...dainų konkursas „Obels žiedo giesmė“. V. Bičiūnaitės nuotr.

Istorinė praeitis visuomet žengia koja kojon su šiandienos naujovėmis. Birželio 23 d. obeliečiai minėjo 1941 m. Birželio sukilimą. Tai liūdna data, liudijanti kovas, praradimus, neišsipildžiusias viltis. Tą pačią dieną vietiniai ir miesto svečiai buvo pakviesti į keletą valandų trunkančią ekskursiją „Neatrastos Obelių erdvės“. Kas neatrasta? Kartais nauja tampa tai, kas, regis, daugelį kartų girdėta, tačiau pasakojama ne gido, o eilinio žmogaus lūpomis. Ekskursiją vedė vienaip ar kitaip su Obeliais susiję žmonės: Vida Žaržojienė, Violeta Kazlauskienė, Virgis Pupelis, Verutė Kišūnienė, Romas Kundelis, Aloyzas Redeckas, Valius Kazlauskas. Ekskursijos metu buvo aplankyti naujausi miesto objektai, atsiradę per pastaruosius 10–15 metų. Visi jie susiję su miesto istorija. Tačiau svarbu ne vien datos ar įvykiai, bet ir emocijos, kurių neatspindi sausa faktų kalba.

Pradėjo nuo aikštės

Obelių miesto aikštė priešais bažnyčią – vienas didžiausių bendruomenės projektų, todėl ekskursija pradėta būtent šioje vietoje. Iki 2013 m. rudens čia žaliavo medžiais apsodinta pievelė ir retkarčiais krepšinio aikštelėje dunksėjo kamuolys. Obeliečiai norėjo sukurti naują erdvę, kuri taptų reprezentacine ir trumpalaikio poilsio, bendravimo, kultūrine vieta. Tam prireikė projekto ir daugelio valandų savanoriško darbo. Pasak V. Žaržojienės, pasakojusios apie aikštę, daugiausiai prie aikštės vizualinio vaizdo išgryninimo idėjos dirbo Rimvydas Pupelis ir tuometis bendruomenės pirmininkas Žilvinas Misiūnas. Buvo žvelgiama į ateitį ir prieita vieningos nuomonės – miesto aikštė turi tikti švenčių, renginių organizavimui, todėl numatyta vieta vėliavų stovams, apmąstyta, koks turėtų būti jos apšvietimas. Aktyviai diskutuota, kaip turėtų atrodyti aikštės grindinys. Šiandien ją puošia žvaigždė, simbolizuojanti pasaulio šalis, o viduryje išdėliotas likimo labirintas.

Tvarkymo darbai truko trejus metus. 2015 m. artėjančios „Obelinės“ šventės proga miesto aikštėje suplevėsavo Lietuvos, Aukštaitijos ir Obelių vėliavos. Tuomet Obelių seniūnas Eugenijus Narkūnas komentavo spaudai, kad išsipildė miestiečių noras matyti papuoštą aikštę ne tik per šventes, bet ir kasdien. Obeliečiai nuo rugpjūčio jau galėjo džiaugtis ir pastatytu laikrodžiu, važiuojančiųjų ir pėsčiųjų gerai matomu iš visų pusių. O pirmą kartą naujoje aikštėje vėliavos iškeltos per 2015 m. metų Vasario 16-ąją.

Aikštė pritaikyta ir sportui – joje įtvirtinti krepšinio stovai.

Įtikino, o dabar neatsigina norinčiųjų

Bene kiekvieno miesto ar miestelio vartais tampa autobusų stotis. Obeliečiai šmaikštauja, kad jų stotelė išskirtinė, galbūt vienintelė šalyje, nes joje negali prasilenkti du autobusai, tad reikėtų kreiptis į Lietuvos rekordus registruojančią agentūrą „Factum“. Kitapus gatvės esantys du mediniai namai irgi išskirtiniai, kadangi juos vienintelius visame mieste puošia tapytos langinės.

Langinių tapymo estafetę obeliečiai perėmė 2015 m. iš rokiškėnų. Tų metų rugpjūčio mėnesį vyko pleneras „Atmerktos Obelių miesto akys“. Jį organizavo Obelių miesto jaunimo bendrija „Sėlos Ramuva“ ir Obelių kultūros centras. Laisvės kovų istorijos muziejuje langines tapė rajono tautodailininkės Jolanta Kareniauskienė, Loreta Urbonienė, Renata Sarajevienė, Roma Stainienė, Gita Kolosovienė, dailininkė ir projekto koordinatorė Asta Keraitienė, taip pat miesto jaunimo bendrijos „Sėlos Ramuva“ atstovės Ugnė ir Rūta Kolosovaitės, Skaidra Bieliūnaitė, Gintarė Mažeikytė ir Akvilė Kareniauskaitė. Vieno pastato langinėse pavaizduota baltų simbolika, kito – gyvybės medis. Visas projektas tuomet atsiėjo puspenkto tūkstančio litų.

Prisimindama prieš penkerius metus vykusį projektą, Obelių kultūros centro vyresnioji specialistė kultūrai Violeta Kazlauskienė minėjo ne biurokratines problemas, o gyventojų abejones ir baimes, kad langinės jiems patiems nemažai kainuos. Dėl to sunkiai sekėsi surasti namų savininkų, norinčių papuošti langus.  Visgi du atsirado. Jie liko labai patenkinti rezultatu. „Dabar jau patys obeliečiai teiraujasi langinių. Norime jomis pastatų langus puošti iki Vytauto gatvės, tačiau jau kelinti metai iš eilės nelaimime projektų“, – konstatavo V. Kazlauskienė. Lietuvos kultūros tarybos, kuriai teikiami projektai, sprendimai skamba negailestingai – obeliečių teikiami projektai yra plagiatas, todėl finansavimo negaus… Bet tokia prilipdyta etiketė  neužgesina gyventojų vilties turėti išskirtines langines. Jos iš tiesų išskirtinės, nes tapytos baltame fone. Todėl ir pirmojo projekto pavadinimas –  „Atmerktos Obelių miesto akys“ – asocijuojasi su atviru žvilgsniu.

Apgaulinga tyla prieš naujus darbus?

Nuo kaitros miesto centre gelbsti parkas. Per kasmetinę „Obelinės“ šventę jame dunksi muzikos ritmai, o įprastą dieną tylu, ramu. Ištroškusius atgaivina Ramintos šaltinio vanduo, prisėsti vilioja pavėsinė.

Parke galima aptikti įdomų objektą – Obelių akmenį, kurio centre tarsi iškaltas įdubimas. Informacinė lentelė skelbia: jei norite laimės ir sėkmės, tai prisėskite ant šio akmens. Virgis Pupelis, vienas akmens atstatymo projekto iniciatorių ir vykdytojų, pasakoja, kad archeologai nors ir nepateikia konkrečių, apčiuopiamų faktų, tačiau yra nuomonių, jog šioje vietoje buvusi pagonių šventovė. V. Pupelis varto carinės Rusijos žemėlapius. Iš jų matyti – dabartinio parko teritorija buvo nusėta vandens telkiniais. Toje vietoje, kur per „Obelinę“ stovi estrada, buvusi kūdra. Obelių akmuo guli ten, kur ir surastas, tik dabar šiek tiek pakeltas aukštyn. Pasakojama, kad kažkas jį ėmėsi išvežti (nežinoma, ar piktavališkai), tačiau sugedęs traktorius ir planų tekę atsisakyti.

Parko centras sutvarkytas, tad kalba pasisuka apie jo pakraščių sutvarkymą, iki šiol nevalytą Obelių ežerą. Pasirodo, pastaroji mintis reali, nors susijusi su didelėmis lėšomis. Tačiau energingas V. Pupelis visų kortų dar neatskleidžia ir pusiau juokais tarsteli, kad obeliečiai žino, kaip „viską padaryti iš nieko“. „Pas mus viskas padaryta „iš nieko“, išskyrus aikštę“, – sako vyras, leisdamas suprasti, kad ateityje galima tikėtis naujovių.

