R. Milaknienės ir S. Lampicko archyvo nuotr.

Jubiliejinė

Antradienį prasidėjusioje jubiliejinėje, dvidešimtojoje, konkursinėje parodoje Liongino Šepkos premijai laimėti dėl pagrindinės premijos varžosi 36 autoriai. 12 iš jų dalyvauja pirmą kartą, net penki drožėjai iš Žemaitijos yra labai jauni – 16–19 metų. Konkurse savo kolekcijas pristato trys ankstesnių L. Šepkos premijų laureatai: Saulius Lampickas iš Alytaus, Adolfas Teresius iš Kauno rajono ir Kazimieras Striaupa iš Plungės rajono. Rokiškiui šį kartą atstovauja muzikas Juozas Zabulis. Jis dalyvauja antrą kartą ir pristato „labai simpatiškų ir žaismingų angeliukų kolekciją“.

Parodos kuratorė Giedrė Spundzevičienė taip pat suskaičiavo, kad yra tokių ištikimų parodos dalyvių, kurie dalyvauja jau dvyliktą, dešimtą ar devintą kartą. Rekordininkas yra Vytautas Jackūnas iš Pasvalio, taip pat Anelė Araminienė iš Utenos rajono, Janina Listvina iš Jonavos ir Kazimieras Striaupa.

Greta šventųjų – istoriniai personažai

Vos įėjus į oficiną, kurioje veikia 20-oji paroda, kai kurie darbai į akis krenta ir savo dydžiu, ir tematika, ir netikėtumu. G. Spundzevičienė sakė, kad didžiausią dalį užima sakralinės tematikos kūriniai, o tarp jų yra nedažnai drožiamų šventųjų vardų. Tarkim, pirmą kartą dalyvaujantis Albertas Valikonis iš Panevėžio eksponuoja retai drožiamą šv. Jokūbą – piligrimų globėją, o Gintautas Akstinas iš Druskininkų atvežė įspūdingą šv. Benedikto skulptūrą. „Greta sakralinių kūrinių populiari ir istorinė drožinių tematika – Raimondas Baškys iš Kuršėnų eksponuoja Lietuvos kunigaikščius Mindaugą, Algirdą, Kęstutį ir kitus – iš viso penkis. Savo mėgstamai istorinei tematikai ištikimas lieka Edmundas Gaubas iš Radviliškio, sukūręs įspūdingą, vos ne fotografiją primenantį didžiulį bareljefą, skirtą 1919 m. Radviliškio kautynėms. E. Gaubas prieš keletą metų jau buvo pristatęs Rokiškyje ne mažiau monumentalų „Žalgirio mūšį“. Kuo tokie darbai sietini su Šepkai artima dvasia ar tematika? Anot G. Spundzevičienės, prie garsiojo dievdirbio gal priartina detalių gausa, personažai veiksme.

Kiek tam ąžuolui metų…

A. Teresius pristato kolekciją iš 2 tūkst. metų senumo juodojo ąžuolo. Tiesa, anot G. Spundzevičienės, Rimantas Zinkevičius – garsus drožėjas iš Ukmergės – pagal ekspertų išvadas sako, kad tam ąžuolui ne 2, o 5 tūkst. metų. A. Teresiaus darbai sakralinės tematikos, subtilūs, skleidžiantys susikaupimą, ramybę ir labai kruopštūs. „Ypatingas parodos akcentas – S. Lampicko drožiniai su įspūdingo grožio paukšteliais ant tėvo rankų. Lyg „Šepkos baliuj“ puotauja tie paukštukai, tokia artuma… Tarp Šepkos ir jo dvasią labai jaučiančio Sauliaus. Negali net lygint, nes ir tai, ir tai yra gražu. S. Lampicko darbai išsiskiria iš kitų dalyvaujančių autorių“, – sakė G. Spundzevičienė. Ji taip pat gyrė Vytauto Šemelio iš Utenos rajono kolekciją. „Primityvios nenuglaistytos drožybos pavyzdžiai. Bet išraiškingi“, – sakė parodos kuratorė.

Kaip modernias L. Šepkos kūrybos interpretacijas ji pristatė Audriaus Merkio ir Roberto Strazdo iš Vilniaus (dalyvaujančių pirmą kartą) kūrinius. „Nors drožia angelus, paukščius, rūpintojėlius, požiūris netradicinis, modernus“, – sakė G. Spundzevičienė.

Į „Gimtojo…“ klausimus atsakė po vienuolikos metų pertraukos į L. Šepkos parodą su savo kolekcija sugrįžęs jau dvi premijas laimėjęs kūrėjas iš Alytaus S. Lampickas. Tas, kuris savo dirbtuvėje „paišeliu“ yra užrašęs „daugiau nebedalyvauti Šepkoj…“

– Kas yra didesnė laimė – drožimas ar rezultatas, kūryba ar kūrinys?

– Procesas. Drožimas, sumanymas – tai fantazijos polėkis. Jei pavyksta, tyliai pasidžiaugiu. Bet paprastai randu prie ko prikibt. O toj mūsų liaudiškoj drožyboj pirmu smuiku groja nuoširdumas. Būna liūdna, kai pamatau savo kūriniuose kančios ženklus. Tuos, kuriuose jaučiasi, kad buvo drožta be polėkio, todėl, kad reikia. Reikėjo atsitraukt, nedrožt, palaukt nuotaikos. Save galiu pabart, paprotint. Kitam nepasakysi. Kiekvienas turim savo supratimą, o ir jo neišmuši. O gal ir nereikia. Mano tiesos įdomiausios pačiam. Jei nori toliau lipt į kalną.

– Kokia šios parodos prasmė? Apskritai.

– Mano nuomone, drožėjams tai puiki proga parodyt savo kūrybą, pamatyti kitų. Prisimint Šepką. Nes kitaip tikrai mažiau kalbėtume ir žinotume apie jį. Nežinau, kokie parodos nuostatai, bet dauguma drožėjų laikosi savo braižo, kuria savaip. Tarkim, ir aš su šia kolekcija atitolau nuo Šepkos. Kažkada buvau arčiau. Bet nei aš, nei kiti, manau, nelinkę kopijuot ar drožt kažkaip panašiai kaip Šepka. Kadaise parodoje buvo vos ne jo replikos (kopijos – aut. past.), tikrai atrodė nemielai. Dabar daug spalvintų drožinių, ko nebuvo „pas Šepką“. Galvoju, kad ši paroda reikalinga ir vienintelė Lietuvoje, kur galima pamatyti visą drožėjų kūrybos spektrą. O kokiais kriterijais vertinti geriausius? Nežinau.

– Kodėl pradėjai spalvot savo drožinius?

– Kai prieš 22 metus susipažinau su Teresiumi ir pamačiau jo spalvintus „smūtkelius“, jie mane užbūrė. Ir daug metų gyvenau ta svajone kada nors pabandyt. Prieš 11 metų pabandžiau ir užbūriau save tuo „maliavojimu“. Tad mano kūryboj dar daugiau magijos. Ir džiaugiuosi sulaukdamas gerų kolegų atsiliepimų.

– „Norint toliau lipti į kalną“, pratęsk…

– Turiu daug kūrybinių sumanymų ir drožėjo amatą esu įvaldęs tiek, kad galiu tuos sumanymus paversti tikrove. Tik pradeda kuždėt abejonės, kokia prasmė kurti. Dalį kūrybos priglaudžiau Rokiškio muziejuje, namai vėl pilni drožinių. Jų nelabai kam reikia. Tokių šepkiškų. Yra nupirkę liaudies meno mėgėjai, bet tai pavieniai žmonės, muziejai nuperka ne kažin ką. Kūrybos procesas malonus, bet ir varginantis. Nesinori kurt tik dėl to, kad kurt. Kalbu apie tuos sielos atgaivai drožinius. Pasvarstom su Adžiu (Adolfas Teresius – aut. past.), ar kam visa tai bus reikalinga po 20 ar 50 metų. Dabar viltis – vaikai. Dukra priglaudė kelis gerus drožinius. Bet savo muziejų perkelt į jos namus gal per akiplėšiška. Tačiau aš neturiu pasirinkimo, neieškau kito, tad kaip drožiau, taip ir drošiu. Gal kada kas nors sukurs gražų laužą.

– Kalbama apie magiją. Kūrybos ir kuriančio. Kas tai? Ar įmanoma žodžiais kaip tai įvardyti?

– Kai atsiduri erdvėj, kur ištirpsta laikas, daug paslapčių, netikėtumų, atradimų ir lauki džiaugsmo kažką sukūręs. O kodėl ne visiems duota? Toks gyvenimas. Ne visiems Dievulis atseikėjo tą tikrą kūrėjo dovaną. Ir čia, ko gero, visose srityse. Tik tikrai žinau, kad norint savo talentą, tą Dievulio duotybę, išskleist, reikia daug dirbt ir tikėt… Bet gali daug dirbt ir tūpčiot vietoj. Tos kūrėjo būsenos, nematomo alsavimo, minčių, svajų, savęs nugalėjimo nupasakot neįmanoma. Jauti, kad esi kiek kitoks, ir gyvenimas kitoks, bet pasakyt sunku, o ir nesinori. Nieks nesupras.

Projektą iš dalies remia

kasyba

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie