A. Minkevičienės nuotr.

Pradžia jau yra

P. Širvio poezija amžina, kaip ir visa, kas parašyta kraujuojant širdžiai, nesislepiant nuo jausmų ir iš tikro gyvenant. Rodos, P. Širvį kritikai išnarstę iki paskutinio skutelio – ir poeziją, ir gaivališkas meilės istorijas. Tačiau kaskart, minint garsiausio Lietuvos poeto neeilinį jubiliejų, atsiranda bent lašas naujų žinių – nepublikuoto atvirumo, nuotraukų ar su juo bendravusių rokiškėnų gyvų prisiminimų. Šį kartą ne vien atsiminimai, bet ir dideli norai.

Rugsėjo 6-ąją, kai buvo minimas legendomis apipinto poeto 99-asis gimtadienis, socialiniuose tinkluose kaip tik pasirodė informacija, kad Rokiškyje ketinama pagaliau įamžinti jo atminimą – pastatyti paminklą. Net įvardyta jo vieta – prie bibliotekos. Tiesa, ta informacija po kelių dienų dingo, tačiau mintys, kad toks kūrinys Rokiškyje iki poeto šimtmečio turėtų atsirasti, – gyvos ir jau turi šiokį tokį pagrindą.

Neabejoja, kad atsakymas bus teigiamas

Rajono meras Ramūnas Godeliauskas sakė, jog šiuo metu vyksta pokalbiai su „Vyčio“ paramos fondo atstovais, stačiusiais paminklą Žygimantui Augustui Pasvalyje, Vytį – Kaune. „Kartu su jais kreipėmės į Lietuvos rašytojų sąjungą pritarimo ir palaikymo. Vakar kaip tik vyko posėdis. Nors atsakymo dar neturiu, neabejoju, kad pritarimo sulauksime. Kartu su „Vyčio“ paramos fondo atstovais norėtume įamžinti P. Širvio atminimą ir pastatyti paminklą bibliotekos vidiniame kiemelyje, sukuriant atskirą erdvę būtent poeto garbei“, – sakė R. Godeliauskas.

Kiek tai kainuotų? „Tai pirminė idėja, kurios iniciatoriai – „Vyčio“ paramos fondo atstovai. Tikimės, kad pavyks surinkti lėšų paminklui pastatyti. Fondas turi praktikos ir patirties. Darbas greičiausia būtų daromas Ukrainoje. Preliminariai galvojame, kad už surinktas lėšas pavyktų išleisti ir poezijos knygų bei išdalinti jas mokykloms, – sakė rajono meras. – Artimiausiu metu sudarysime darbo grupę.“

„Mes norime sukurti erdvę, kurioje tiktų paminklas. Kuklus, netradicinis, širviškas“, – klausiama apie planus šalia bibliotekos „turėti Širvį“, sakė J. Keliuočio viešosios bibliotekos  direktorės pavaduotoja Daiva Vilkickienė. Šiuo metu ji kaip tik rengia projektą P. Širvio šimtmečiui. „Ten bus daug jausmingų, grynų dalykų – nuo beržų apkabinimo, poezijos užuoglaudų paieškos, „Širvytės“ iki ryto su nakvyne žaginiuose“, – šiek tiek apie kitų metų planus prasitarė D. Vilkickienė. Tam, kad poeto šimtmetis būtų paminėtas ypatingai, biblioteka, jos teigimu, žada bendradarbiauti ne su viena įstaiga, tarp jų – „Gimtasis Rokiškis“: P. Širvys redakcijoje yra dirbęs.

Iš biografijos

Anksti netekęs tėvų, karo metais kontūzytas, ištvėręs pokario audras, patyręs šeimos dramą, ne kartą klupęs ir ne kartą kilęs. Rokiškėnai didžiuojasi, kad jaunystėje poetą formavo Rokiškio kraštas – Degučiai, Aleksandravėlė, Kriaunos buvo jo namai. J. Keliuočio viešoji biblioteka yra surinkusi gausybę medžiagos apie P. Širvį. Tai nuotraukos, laiškai, giminių, draugų, pažįstamų, kolegų, bendradarbių, kaimynų atsiminimai, periodikos straipsniai, knygos – jo paties ir apie jį.

Biografijoje, surašytoje Rokiškio bibliotekininkų surinktoje medžiagoje „Paulius Širvys gyvenime ir kūryboje“, – daugybė faktų, dešimtys puslapių. Šiandien, kai svarstoma Rokiškyje statyti paminklą P. Širviui, svarbu tai, kas susiję su mūsų miestu.

P. Širvys gimė Padustėlyje, Zarasų rajone. Tačiau jis augo Rokiškio rajone, Degučiuose, kur tėvai turėjo ūkį. Šiandien gimtinės vietą žymi paminklinis akmuo. Būsimasis poetas mokėsi Aleksandravėlės pradžios mokykloje, ką mena miestelyje įamžinta jam skirta skulptūra. Tiesa mokyklos, kuriai buvo suteiktas P. Širvio vardas, nebeliko, tačiau aleksandravėliečiai nepamiršo poeto.

1940-aisiais P. Širvys baigė Salų žemės ūkio mokyklą. Po karo, iki 1946-ųjų, dirbo Rokiškio rajono komjaunimo komitete, septynerius pokario metus siejo su rajonine spauda – darbą pradėjo „Tarybinio Rokiškio“ redakcijoje, čia įgijo žurnalistinės patirties, išsikovojo autoritetą. 1950-aisiais jam buvo patikėta vadovauti naujai įkurtam Pandėlio rajono laikraščiui „Spalio pergalė“.

Pirmaisiais pokario metais, dirbdamas Rokiškyje, P. Širvys kovų įspūdžius bandė pateikti prozos formomis. Jis rašė apybraižas, apsakymus, straipsnius bei korespondencijas, kurias skaitytojai labai mėgo. Laikraštyje „Tarybinis Rokiškis“ pasirodė ir pirmieji jo eilėraščiai. „Gyvenimas išmokė sukąst dantis, suspausti širdį kaip granatą ir laikyti taip, kad ji nesprogtų.

Ant mano kelio buvo ir švelnių, tikrų gėlių, ir apgaulingų erškėtrožių. Buvo šviesių ir tamsių dienų. Daugiau tamsių. Bet jei kas grąžintų mano kelią – praeičiau jį lygiai taip, kaip praėjau. Gal tik apeičiau kai kurias gėles, kurių nepažinau iš kvapo“, – taip autobiografijoje apie save rašė poetas.

Atsiminimuose – ne tik posmai, bet ir poeto širdis

Prieš beveik dvidešimt metų Aleksandravėlėje, minint P. Širvio 80 metų jubiliejų, artimieji ir poezijos gerbėjai apie jį taip kalbėjo: „Jei jis pamatytų, kaip čia pagerbiamas jo vardas, labai susijaudintų, imtų visus bučiuoti ir sugadintų visą minėjimą. Meilės, dvasios poetas, neįtalpinamas į standartinius rėmus, pasišiaušęs, nelygintom kelnėm, su miline, tarsi priaugusia prie kūno, išdidus, nepalūžtantis, didžiulės jėgos ir gyvybės žmogus.“ Atsiminimuose, kuriuos apie 1980-uosius surinko Rokiškio rajono bibliotekininkai, – daugybė poetą pažinojusių žmonių pavardžių. Atvertos lyg ir neypatingos detalės, tačiau būtent už jų slepiasi tikrumas, eilių užuomazgos. Štai Justino Kurlavičiaus, su kuriuo P. Širvys mokėsi Salose, atsiminimuose apie poetą rašoma: „Kas mėnesį kiekvienas mokinys į mokyklos virtuvę turėjo atsivežti 2 kilogramus lašinių, miltų. P. Širvys buvo neturtingas ir šių produktų nepristatydavo. Bet pats Paulius tarsi nepastebėdavo savo vargo, vaikščiodavo nerūpestingai apsirengęs, nešukuotais plaukais, visada linksmas, nuoširdus.“ Apie gerą P. Širvio širdį kalbėjo ir žinomas skulptorius Leonas Žuklys. Su juo garsiausias Lietuvos meilės dainius mokėsi Aleksandravėlės pradžios mokykloje. „Paprastai mokiniui baigus atsakinėti mokytojas Miškinis paklausdavo, kiek parašyti atsakinėjusiajam. Paulius sakydavęs: „Ponas mokytojau – penkis“, – atsiminimuose prisimena L. Žuklys. „Amžinai skubėdamas, dirbdamas redakcijoj, jis rasdavo laiko sutiktas stabtelėti, valandėlei užsukti, o kartais valandą kitą ir ilgesniam pokalbiui, kaip jis sakydavo, „atsimušti nuo visų darbų“, – prisiminimuose rašo rokiškėnas Bronius Kondratas. „Daug kartų teko stebėti jį literatūros vakaruose. Didelio įspūdžio nepadaro jo išvaizda, manieros, įžanginė kalba, tačiau viską lemia jo virpančiu balsu skaitomi jausmingi kūrybos posmai“, – tai užfiksuota panemunėliečio Juozo Pranckūno prisiminimuose.

Projektą iš dalies remia

azija

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie