Jūratė Bagužienė, Petras Šibilskis ir choro vadovė. Pandėlio miesto bendruomenės archyvo nuotr.

– Kokia buvo jūsų gyvenimo pradžia ir jaunystė?

Gimiau 1936 m. birželio 28 d., todėl ir pakrikštytas Petru. Karo metus ir neramius pokario laikus teko stebėti savo akimis, slėptis slėptuvėse, kai susikaudavo rusų ir vokiečių lėktuvai, paskui, jau po karo, slėptis kur nors už mūrinės sienos ar ant krosnies, gultis ant grindų, kai netoliese susišaudydavo partizanai su stribais. Eidamas iš Pandėlio gimnazijos į savo Nartaikių kaimą sutikdavau tremtinių gurguoles. Kartais tekdavo pabūti ir sargybiniu, kai šviesią mėnesienos naktį užeidavo partizanai. Teko ir mano šeimai nukentėti: 1946 m. naktį į birželio 30-ąją (po mano ir tėčio vardadienio) atvažiavę stribai kartu su rusų kareiviais nušovė mano motiną (jai buvo tik 36 metai…). Tada man tebuvo 10 metų…

Pandėlio gimnazijoje teko mokytis antroje pamainoje prie žvakių ir patamsyje buvo patogu išdykauti… Nuolat norėjosi valgyti, o einant iš mokyklos drąsesni ir įžūlesni bei alkanesni už mus miesto berniūkščiai atimdavo iš mūsų „pietus“ – juodos duonos riekę, suteptą sviestu, arba – o laime! – rūgščia bruknių uogiene ar net medumi… Su mumis pasiaukojamai dirbo mūsų mokytojai, tarp kurių buvo nemažai tikrų šviesuolių bei entuziastų. Beje, ir mes, gimnazistai, tada buvome visi lygūs…

Pokario metais Pandėlio centrinė aikštė matė ir tarybines šventines demonstracijas, ir žuvusių partizanų patiestus lavonus (kartą keletą dienų jų buvo suguldyta net 12), senieji žydų kapai tyliai priglaudė ne vieną nakties metu užkastą patriotą.

Kai baigėme vidurinę mokyklą, mums buvo po 18–19 metų, visi vaikinai buvome šauktiniai. Kariniame komisariate manęs klausė, kur norėčiau tarnauti, kai būsiu pašauktas į kariuomenę. Atsakiau, kad aviacijoje.

– Kodėl?

Motorai ir muzika nuo vaikystės nedavė ramybės. Ir lėktuvai. Galva į dangų būdavo užversta.

Taigi pareiškimą parašiau. Liepė sėdėti namuose ir laukti, kol gausiu šaukimą. Bet aš su draugu ruošiausi stoti mokytis hidromelioracijos… Tą planą turėjau atidėti. Nesulaukdamas šaukimo, rugsėjo viduryje dviračiu numyniau į Kupiškį paklausti, kodėl nesu kviečiamas į kariuomenę. Man paaiškino, kad kvietė, bet aš, matyt, negavau to šaukimo. Prisakė laukti kitų metų ir važiuoti namo. Pasakiau, kad nevažiuosiu. Juodbruvas majoro laipsnį turintis kariškis rusų kalba pasiteiravo: „Ar tau taip blogai namie?“ Jis mane suprato ir patarė važiuoti į Daugpilį. Namie pasiėmiau daiktų, kaimynas motociklu pavėžėjo iki Kupiškio, pernakvojau  daržinėje ant šieno, o rytą važiuoju į Daugpilį. Ten man pasako, kad priėmimas į karines studijas pasibaigė. Pataria laukti kitų metų, vėl grįžtu į Kupiškį pas tą patį majorą. Jis atsivertęs storą knygą surado, kad yra tokia Muromo (Rusija) karinė ryšių mokykla, kurioje priėmimas vyksta iki spalio 1 d. Dar viena nakvynė ant to paties šieno, ir ryte išdundu traukiniu Kaliningradas–Maskva. Susiradau Muromo miestą, stovintį ant Okos upės kranto. Ten atsidūręs sužinojau – patekau į karininkų mokyklą, teks laikyti stojamuosius egzaminus, jei priims, teks mokytis trejus metus, paskui gausiu leitenanto laipsnį ir reikės tarnauti dar 25 metelius. Na, ką galėjo žinoti kaimo bernas tais laikais?

Išlaikiau tuos egzaminus gana neblogai, išskyrus rusų kalbos diktantą. Jo gavau dvejetą. Bet kai kaukaziečiai gavo po vienetą, tai jaučiausi visa galva didesnis už juos. Buvau priimtas. Taip 1954 m. prasidėjo mano karinė karjera. Baigiau  mokyklą labai gerai – vadinamuoju raudonu diplomu – ir buvau pasiųstas tarnauti į Šiaurės Kaukazą. Į Lietuvą neleido – galiojo nurodymai nesiųsti į gimtąjį kraštą. Papuoliau į Novorosijską, iš ten – į Anapą, kur trejus metus tarnavau ryšių būrio vadu. Anuometiniame Leningrade įstojau į karo akademiją, ją baigiau raudonu diplomu, patekau tarp laimingųjų, kurie pakliuvo į priėmimą Kremliuje. Priėmimas – jubiliejinis, nes suėjo 20 metų po pergalės Antrajame pasauliniame kare (ėjo 1965 m.). Dovanų gavau vardinį laikrodį.

Po baigimo mane paskyrė kariniu atstovu į Vladimiro miestą, radijo gamyklą. Tai buvo tarsi antra techninė-inžinerinė akademija. Ten tokiu vilku tapau, kad uch! Po ketverių ten praleistų metų truputį tapo nuobodu, tad Leningrade įstojau į karinę aspirantūrą, per trejus metus parašiau ir apgyniau disertaciją. Mane paliko dėstyti katedroje. Gavau papulkininko laipsnį. Novočerkasko aukštojoje ryšių karininkų mokykloje reikėjo ryšio priemonių techninio eksploatavimo  katedros viršininko. Tas pareigas pasiūlė man. Sutikau, nes Leningrade dar neturėjau buto, viliojo pulkininko laipsnis ir savarankiškas darbas su žmonėmis. Per porą metų pasiekiau, kad katedra taptų pavyzdine, dirbau joje 12 metų, gavau docento vardą, keturių kambarių butą, pasistačiau kieme mūrinį garažą ir visuotinio deficito laikais gyvenau kaip inkstas taukuose.

Teko dėstyti bulgarų, vokiečių, mongolų, kinų, afganistaniečių karininkams. Supratau, ką reiškia kalbos barjeras (juokiasi – aut. past.).

Apskritai gerai, kad pakliuvau mokytis ryšininku – jie vadinami karine inteligentija.

– Kokios tautybės karininkai jums pasirodė patys imliausi?

Vokiečiai. Tada bulgarai. Afganistano karininkai jautėsi kaip ponai, ne su visais šnekėdavo.

– Kodėl grįžote į gimtąjį kraštą?

Kartą, važiuodamas į komandiruotę Maskvoje, per traukinio langą pamačiau berželius (Novočerkaske jie neaugo). Šito vaizdo užteko…

–… kad susiruoštumėte į Lietuvą?

Taip, supratau, kad noriu namo. 50 metų yra pulkininko ribinis amžius, jau galima prašyti pensijos. Parašiau raportą. Manęs niekas nesuprato, siūlė dar aukštesnes pareigas, bet pareiškiau – noriu namo. Mano demobilizacija truko 9 mėnesius – kaip nėštumas. Nenorėjo išleisti, turėjau ir ordiną užsidirbęs… Kol tęsėsi ilgas demobilizacijos periodas, pasikeičiau butais su Panevėžyje tarnavusiu vienu atsargos karininku. Savo keturių kambarių butą Rusijoje iškeičiau į dviejų kambarių butą Panevėžyje. Susiradau darbą – docento pareigas to meto Liaudies ūkio specialistų tobulinimosi instituto (LŪSTI) Panevėžio fakultete (dabar – deja, jau buvęs VGTU Kokybės vadybos centro Panevėžio filialas). Taigi į Panevėžį grįžau 1987 m. (po 33 metų tarnybos). Docentu dirbau dar 31 metus. Mano pedagoginis darbo stažas – apie 50 metų. Perprasti naują discipliną man – ne problema. Pernai pagaliau atsisveikinau su darbu. Turiu žmoną, sūnų, anūkę, gerų draugų, palaikau ryšį su buvusiais klasės draugais, su kuriais visada galima pasidalinti džiaugsmais ir vargais…

Rašiau metodines priemones, vadovėlius. O dabar dainuoju chore „Senoliai“ ir vokaliniame ansamblyje „Jovaras“, plaukioju „Impulso“ baseine. Vyrai deficitas, o aš dainuojantis, grojantis…

– Kuo grojate?

Akordeonu ir sintezatorumi (juo gera groti, nes nereikia tampyti). Groti akordeonu išmokau savarankiškai, bet teko pažinti ir natas, nes nedrįsau iš klausos grodamas gadinti Oginskio „Polonezo“. Turiu stiprų… užpakalį – sėdžiu tiek, kiek reikia.

– Pandėlyje esate aktyvus švenčių dalyvis: pristatote knygas, dalyvaujate bendraklasių susitikimuose, bendruomenės šventėse… Pas ką apsistojate?

Esu kilęs iš Nartaikių kaimo, kurio nebėra, likę tik keletas tuščių sodybų. Apsistoju buvusios pamotės šeimoje, nuvažiuoju į Vozgučių kaimą. Pandėlys man savas.

– Esate mylimas klausytojų, nes randate juos patraukiančius sveikinimo ar atsiminimų žodžius, sugebate sudominti, o renginių vedėjus „gelbėjate“, kai jiems ekspromtu minioje tenka surasti kraštietį-pašnekovą…

Pandėlys turi tris šviesius momentus: aktyvias bibliotekininkes, gerus kultūros namus ir iniciatyvią, dainuojančią ir grojančią jų vadovę Jūratę.

– Kokie jausmai ir emocijos užplūsta apsilankius jaunystės mieste? Čia baigėte vidurinę mokyklą, yra likusių bendraklasių.

Pasakysiu atvirai: jei nesi kosmopolitas, tai nesvarbu, ar tau buvo gera vaikystėje tėviškėje, ar tu buvai alkanas, ar skriaudžiamas, ar mylimas. Išvažiavęs svetur ir subrendęs susergi liga, kuri nepraeina – rūpi susitikti, pasikalbėti, pasidairyti į kitus.

– Kaip jums atrodo, ar dabartiniai jauni žmonės daugiausiai kosmopolitai?

Dauguma vertina tai, kur skaniau ir brangiau, kur geriau moka.

– Jūs mėgstate pasakoti anekdotus. Ar pats kuriate juos?

Jų nekuriu, tik pataisau… Galima sugadinti gerą anekdotą, jei nemoki jo pasakoti. Ir galima jį truputį „pašlifuoti“, kad būtų labiau vykęs. Papasakosiu vieną. Ryte žmona vyrui sako: „Tau kelnės išlygintos, marškiniai išplauti, nosinė nauja, pusryčiai ant stalo. Ko dar norėtum?“ Vyras: „Pinigų, nes eisiu iš darbo, susitiksiu draugų, būsiu trečias…“ Žmona: „O tu laiku grįžk iš darbo, tai būsi pirmas.“

Esu išleidęs 7 anekdotų knygeles. Nenorėjau nusinešti į anapilį tūkstančio anekdotų. Jie priverčia žmogų šypsotis, pajaunėti. Nuo jų nuotaika pagerėja ir klausančiam, ir pasakojančiam.  Kompanijoms turiu keletą anekdotų-testų. Jei papasakojus vieną ar kitą mažai kas juokiasi, tai jų nebepasakoju. Deja, taip neretai nutinka – daugelio humoro jausmas nekoks. 

– Turite nemažai jus garsinančių pomėgių…

Vienas jų numerologija (ypač Pitagoro magiškojo kvadrato galimybėmis), kuria  susidomėjau po to, kai Anapoje viena numerologė pagal mano gimimo datą pasakė, kas duota gimstant. Vėliau įsitikinau – tai ne blefas. Beje, numerologiją Pitagoras sukūrė į gyvenimo pabaigą ir tai laikė pasiekimų viršūne. Ir dabar eidamas į jubiliejų ar gimtadienį, paklausęs gimimo datos, paruošiu to žmogaus charakteristiką.

– Ar miesteliui galima pritaikyti numerologijos principus?

Žmogų veikia jo vardas. Ne veltui poetai ar rašytojai pasirenka pseudonimus. Gali būti, kad jų vardas jiems trukdo. Tai pakankamai rimtas dalykas. Manau, kaip pagal žmogaus vardą, taip ir miestelio pavadinimą galima išsiaiškinti charakteristiką, nes numerologijos galimybės labai didelės.

– Kuo dar užsiimate?

Dar užsiimu biolokacija – esu patikrinęs ne vieną šimtą namų, butų, darbo vietų ir nustatęs blogas, patogenines vietas ir t. t.  Populiarinu jonizuotą (gyvąjį ir negyvąjį) vandenį, o mano knygelės, kaip naudoti vandenį, išleistos 8 kalbomis. Aktyvuotą vandenį gaminančius aparatus  firma eksportuoja į visas Europos valstybes, todėl knygelės išleistos estų, vokiečių, slovėnų, lenkų, anglų ir kitomis kalbomis, tik iš to negaunu jokios finansinės naudos. Pats tokį vandenį vartoju kasdien jau 30 metų.

Gyvenau ir gyvenu aktyviai: dėsčiau daugelį dalykų, rengiau mokymo-metodinę medžiagą, rašiau populiarius straipsnius į žurnalus ir laikraščius… Dabar  tebeskaitau knygas, dar važinėju automobiliu, mėgstu grybauti, mėgstu humorą… Žodžiu, laikausi įprasto intensyvaus gyvenimo ir darbo ritmo.

– Grįžkime prie nostalgijos tėviškei. Kaip manote, kodėl dabartiniai emigrantai grįžta į Lietuvą, nors prieš daugelį ar keletą metų išvažiavo ten, kur geriau?

Labai teisingai pasakėte – prieš daugelį metų. Jie dar kitokio „sukirpimo“, kada ne viskas buvo perkama-parduodama, buvo kitokios vertybės, skambėjo gražesnės dainos, nebuvo tokios didelės socialinės atskirties. Išvažiavę prieš daugelį metų, dar turėjo kibirkštėlę, nostalgiją. Šitie jausmai nuskaidrėja į senatvę.

– Jūs kūrybingas žmogus. Ar sukūrėte šiam kraštui skirtų eilėraščių?

Esu sukūręs žodžius ir melodijas bent dešimčiai dainų, iš rusų kalbos į lietuvių kalbą išvertęs dainų tekstų ir atvirkščiai. Jas atlieku bendraminčių rate arba dainuoju pats sau. Štai vienas kupletas. Šį tekstą sukūrė bendraklasė Alma Valintelienė  susitikimui mokykloje po 60 metų:. „Upeliai dienų nutekėjo, / Bet mes širdimi dar jauni, / Nes turim kiekvienas neblėstančią niekad/ Vilties kibirkštėlę širdy. / Sustok minutėlę, sustok / Praleist valandėles kartu, / Negesk, žiburėli, negesk, / Dar vesk per gyvenimą, vesk.“

Projektą iš dalies remia

 

azija

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie