– Papasakok daugiau apie klipą, kaip jį kūrėte?
– Klipo kūrimo procesas prasidėjo nuo Vaivos (V. Kirstukienė – Rokiškio kultūros centro direktorė – aut. past.) skambučio. Ji paskambinusi teiravosi, ar norėčiau prisidėti prie Rokiškio miesto gimtadienio reklaminio klipo kūrimo. Ilgai nesvarstęs sutikau. Padėti gimtajam miestui – viena iš senų mano idėjų.
Klipą kūrėme nuo nulio. Turėjom vienintelę sudedamąją dalį – vilnietį aktorių Dainių Tarutį. Idėja gimė greitai. Pasinaudojome vis labiau populiarėjančio klipo formatu, kai pagrindinę mintį perteikiame pasakodami ryškaus ir išskirtinio personažo istoriją. Turėjome tris tikslus: parodyti kuo daugiau apie Rokiškį; sukurti linksmą „žiūrovišką“ klipą, kuris keltų šypseną, būtų dinamiškas ir priverstų atvykti viską pamatyti savo akimis; reklamuoti artėjančią Rokiškio miesto gimtadienio šventę. Daugiau detalių atskleisti nesinori. Svarbu, kad klipo premjera išlaikytų savo vertę. O kaip sekėsi, paliksime spręsti miesto svečiams ir gyventojams.
Kūrybiniame procese dalyvavo daug žmonių. Neįskaitant asistentų (Žiedė Kirstukaitė, Laurynas Viduolis), pačios V. Kirstukienės, prisidėjo daug miestiečių (maždaug 20 žmonių). Kitaip nei didžiuosiuose miestuose, jie labai geranoriškai įsileido į savo erdves, sodybas, kavines, patys filmavosi, pasirūpino rekvizitais. Be rokiškėnų pagalbos klipas nebūtų toks, koks pavyko.
– O kas buvo sunkiausia?
– Didžiausias iššūkis – gyvūnai. Turėjome ne vieną sceną su jais. Kaip žinia, jie nepaklūsta komandoms „pradedame vaidinti“. Sakyčiau, sėkmė, kad kiekvienas kadras pavyko. Iki šiol negalim patikėt, kad visi gyvūnų kadrai nufilmuoti būtent taip, kaip reikėjo.
Labai svarbu buvo ir geras oras. Kadangi klipas ne tik reklamuoja šventę, bet ir pristato miestą, norėjosi, kad jaustųsi šilta, vasariška atmosfera. Saulė labai daug lemia. To, ko žiūrovas dažnai nepastebi, nesusimąsto, kaip viskas atrodytų, jeigu būtų nufilmuota pilką, niūrią, tamsią dieną. Beveik dvi savaites „laikėme špygas“, kad liepos 24–oji (kai vyko filmavimas), būtų saulėta. Galų gale taip ir buvo. Neiškrito nė lašas lietaus. Tai labai didelis pliusas bendram vaizdui, pozityviai nuotaikai. Negalima nepaminėti aktoriaus Dainiaus Taručio. Jo profesionalumas ir improvizacija pridėjo daug kokybės.
Norėtųsi sukurti klipą ar jų seriją, kad galėtume atskleisti dar daugiau dalykų apie savo gražų ir tikrai turtingą miestą bei jame gyvenančius žmones. Dėl laiko stokos tikrai negalėjome parodyti daugiau pagrindinių vietų, žmonių, objektų. Tačiau turime progą sukurti dar vieną.
– Ką esi baigęs? Kuo šiandien užsiimi, iš ko valgai duoną? Ką veikia ta „Mess‘age Productions“, kur dirbi?
– Vilniaus Gedimino technikos universitete esu baigęs kūrybines industrijas. Kitais žodžiais tariant, komunikacijos bakalauras. Dirbu prodiuserio asistentu „Production House ZEST“. „Production House“ lietuviškai turbūt skambėtų kaip „reklaminių klipų gamybos namai“ ar kažkas tokio. Taip pat „freelancinu“ – esu laisvai samdomas vaizdo klipų kūrėjas. Būtent „Mess‘age Productions“ ir yra mano prekės ženklas. Vykdau ir trumpalaikius, ir ilgalaikius projektus. Trumpalaikiai skirti tokiems prekės ženklams kaip „Topsport“, Vilniaus universitetas, „BC Vertas“, „ThermoFisher“, „Mojito Nights“, „Denticija“ bei privatūs video. Ilgalaikiai – UNIDECO bei internetinė laida „Interjero TV“. Trumpiau tariant, tenka filmuoti ir odontologijos klinikas, laboratorijas, naktinių klubų, universitetų ar prekybos centrų reklamas. Filmuoju ir žinomus žmones. Donatas Katkus, Benediktas Vanagas, Simona Burbaitė, scenos žvaigždės, užsienio aktoriai. Tai tik keletas pavyzdžių.
– Žinai paslaptį, kaip sukurti reklamą, kuri priverstų atkreipti dėmesį?
– Žinau paslaptį. Bet viena viskam netinka. Viskas prasideda nuo vidinės analizės. Ne aš svarbiausias, o tie, kam ji skirta. Tai didžioji reklamos taisyklė.
– Bet reklama juk yra melas?
– Ne visais atvejais. Seniau, pripažinsiu, šioje srityje buvo daug melo. Bet žmonės tai greitai pajuto. Dabar reklamose stengiamasi akcentuoti kažką naudingo, kažką kasdieniško ir paprasto. Aišku, daug kas priklauso ir nuo produkto. Kartais nori sukelti įniršį, kartais – eiti per jausmus. Bet nyksta tai, kuomet meluojama apie netikrus dalykus. Štai tarptautinis „Kanų liūtų“ reklamų festivalis atspindi tendenciją „kuo mažiau melo“. Lietuvoj irgi tai prasideda. Tas poreikis kiekvienoj reklamoj sujungti visus, daryti taip, kad kiekvienas atpažintų save. Reklamoj turi penkiolika sekundžių, kad pravirkdytum žiūrovą. „Kanų liūtų“ reklamose per tiek apsiverki. Jas dažniausiai žiūriu vietoje filmų.
– Kodėl rinkaisi kūrybines industrijas? Tėtis padarė įtaką? Nuo mažens gal būdavai įtraukiamas į „Ambrozijos“ ar kitus su pasirodymais susijusius reikalus?
– Studijas pasirinkti padėjo mama. Ji man, pasimetusiam dvyliktokui, rado, jos akimis, tinkamiausią specialybę. Ir pataikė tiesiai į dešimtuką (šypsosi – aut. past.). Esu jai už tai dėkingas, nes tuo metu turbūt nesuvokiau, koks svarbus yra tas pasirinkimas, nesureikšminau to stojimo ir galvojau „varysiu bet kur“. Tėčio įtaka atsispindi kitur. Tiesa, su profesija ar studijomis tai nesusiję. Kūrybinės industrijos yra mažai susijusios su tėčio veikla. Jis labiau išmokė šou verslo subtilybių.
– Kokių, tarkim?
– Kalbu apie renginių vedimą. Pats tai dariau netrumpą laiką, o jis davė daug paprastų patarimų – kaip elgtis. Tas „renginių vedimas“ prasidėjo gimnazijoj nuo šimtadienio. Mes su Matu Valiuliu, tuomet vienuoliktokai, padarėm vestuvių muzikantų parodiją. Taip „padurniavom“ ir per išleistuves, dar kažkur ir… sulaukėm prašymo „vesti gimtadienį“. Tada, kai „paėjo gandas“, vieni per kitus kvietė. Mums Justas (Justinas Krisiūnas – režisierius – aut. past.) labai padėjo, jo daugybė darbo įdėta.
Anksčiau Rokiškio jaunimo teatre teko „prisiliesti prie teatro“. Bet tai buvo trumpi epizodiniai vaidmenys. Kai buvau mokinukas, įsiminė festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“ rodyti „Bremeno muzikantai“ – miuziklas ir vaidyba viename. Bet apie aktorystę negalvojau. Ji – hobis. Smagu paruošti iššūkius draugams. Vienas įsimintiniausių buvo tuomet, kai draugas pristatinėjo merginą. Iš Vilniaus važiavom į Nidą, o aš visą kelią vaidinau žmogų iš kaimo su juokingom vertybėm – nepiktybinį kaimo bernioką, pieno prisipylusį į kolos buteliuką.
Sakyčiau, augau šalia „Ambrozijos“, tačiau visad likdavau stebėtojo pozicijoj. Dabar ir anksčiau tiesiog didžiuodavausi tėčiu ir jo gebėjimais. „Miesčionių“ seriale esu vaidinęs tik masuotėse.
– Tave žinantys sako, kad esi „grynas tėvas“. Kaip manai, tas panašumas matomas ar jaučiamas?
– Sutinku, kad esu labai panašus į tėtį. Savo charizma, iškalba, charakteriu. Tačiau ir mama, ir tėtis prisidėjo prie mano asmenybės formavimo. Taip, panašumai į tėtį atsiskleidžia įvairiose situacijose – nuo kasdienių smulkmenų, balso, eisenos iki renginių vedėjo amato.
– „Pilnas idėjų, „kaifas“ dirbt su tokiu, lengvai maksimalistas, bet ir realistas. Konkretus, planuotojas, komandos žmogus, supranta, palaiko, negaili gerų žodžių, brangina savo miestelį, šalia jo dirbantys gerai jaučiasi“, – tai apie tave. Kokią turi naujausią kad ir fix idėją, kurią galėtum žurnalistams išduoti?
– Dažniausiai idėjos gimsta tik išgirdus konkrečią užduotį. Jeigu reikėtų išsirinkti vieną, grįžčiau prie tos pačios – dar labiau populiarinti Rokiškio vardą. Man, komunikacijos bakalaurui, įvaizdžio kūrimo procesas yra suprantamas. Įsivaizduoju, kaip pristatyti miestą, norisi apie jį garsiai pasakyti visiems. Bet vienas – ne karys. Reikia finansavimo. Smagu savanoriškai ką nors nuveikti, bet atsitrenki į sieną, jei nori padaryti prabangiau. Ką keisčiau Rokiškyje tarp vyresniųjų, nežinau, nes esu jaunas. O jaunimo dėmesį bandyčiau atkreipti į laikinas darbo vietas ar stovyklas. Dabar populiaru dirbti iš namų, o Rokiškis turi gražią infrastruktūrą. Siūlyčiau sukurti erdves, kuriose būtų kėdės, stalai, internetas – kiekvienas prie savo „kompo“, bet bendroj erdvėj. Tegu tai būna bent vasarą. Žmones tai pritrauktų ilgiau pabūti mieste.
– Žinau, kad ne vieną mėnesį praleidai Amerikoje. Ką ten veikei? Ko išmokai?
– Amerikoje gyvenau tris vasaras. Visus kartus skridau į skirtingas vietas ir kiekviena vasara buvo iššūkis. Lietuvoj reikėtų daug laiko patirti tam, ką patyriau ten per tas vasaras. Viena jų buvo skirta užsidirbti ir pakeliauti, kitos dvi – tiesiog pasimėgauti kitokiu gyvenimo ritmu, plaukiot banglente, pavyzdžiui (šypsosi – aut. past.). Amerika nuo mažens labai traukė. Turbūt tai buvo filmų ir savo galvoj sukurtos vizijos įtaka. Per tris vasaras išmokau labai daug gyvenimo pamokų, jos neįkainojamos. Pats sunkiausias darbas – perkraustyti baldus, tačiau tai ne vergovė. Išmokau nebijoti pokyčių, kokie kardinalūs jie bebūtų. Tai geriausias būdas pasitikrinti, kaip tau sekasi viską pradėti nuo nulio. Ir dar ne savo aplinkoj. Ir kultūriniai skirtumai, kurie stipriai pakeitė mąstyseną, ir galimybės, kurių net geriausiam sapne nebūčiau susapnavęs, ir žmonės, kuriuos sutikau… Su kai kuriais iš jų iki šiandien esame labai geri bičiuliai.
– O tėvai lengvai išleido?
– Tėtis visada labai palaiko. Niekada jokios kritikos. Pritarė ir tam, kad važiuočiau į užsienį. Mama – atsargesnė. Juk aš – kitam pasaulio gale. Neretai išjungęs telefoną.
– Svajonių darbas. Kaip jį įsivaizduoji? Kokios norėtum karjeros?
– Svajonių darbo tiksliai apibrėžti negalėčiau, tačiau kol kas jaučiuosi savo vėžiose. Galbūt to nevadinčiau karjera, nes labiausiai norisi užsiimti tuo, kas teikia džiaugsmą. Man nėra svarbus statusas, svarbiau darbų įvertinimas.
Projektą iš dalies remia
