R. V. Graibaus archyvo ir A. Minkevičienės nuotr.

– Kai išgirstate žodį ,,Rokiškis“, ką iš vaikystės, jaunystės prisimenate?

– Man Rokiškis, kaip kasdienė malda, patikimai saugoma mano jausmų namuose. Į mokyklą (tuomet E. Tičkaus vidurinę – aut. past.) arba pas kaimynus tekdavo eiti per kaimyno Jurkšto kiemą. O kartą pamačiau geriausią mokyklos sportininką, kaimyną Vytautą, vilkintį marškinėlius su užrašu „Rokiškis“. Pradėjau į jį žiūrėti visai kitomis akimis. Visada džiaugdavausi jo pergalėmis. Ir aš panorau būti sportininku, tapti geriausiu. Svajonės išsipildė, jau mokyklą baigdamas, buvau geriausias rajone bėgikas, šuolininkas, ėjikas. Visada didžiuodavausi, kad aš iš Rokiškio. Sporto nemečiau ir Žemės ūkio akademijoj (poetas yra pagal išsilavinimą mokslinis agronomas – aut. past.)

Dar humoristinis epizodas, net parduotuvėje reklamuoju Rokiškį. Žmonai garsiau negu įprasta aiškinu, kad tik ,,Rokiškio sūrio“ produkciją pirksim, nes ji geriausia. Tą girdi ir kiti pirkėjai. Juokinga, bet tai kaip nemokama įmonės reklama.

– Ar dažnai atvažiuojate į gimtąjį miestą? Kol dar nebuvote Rokiškio, kaip Lietuvos kultūros sostinės, ambasadorius?

– Apie du kartus per metus. Jei būna knygos pristatymai, „Poezijos pavasariai“, tada dažniau.

– Ką pirmiausia aplankote? Kokie jausmai tada „ant širdies“?

– Pirmiausia aplankau tėvelių kapus. Pasikalbu su jais. Paverkiame. Jie džiaugiasi, kad man viskas gerai. Daugiau artimųjų, giminių Rokiškyje neturiu. Dar apsilankau savo Pagrundžiuose. Liūdna matyti ašarojantį kaštoną prie šulinio. Vis šnabždantį „pasilik“. Sodybą, kurioje jau kiti gyventojai. Visada ramybės užuovėją surandu viešojoje bibliotekoje. Alicija Matiukienė ir kitos bibliotekos moterys ,,pakenčia“ mano buvimą. Tai be galo jautru. Dar anksčiau užsukdavau į laikraščio redakciją pas Stasį Varnecką.

– Kokie pagrindiniai kūrybos impulsai šiandien? Štai, girdėjau, eilėraštį sukūrėte prieš lipdamas ,,Rokiškio kultūros vingių“ scenon.

– Atviras nervas, ironiška distancija, nuoširdi išpažintis pažadina netikėtą mintį, suranda dar neturėtą žodį. Visa tai prasiskverbia pro įvairias mąstymo užtvaras. Visada džiaugiesi, kai surandi minties ir jausmo vienovę, originalią, nesulaižytą metaforą, bet savą ir suprantamą mintį. Ne tą, gerbiamoji, girdėjote. Arba aš blogai paaiškinau. Kada lipau į Rokiškio kultūros centro sceną, jau išvakarėse buvau tą eilėraštį parašęs. Žinojau, kad teks būti aktyviu dalyviu, užvaldė nerimas, gimtinės nenugalima trauka ir padiktavo, kad turiu, kaip dovaną, padovanoti eilėraštį. Prisilietimas prie gimtinės visada jaudina iki ašarų. Eilėraštis buvo nuoširdus, bet liūdnas. Štai jis:

Tas akmuo

Tas akmuo tik iš mano gimtinės.

Varna saugo, neleis nurident.

Jei paklaustų, ar aš dar atsimenu,

Ką ta varna kranksėdavo man.

Bet ar žinom, kad žaizdos ne visos užgyja?

Tą gimtinė primins ir primins.

Jau kas dieną mes priešų įgyjame.

Kas apgins?

Neišklypę dar nerimo sienos.

O kodėl, kas paklaus?

Liūdi beržas gimtinėje vienas.

Tikiu, vėjas priglaus.

– Kokios šiandien pagrindinės Jūsų kūrybos temos, kas labiausiai jaudina, dėl ko širdį skauda?

– Mūsų kalbėjimas apie literatūrą apaugęs nieko nesakančiomis klišėm. Sakoma, kad aš – tradicinės lyrinės poezijos apie meilę ir gamtą atstovas. Tikriausiai taip. Nenutolstu nuo šių temų. Jose slypi daug atradimų. Man svarbu vidinio žmogaus pasaulio vaizdavimas, pasitelkiant minties, jausmo metaforas. Kai kurie kritikai įžvelgia emocingojo lyrizmo tradicijas. Postmodernizmas man nelabai priimtinas, nors ten randu gražių dalykų. Tik kai kurių autorių. Yra daug išsidirbinėjimo, tiesiog eilėraštis būna kaip kryžiažodis, ne visur surandi tinkamą žodį, o jei randi,  nežinai kur įdėti. Noras parašyti kitaip dar nereiškia, kad sudrebinsi literatūrinį pasaulį. Taip, jau mano ruduo. Dar intensyviai draugauju su vilties demonais, iliuzijų kūrėjais. Dar stengiuosi dalyvauti įvairiuose renginiuose, net keista, pasiūlo užimti garbingas pareigas. Laikui dar vis įtinku. Tai ir nekalbėsiu apie skaudulius.

– Kultūros ambasadoriaus vardas. Ką Jums tai reiškia?

– Džiaugiausi, kai Rokiškis buvo paskelbtas kultūros sostine. Būti ambasadoriumi malonu ir garbinga. Atsakomybės irgi daug. Per pirmąjį ambasadorių susirinkimą buvo klausiama, kuo ambasadoriai gali prisidėti, kad kultūros sostinė būtų girdima ir matoma. Aš pasiūliau du renginius. Rokiškyje ir Vilniuje, Rašytojų sąjungoje. O kad jie įvyktų, turėsiu paruošti poezijos rinktinę. Prie jos plušau ištisus metus. Knyga jau atspausdinta, dabar eilė renginiams. Tas mano renginių pasiūlymas organizatorių buvo su entuziazmu priimtas. Renginio datą su Rašytojų sąjungos Kultūros klubo vadovybe jau suderinau – birželio 5-oji. Bus atspausdinti kvietimai ir išsiuntinėti visiems Vilniuje gyvenantiems rašytojams, bus kviečiami rokiškėnų ,,Pragiedrulių“ klubo nariai, vilniečiai. Jau surastas renginio vedėjas – tai Stasys Lipskis, kūrybos vertintojas – literatūrologas Vilius Gužauskis, aktorius, skaitovas, radijo komentatorius Paulius Šironas. Sutiko dalyvauti aktorius, dainuojamosios poezijos atlikėjas Gediminas Storpirštis, solistas Andrius Apšega su savo akompaniatoriumi. Dalyvaus ir mūsų ambasadoriai. Jau vien scenoje du – A. Apšega ir aš. Rokiškyje renginių daug, tačiau pajudėkime už rajono ribų, tegu sužino daugiau apie kultūros sostinę. Renginys vyks reprezentacinėje Rašytojų sąjungos salėje. Organizacija – mano, rūpesčiai – taip pat. Renginys bus pratęstas kitoje salėje, kurioje klausysim žiūrovų atsiliepimų. Rokiškis, kaip kultūros sostinė, šiame renginyje turi suskambėti. Man tokius renginius organizuoti sekdavosi. Manau, pavyks ir šis.

– Šiandien Rokiškyje ,,ant bangos“ diskusijos, kam mūsų mieste reikėtų statyti skulptūrą – kiškiams, Tyzenhauzams, Pauliui Širviui ar dar kažkam. Kaip Jūs iš sostinės matote?

– Aš, kaip Pauliaus Širvio premijos laureatas, balsuočiau už šio poeto skulptūrą.

– Sakote, esate meilės poetas. Ar įsimylite?

– Be abejo, visada. Aš daug ką įsimyliu. Ir paukštį, ir gėlę… Nesuasmeninkite. Žiūriu štai pro langą – žalias žalias berželis, dar  nesuteptas dulkių…  Aš išskirtinis, 55 metus su ta pačia Birute gyvenu. Baisi meilė iki šios dienos. Gal todėl ir mano eilėraščiai „pakrypę į meilės pusę“.

– Ačiū už pokalbį.

Projektą iš dalies remia

Prie Dirdų

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie