Pirmoji dalis

Apie Kamajų statusą ir bajorystę

Kaune gimęs ir užaugęs Robertas Kamajus laiko miestu. Jam studijuojant architektūrą, urbanistiką dėstė kamajiškis Kazimieras Šešelgis. Jis rėmėsi prancūzų sociologais, teigiančiais, jog miestiečiais laikomi žmonės, kurių keturios kartos iš eilės gimė ir gyveno mieste, jų gyvenamieji pastatai turi gatvę ir numerį. Pagal tėvo liniją, nuo 1840-ųjų, Roberto proseneliai ir seneliai buvo miestiečiai.  Tais metais Roberto proprosenelis Nikodemas iš Pladiškių palivarko su šeimyna persikėlė gyvent į Kamajus, Vandenų gatvę, taip čia pradėdamas Čerskių-Čerškų giminės atšaką. Čerškų giminės pavardę senuose dokumentuose rašydavo lenkiškai, o vėliau rusiškai: ir Čiurška, ir Čerskis.

Roberto tėvas Leonas, kaip ir jo vyriausias brolis, Kauno karo mokyklos jaunesnysis leitenantas, kaip ir kitas brolis Jurgis, buvęs geriausias tų laikų Lietuvos plaukikas ir ledo ritulio rinktinės vartininkas, bei jauniausias brolis Kostas, visi savo pavardes pasikeitė į lietuviškesnę formą – Čerškus.

 „Mūsų giminės istorija detaliai išliko ir giminės atmintyje, ir senuose bylinėjimosi dokumentuose. Kai vaikystėje tėvas man, tiesa, tik fragmentais, ją pasakodavo, galvodavau, jog tai mitas, legenda, ir kad kiekviena šeima panašių turi. Tėvas vis sakydavo, kad mes su tais Čerskiais, kurie per Pirmąjį Lietuvos padalijimą 1772 m. atsidūrė „užsienyje“ – Polocko gubernijoje, ir kurios garsiausias atstovas Jonas Čerskis vėliau tapo 1863 m. Lietuvos sukilėliu, tremtiniu bei žymiu geologu, Kolymos ir Baikalo tyrinėtoju, esame viena giminė. Tapo įdomu. Užaugęs pradėjau gilintis. Pas tėvo pusseserę atradau kamajiškio Nikodemo Čerskio bylinėjimosi dokumentų, vėliau archyve – ir originalias bylas su kitais senais giminės dokumentais rusų ir lenkų kalbomis. Tas bylas, visus dokumentus ranka persirašiau (jokių skenerių tada nebuvo), įdomesnius dokumentus dar ir išsiverčiau į lietuvių kalbą. Gal metus sėdėjau archyve, o tada ėmiausi sudarinėt genealoginį medį. Tarp dokumentų radau ir Jono Čerskio prosenelio, buvusios Lietuvos kariuomenės rotmistro Pranciškaus Čerskio dokumentų“, – apie didelio darbo pradžią pasakojo Robertas.

 „Pranciškus Čerskis, valdęs Svalnos dvarą, kaip ir visi bajorai, turėjo teisę viešumoje nešiotis ginklą, nes svarbiausia bajoro pareiga – ginti tėvynę. Toji karma perėjo per mūsų giminę. Ačiū Dievui, nei senelis, nei tėvas nesukomunistėjo“, – savo santykį su Lietuvos okupacija ir laisvės troškimu atskleidė Robertas.

Istorijos audrų išblaškytos garsios Čerškų giminės palikuonių gyvenimas sovietmečiu Lietuvoje nebuvo lengvas. Roberto tėvas – Lietuvos kariuomenės savanoris, vėliau – politinis kalinys. „Per okupaciją iš mūsų buvo atimta mūsų istorija. Dar besimokydamas vidurinėje mokykloje patyriau, ką reiškia būti politinio kalinio sūnumi. Kartą tėvas mane privedė prie Lietuvos Respublikos Banko rūmų (K. Donelaičio ir Maironio gatvių kampe) ir parodė K. Sklėriaus skulptūrinę kompoziciją, kuri puošia šio pastato fasadą, sakydamas: „Čia mūsų Valstybės ženklai: Gedimino stulpai, Vyties kryžius“. Vėliau juos okupacinė administracija paslėpė, užtinkavo“, – pasakojo Robertas.

Jo pasakojimas sugrąžino į gūdų sovietmetį. Kai Roberto tėvas Leonas Čerškus grįžo iš Kolymos ir Čiukotkos lagerių, 1956 m. vedė ir gavo vieno kambario butą seno namo palėpėje, Kauno centre. Tualetas – lauke, praustuvė – bendrame koridoriuje. Iki 11 kl. Robertas su tėvais šiame bute ir gyveno. Mama prekyboje dirbo, gaudavo geresnių produktų. „Tėvas nebuvo linkęs į mokslus, baigė tik 7 klases. Jis nuo savo tėvo užsikrėtė fotografija. Man buvo atidavęs fotoaparatą „Smena“, o aš jį pamečiau ar palikau autobuse. Dėl to tėvas man ilgai priekaištavo. Nuo mažens mačiau jį su fotoaparatu, ir man jį bandė įsprausti. Priešinausi. Juk mano paauglystės ir jaunystės laikais buvo ypač ryškus kartų konfliktas visame civilizuotame pasaulyje. Tėvas serga fotografija – aš turiu sirgt kuo kitu. Kai jis gavo kino kamerą ir prasidėjo filmavimai, pamenu, visą savaitgalį ryškina, montuoja, o po to visa šeima susėda ir turim peržiūrėt. Įdomu, aišku. Visa mano ir sesers vaikystė išliko nufilmuota 8 mm juostose. Kai atsirado spalvos, juostų ryškinimo procedūra tapo sudėtingesnė. Mūsų virtuvė virto fotolaboratorija. Mama neprieštaravo, ji – šventas žmogus. Pora metų vyresnė sesuo fotografavimu nesižavėjo, ji palinko į sportą“, – pasakojo Robertas. Dabar jis gailisi, kad tada tiek mažai filmavo.

Ne tėvo keliu

Robertas, kaip ir daugelis, jaunystėje nenorėjo būti panašus į savo tėvus. Ypač Kaune, kur kelią skynėsi iš Vakarų pasiekiančios tendencijos. Užvaldė hipių filosofija, rokas, pacifistinės idėjos. „Mačiau, kiek tėvas yra sužalotas karo ir lagerių… Buvau tikras, kad kariuomenė ir karas man visiškai svetimi dalykai. Nebuvau toks stiprus, kaip jų kartos žmonės, todėl ieškojau kitokių kovos su režimu formų. Nutariau su komunistais kovoti menu. 1972 m. pavasarį labai netikėtai ir ypač stipriai paveikė R. Kalantos susideginimas. Mano svajonė – ištrūkti į laisvąjį pasaulį. Neplanavau nuvaryti lėktuvo, ar plaukti į Gotlando salą, kaip 1945 m. nesėkmingai bandė mano tėvukas. Tikėjausi kada nors išvažiuoti į „ekskursiją“ ir gauti politinį prieglobstį kokioje nors laisvoje šalyje. Nepuoselėjau artimesnių ryšių su priešinga lytimi. Kai nusibosdavo giminių ar bendradarbių įkyrūs klausimai apie mano matrimonialinį statusą, aš jiems atsakydavau, besiremdamas komunistine žmogaus kilmės doktrina: „Aš nesiženiju, nes tikriausiai esu kilęs iš tokios beždžionių rūšies, kurios nelaisvėje nesiveisia“, – juokėsi Robertas.

Protestas

Studijuodamas Vilniaus inžinieriniame statybos institute (VISI), Robertas pradėjo su režimu kovoti ir viešuoju menu. Ginklai – pieštukas ir teptukas. Taip gimė ezopiniai antisovietiniai plakatai. Juos pamatai ir supranti, apie ką kalba simboliai.

VISI studentai organizavo tradicines Architektų dienas. Ta proga aktyvas sugalvojo išleisti plakatą, buvo paskelbtas konkursas. Robertas nedelsė: sukūrė plakatą su aiškia sovietinio režimo potekste. Galvojo, kad „praeis“, ar bent jau nepraeis nepastebėtas, nes plakatas, jo manymu, buvo geras. Siurrealistine maniera, pieštukas su sušaudytom sienom, spygliuota viela. Geras ir iš pažiūros visai nekaltas simbolis, nes tradicinėse Architektų dienose per visą Vilnių būdavo nešamas didelis pieštukas. Deja, liko nepastebėtas. Robertas užsigavo.

 „Mes Kaune veik koja kojon su laisvais Vakarais ėjom, ir mene, ir ypač muzikoje, o Vilnius modernios kultūros prasme tebebuvo provincija. Kai Vilniaus komsomolo aktyvas apie 1979 m. pradėjo organizuoti roko festivalius, organizatoriai vėl paskelbė viešą plakato konkursą. Galvoju, na, gerai, padarysiu dar vieną plakatą. Vakaruose muzikoje jau dominavo neoromantinis ir pankų judėjimas. Tuomet, manau, nupiešiau pirmą Lietuvoje pankroko plakatą. Buvau įsitikinęs, kad tikrai gerą. „Grafkėmis“ nusagstytas viščiukas su „punk“ stiliaus skiautere ir su elektrine gitara iššoka iš savo kiaušinio. Deja, plakato ir vėl „nepastebėjo“. Smarkiai supykau“, – prisimena Robertas.

„Antis“

Kolegų architektų bendruomenėje Roberto pažiūros buvo gerai žinomos. Kaip ir gebėjimai bei meilė rokui. Jis bendravo su garsia roko grupe „Antis“: vertė pirmuosius tekstus į anglų, rusų kalbas, „Ne tau, Martynai, mėlynas dangus“ ir kt. dainoms kūrė pirmąsias pasirodymų scenografijas. Jis sukūrė ir pirmosios plokštelės voką, ant kurio – antis, padaryta iš sovietmečio ruporu buvusio laikraščio „Tiesa“ straipsnių. Ant raudono skuduro suklijavo plėšinius. Pritrūko „n“ raidės. Ją išplėšė iš KGB finansuojamo Amerikoje leidžiamo laikraščio „Vilnis“ , sovietinio propagandisto „Tiesa“ raides sudėjo kita tvarka ir „gimė“ „Antis“.

Atgal į Kamajus

Robertas apgailestauja, kad graži Vandenų gatvė, kurioje gyveno Čerškų šeima, po Dariaus ir Girėno žūties buvo pervadinta jų garbei, o vėliau perkrikštyta Rudžių vardu. Roberto spėjimu, gal dėl to, kad Rudžių kaime yra trumpai gyvenęs partizanų vadas A. Ramanauskas-Vanagas. O senuoju Vandenų vardu ši gatvė buvo pavadinta dėl Šetekšnos, pavasarį ir rudenį išsiliedavusios ir atribodavusios Čerškų žemę. Yra išlikusių tą įrodančių nuotraukų.

Ir dėl Kamajų aikštės, pavadintos čia kunigavusio Antano Strazdo vardu, pašnekovas turi nuomonę. Sako, A. Strazdas nusipelnė pagarbos, bet argi senasis, Smetonos laikų, Nepriklausomybės aikštės pavadinimas buvęs mažiau prasmingas? Jis norėtų, kad būtų atstatyti senieji pavadinimai, bet…

Kamajuose Robertas dabar jau retas svečias. Kol buvo gyvas jo tėvas (mirė 2016 m.), prašydavo nuvežti jį į Kamajus, ir sūnus mielai tą darydavo.

Kas Kamajuose liko? J. Čerškaus šeimos indėlis – ji fundavo Kamajų bažnyčios statybą, buvo ir klauptai su pavardėmis pirmose eilėse. Kamajuose palaidota Agota, Juozapas Čerškai ir jų žentas Kazys Baltakis. Bet Čerškų giminės, Roberto žiniomis, čia palaidota daug daugiau.

Robertas turi nuoskaudą dėl Lietuvos valsčių serijos monografijos „Kamajai“, kurioje apie garsią Čerškų giminę vos kelios nuotrupos. Pasak jo, knyga lūžta nuo sovietinio laikotarpio fotografijų, o senųjų – tik viena kita. Nors Robertas knygos sudarytojui perdavė kompaktą su Čerškų giminės darytomis nuotraukomis, bet knygoje jų nerado. „O gaila, būtų labai papuošusios monografiją“, – pokalbį užbaigė Robertas, kupinas šilumos savo protėvių žemei.

Jeigu turite ką nors iš Kamajuose gyvenusių Čerškų šeimos – išsaugotų buities detalių, aksesuarų, su Čerškų šeima susijusių ar jų darytų fotografijų, – giminės istoriją renkantis ir saugantis Robertas labai prašo atsiliepti.)

Projektą iš dalies remia:

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments