinusius pasirinkti Australiją, sako Rūta, bet priduria, kad ne vien todėl. Prabilo ir nuotykių dvasia.
„Australija man niekada nebuvo svajonių šalis. Ji yra 14 tūkst. km nutolusi nuo Lietuvos. Šalis su bauginančiomis istorijomis apie vorų begalybę, nuodingas gyvates ir kitus gąsdinančius gyvius. Tačiau pasidaviau emocijoms ir smalsumui, sugalvojau pati savomis akimis pamatyti ir savo kailiu patirti australišką gyvenimą. Galų gale norėjau ir pati turėti asmenukę su kengūromis, koalomis ir kitais egzotiniais gyvūnais“, – juokiasi pašnekovė.
Australijoje poilsiauti nebuvo kada
Į Australiją Rūta atvyko pernai kovo mėnesį. Pirmiausia su drauge apsistojo mažame, ramiame ir labai gražiame Gold Coasto miestelyje, kurį, sako, galėtų palyginti su Palanga. Tik kur kas vėliau persikraustė į Sidnėjų – vieną brangiausių miestų pasaulyje, daugiakultūrinį, pilną gatvių šurmulio, nuolat lekiančių žmonių, su konkurencinga darbo rinka. Deja, bet kraustytis į šį miestą teko vienai, nes draugė nusprendė grįžti į tėvynę. „O likti vienai, be šeimos, draugų ir artimųjų, patikėkite, jausmas buvo ne pats geriausias. Įsikabinti į vėžias reikėjo labai greitai, nes būsto nuomos kainos Sidnėjuje per savaitę yra tokios pat, kokias mokame Lietuvoje per mėnesį – 250–400 australiškų dolerių. Man prireikė beveik metų, kad įgyvendinčiau pirmąjį ir, atrodė, vieną lengviausių tikslų atvykus čia – susirasti darbą administracijoje, viešbučių industrijoje“, – sako mergina.
Kol pasiekė šį tikslą, Rūtai teko išbandyti daug skirtingų darbų. Mergina dirbo padavėja kavinėse, prestižiniuose restoranuose dangoraižiuose, grožio salonuose ir dirbo įvairiose pozicijose net po pora etatų per savaitę.
Vėl teko griebtis studijų
Rūta sako, kad Australijoje vėl pradėjo studijuoti, nes į šią šalį negali atvažiuoti ir pasilikti gyventi tiesiog užpildžius dokumentus vizai gauti internetu.
„Čia visi atvykę lietuviai, kaip ir dauguma kitų europiečių, privalo studijuoti, turi turėti pasirašytus studijų dokumentus. Šiuo metu aš studijuoju verslą, prieš tai dar teko gilinti žinias klientų aptarnavimo srityje, kadangi dabartinis mano darbas susijęs su šia sritimi“, – apie atvykėlių į Australiją gyvenimo niuansus pasakoja mergina.
Vis dėlto studento viza turi tam tikrų apribojimų, keliančių problemų dėl darbo. „Studento viza riboja darbo valandas – leidžiama dirbti tik 20 valandų per savaitę, o toks kiekis šioje šalyje juokingas, kadangi pragyvenimo lygis labai aukštas. O kur dar paskaitos, pasiruošimas egzaminams bei projektams. Tai bene pagrindinė problema, dėl kurios dažnas pakeičia nuomonę apie gyvenimą Australijoje. Didelis užimtumas ir laisvo laiko neturėjimas nedžiugina. Be to, jauti ir nepalankų darbdavių bei darbuotojų požiūrį į puse etato dirbančius studentus. Pirmenybė teikiama pilnas teises turintiems ir galintiems dirbti visą dieną darbuotojams. Taigi mūsų, atvykusiųjų, galimybės kur kas mažesnės, antra vertus, sunkumai moko nepasiduoti ir kovoti dėl savo tikslų“, – apie tai, kad ne viskas taip gražu ir lengva svetimoje šalyje, pasakoja Rūta.
Komforto zona neteikia laimės
Šiuo metu rokiškietė Sidnėjuje dirba viename didžiausių pasaulio viešbučių tinklų – tarptautiniame „Marriott“ viešbutyje administratore. Viešbutis įsikūręs pačioje miesto širdyje. „Tik neketinu apsiriboti pasiektu rezultatu. Noriu gilinti žinias, įgauti įvairiapusiškos patirties, tobulėti kaip asmenybė. Suprantu, kad vėlgi daug kas nesutiks su manimi ir sakys, jog per tiek laiko Lietuvoje jau galėčiau džiaugtis vadovės pozicija ar kokiu kitu sėkmingos karjeros laipteliu. Vis dėlto mano požiūris yra toks: mes negyvensim visą gyvenimą dėl darbo, dėl pozicijos ar prestižo. Visų pirma, turim gyventi dėl savęs, kad tai, ką darom, mums teiktų laimę. Tikrai turiu daug pavyzdžių, kai prestižinėse pozicijose dirbantys draugai nesijaučia laimingi. Eiti į darbą jiems – didžiausia kančia. Standartų, stereotipų laužymas, drąsus pasitraukimas iš komforto zonos yra dvigubai geresnis jausmas, kurį galėčiau prilyginti laimėjimui loterijoje“, – įsitikinusi mergina.
Pelės gatvėse ar didžiuliai tarakonai namuose – kasdienybė
Net neturėdama daug laisvo laiko Rūta stengėsi kuo plačiau susipažinti su Australijos gyvenimu. „Plačiau susipažinus su šios šalies kultūra, pamatai, kad niekur nieko nėra idealaus. Pavyzdžiui, Australijoje buityje trūksta tvarkos, net higienos. Labai dažnas reiškinys – vietinių namuose bėgiojantys didžiuliai tarakonai, galintys siekti dešimt centimetrų. Nieko nestebina ir gatve praskriejančios pelės“, – pastebi mergina.
Rūta atkreipė dėmesį, kad ir Australijoje trūksta pagarbos vieni kitiems, pasitikėjimo. O ir grynų australų retai sutiksi. Dabar daugiausia vietinių – tai prieš keliasdešimt metų iš Italijos, Prancūzijos, Ispanijos, Graikijos, Indijos, Indonezijos, Kinijos, Japonijos ir kitų šalių emigravusiųjų vaikai ar anūkai, kurie, kaip patys sako, kuria gyvenimą vienoje geriausias sąlygas siūlančių šalių“, – sako Rūta.
Širdis liko tėvynėje
Paklausta apie svajones ir planus, Rūta prisipažino, kad savo ateities Australijoje nematanti. „Ypač dabar, kai neseniai grįžau po atostogų, jaučiu, kad mano širdis liko ten, kur namai. O namai man visada bus Lietuvoje. Kartais pamąstau apie sėslesnį gyvenimą, nes, savaime aišku, visą gyvenimą kelionėmis negyvensiu. Atsiras šeima, vaikai, o visu tuo norėčiau dalintis su savo artimaisiais gimtinėje“, – neslepia planų grįžti į tėvynę Rūta.
Kartu mergina sako, jog dėl išaugusių emigrantų srautų, atvykstančių į Australiją, valstybė kasmet griežtina sąlygas pasilikti šioje šalyje užsieniečiams, kadangi vietiniams atsiranda didesnė konkurencija darbo ir būstų rinkoje, dėl didelio konkurencingumo didėja kainos ir mažėja darbo užmokestis. „Gyventi čia atvykėliams bus vis sunkiau“, – įsitikinusi Rūta.
Bet kol kas mergina džiaugiasi kiekviena diena ir stengiasi iš gyvenimo pasiimti viską, kas geriausia. O kelionės, pasak rokiškietės, – nesibaigianti knyga, pripildyta neįkainojamų įspūdžių, nuotykių, begalės sutiktų nuostabių žmonių ir kt. „Kai pradedi mėgautis gyvenimo teikiamais džiaugsmais, tik tuomet suvoki, jog iš tiesų gyveni. Todėl visiems sakau – nebėkite nuo savo svajonių, nebijokite rizikuoti, jei kažkas nepavyksta, užverskite tą puslapį ir atsiverskite naują, kad toliau galėtumėte rašyti savo unikalią gyvenimo istoriją, o ne pasiskolintą iš kitų“, – savo įdomaus gyvenimo receptą atskleidžia Rūta.
Projektą iš dalies remia