„Žalioji“

„Sustojome neįprastoje vietoje. Visą laiką įsivaizdavome, kad vienas Obelių simbolių yra „Žalioji“ (mokykla – aut. past.). Dabar jos nebesimato. Jos vietoje išdygęs naujas pastatas“, – pasakojo Verutė Kišūnienė, stovėdama šalia tinkline tvora aptvertos statybvietės. Už jos – obeliečių išsvajotasis pastatas, skirtas bendruomenės reikmėms.

Jos žodžiais,  J. Jablonskio gatvė siejama su švietimu, joje gyveno ne vienas mokytojas. Matyt, todėl čia sumanyta statyti mokyklą. Tam reikėjo pinigų. 1935 m. bažnyčioje surengtas labdaringas koncertas, kuriame dainavo Kipras Petrauskas – žymus Lietuvos dainininkas, operose sukūręs apie 80 vaidmenų, profesorius, Lietuvos meno kūrėjų draugijos narys, su kuriuo siejamas nacionalinės operos įkūrimas. Bažnyčioje ilgą laiką vargonininkavo jo brolis Mikas Petrauskas, tad garsus dainininkas į Obelius atvyko jo prašymu ir surengė labdaringą koncertą, o visus gautus pinigus – 500 litų – skyrė naujosios mokyklos statybai. Bilietas kainavo 2 litus. 1935 m. birželio 9 d. buvo pašventintas mokyklos kertinis akmuo su iškaltais statybos pradžios metais, o po juo paslėptas butelis su raštu būsimoms kartoms.

2017 m. buvo priimtas sprendimas nugriauti atitarnavusią „Žaliąją“, nes savivaldybė parengė projektą „Obelių miesto gyvenamosios vietos atnaujinimas“. Projekto vertė – beveik 518 tūkst. Eur.

Kai griovė „Žaliąją“, daugelį obeliečių pagavo smalsumas: išsilaikė po kertiniu akmeniu paslėptas butelis su mįslingu raštu ar ne? Butelis sudužo begriaunant pastatą, tačiau popieriaus lape buvo įmanoma įžvelgti labai neryškia, kaligrafiška rašysena užfiksuotą faktą, kad kertinį akmenį pašventino tuometis klebonas Virkutis, o labdaringame koncerte dainavo K. Petrauskas.

Ryški, žalios spalvos „Žalioji“ išliks tiks vyresniosios kartos atmintyje, nes naujasis pastatas bus nudažytas ramesniais tonais.

Relikvijos – į muziejų

Laisvės kovų istorijos muziejaus Obeliuose vadovas Valius Kazlauskas patenkintas: akmenį su iškalta senosios mokyklos statybų pradžios data ir surastą raštą bendruomenė dovanojo muziejui. Unikaliausia, kad rašte išlikusios pačios svarbiausios vietos. Obeliečiai, nuvykę į Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos archyvą, susitiko su specialistais. Restauratoriai konstatavo, kad restauravimo technologijos atstatyti viso rašto turinio negali, bet pažadėjo išlyginti popieriuje atsiradusias raukšles, panaikinti skylutes. Už istorinio dokumento „atjauninimą“ teks sumokėti nedaug – apie 100 Eur.

Istorikas džiaugėsi, kad statybininkai pasitaikė sąmoningi ir suprato vietinių norą išsaugoti nostalgiškus dalykus, todėl užtikti mokykliniai eksponatai atiteko Laisvės kovų istorijos muziejui. „Jie rado rašalinių, mokytojo bylą, išsaugojo laiptų turėklus, daugelį lentų, medinių langų. Šie daiktai arba jų fragmentai paklius į muziejaus ekspozicijas“, – sakė V. Kazlauskas. Ekskursijos dalyviams jis pateikė staigmeną – iš krepšio traukė ir dovanojo po mažą, autentišką, žalia spalva nudažytą senosios mokyklos medienos gabalėlį.

Iškeltas vainikas dar negarantuoja greitų įkurtuvių

Naujasis pastatas suręstas ant senojo pamatų, plotas užims 519 kvadratinių metrų. Jis tarnaus bendruomenės veikloms. Statybos darbų vadovas – UAB „Virtualūs namai“. Deja, darbai nevyko sklandžiai. Pastatą  planuota užbaigti šių metų liepos mėnesį. Dabar virš skliauto jau iškeltas pabaigtuvių vainikas, tačiau sienos dar plikos. Kada į vidų galės įžengti bendruomenė, dar neaišku. Tačiau aiškus išplanavimas. Pati didžiausia patalpa (salė) bus skirta bendruomenės renginiams, ją bus įmanoma transformuoti į mažesnę ar didesnę erdvę. Pabaigus statybas, teks pasirūpinti mažąja architektūra, želdiniais.

Nauja edukacinė  erdvė

Nuošalioje gatvelėje stabtelime prie namo, pažymėto atminimo lenta. Joje iškalti žodžiai: „Šiame name gyveno laisvės kovotojai Daminauskai: Marytė, Petras, Ignas, Pranas ir Vladas.“ Jų atminimo įamžinimo iniciatorius Aloyzas Redeckas glaustai pasakoja šeimos likimą ir apgailestauja, kad per mažai apie juos parašyta. Guodžia nebent tai, jog jų auka nebuvo beprasmė.

Partizanų, tremtinių atminimas naujai įprasmintas Laisvės kovų istorijos muziejuje. Birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena – jame paminėta atidengiant tremtinio baraką, kurį pastatė muziejininkų ir Obelių vaikų globos namų auklėtinių komanda, vadovaujama kauniečio inžinieriaus Roko Pauliuko. Jo močiutė Irena Dručkutė-Pauliukienė yra kilusi iš Obelių krašto. Visgi barako statyboms pradžią davė Rokiškio technologijos, verslo ir žemės ūkio mokykloje dirbantis Arūnas Kairys. Jis vienam iš Rokiškyje, Šimtmečio aikštėje, vykusių renginių surentė barako karkasą. Po renginio jis neišardytas, perkeltas į Obelius ir užbaigtas. Muziejaus lankytojai galės pabūti barako viduje, susipažinti su tremtinio buitimi, jo kasdienybe.

Muziejaus tinklalapyje randame Manto Kelečiaus įrašą: „Kadaise buvo laikas, kai lietuvis negalėjo rinktis, kai lietuvis nežinojo, kas jo laukia rytoj, kai lietuvis nežinojo, ar sulauks ryto. Daugybė mūsų protėvių daugeliui metų buvo prievarta išvaryti iš gimtųjų namų (…), susodinti į gyvulinius vagonus. Dalis ir jų nepasiekė.. Didelė dalis buvo išvežti toli nuo gimtosios žemės į Rusijos tolius. Dalis ir jų nepasiekė… Didelė dalis gyveno sunkų gyvenimą Sibiro taigoje, kentė alinančius darbus, kad galėtų bent bulvės lupeną įduoti alkstančiam vaikui (…). Šiandien (…) juos prisiminėm. Prisimename juos ir primename kiekvienam. Muziejaus kieme nuo šiol juos primins tremtinio barakas. Mažas namelis, kuriame glaudėsi ir vieną kąsnį dalinosi kelios šeimos (…). Istorija gyva ir leidžia mums iš jos ko nors išmokti tol, kol mes ją prisimename.“

Linksmai

Obeliai prie gimnazijos turi savo obelų sodą. Jis pradėtas sodinti 2018 m. gegužės 5 d. ir pavadintas „Obelių 100-mečio sodu“. Gidu trumpam tapęs Romas Kundelis ekskursijos dalyvius pasitiko nešinas obuolių pintine, vaišino raudonskruosčiais vaisiais ir daugiau klausinėjo, nei pasakojo. Iškamantinėjo, ką žinome apie obelis, ir apipylė mįslėmis ir patarlėmis. Žinoma, apie obelis.

Kaip minėjau, svarbu ne vien datos ar įvykiai, bet ir emocijos. Telieka linksma paslaptimi, kur ekskursijos metu dingo Obelių krašto garbės piliečio Donato Smalinsko sodintos obels viršūnė, kuriuos vaismedžius ir kodėl kilo mintis persodinti, kaip obeliečiai kasė „Prūdą“, kad technika neprasmegtų klampynėje. Dalyvavusieji atsakymus žino. Gaila, kad į neatrastas erdves leidosi mažokai žmonių.

Projektą iš dalies remia:

Prie Dirdų

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie