Jono Kubiliaus (kairėje) ir Jono Smalinsko idėja įgyvendinta – įkurtas mūsų regiono žvėris reprezentuojantis medžioklės trofėjų muziejus. R. Keliuotytės nuotr.

Vizija – edukacijos ir gyvos pamokos mokiniams

Draugijos pirmininkas J. Kubilius sako, kad šio muziejaus tikslas – parodyti žmonėms gamtos grožį ir tai, kas joje yra, kokių žvėrių turtingi mūsų krašto miškai. „Visi medžioklės trofėjai susiję su mūsų krašto miškais – stirninai, elniai, briedžiai, vilkai, šernai, lūšis. Šią ekspoziciją galės lankyti ir vietiniai, ir turistai, tik tartis reikės iš anksto – neturim nuolat čia budinčio žmogaus. Įsivaizduoju, kad čia galėtų vykti gyvos pamokos mokiniams, edukacijos, pasitelkiant šiuolaikines technologijas. Mes padarėme pradžią – įrengėm unikalią, mūsų krašto miškų žvėris reprezentuojančią ekspoziciją, o kaip ją įveiklinti edukacijoms, manau, idėjų atsiras iš šalies“, – sako J. Kubilius.

Vienintelė tokia Lietuvoje

Muziejuje eksponuojami medžioklės trofėjai – medžiotojo Jono Smalinsko asmeninė kolekcija. „Vienas tikrai nieko nebūčiau padaręs, jeigu nebūtų bendraminčių, jeigu nebūčiau sulaukęs Jono Kubiliaus palaikymo. Kiek kartų esu šnekėjęs apie tokį muziejų tame mūsų aukštame pastate – jokių rezultatų. O Jonas Kubilius iš karto įžvelgė perspektyvią idėją ir ėmėsi iniciatyvos“, – sako J. Smalinskas.

Kiek eksponatų perdavė muziejui, jis sako neskaičiavęs. „Keletas čia eksponuojamų trofėjų yra mano sūnaus Simo, bet visi kiti – mano, sumedžioti per 50 metų. Ir ne kažkur Afrikoj ar Sibire – aišku, gal iš ten atvežti būtų egzotiškesni, įspūdingesni, bet čia vietoje, Rokiškio krašte ir kaimyninėje Latvijoje. Tuo ir išsiskiria ši kolekcija, kurioje tik vietinio regiono medžioklės trofėjai. Ji – vienintelė tokia ir gausiausia Lietuvoje“, – paaiškina J. Smalinskas.

Pašnekovas sako, kad per 50 medžioklės metų nepardavė, nedovanojo ir neišmetė nė vieno trofėjaus. „Net nežinau, kiek jų susikaupę. Aišku, visus, apdovanotus medaliais ir diplomais, mintinai žinau – tokių yra daugiau kaip šimtas, bet kitų – ką ten beprisiminsi“, – mosteli ranka J. Smalinskas.

Medžiotojas prisipažįsta, kad namuose pasiliko vos du trofėjus. „Medaliais apdovanoti, jie tebeliko kabėti namų hole. Žmona nedavė išnešti, sakė, labai gražūs. Ir gražiuoju bandžiau tartis, ir rankas sukinėjau, bet užsispyrė – ir baigta“, – šmaikštauja humoro nestokojantis J. Smalinskas.

Ši ekspozicija pasiliks ilgam. „Graban“ ragų nesusidėsi, jų nepasiklosi ir jais neužsiklosi, o žmonėms, manau, bus įdomu – juk čia vien tik iš mūsų krašto medžioklių surinkti trofėjai“, – pastebi medžiotojas.

Medaliai ir didysis Lietuvos penketas

J. Smalinskas medžioti pradėjo būdamas 14-os, dar sovietmečiu, neoficialiai. „Pirmieji mano trofėjai ir sumedžioti tais metais. O paskui pamečiau jų skaičių, skaičiuoju tik pelniusius įvairių apdovanojimų. Žinoma, daugiausia sumedžiota stirninų, mažiausia – vilkų. Tik keturi. Turiu ir didįjį Lietuvos trofėjų penketą – medaliais apdovanotus penkių skirtingų rūšių trofėjus: vilko, briedžio, stirnino, šerno ir elnio. Visi šie penki turi būti įvertinti medaliais, nebūtinai aukso, gal sidabro ar bronzos. Mano penketą sudaro auksu apdovanoti elnio, stirnino ragai ir šerno iltys, sidabrą pelniusi vilko kaukolė ir labai puikūs, tačiau, pritrūkus apimčių, bronzą tepelnę briedžio ragai“, – paaiškina medžiotojas.

Čia ne visi apdovanojimai. „Per šimtas mano trofėjų pelnę aukso ir kitokius apdovanojimus. Daug yra tarp jų gražių, negalėčiau išskirti to vienintelio. Apdovanojimas – irgi laimės dalykas. Kartais būna labai unikalūs, gražūs ragai, tačiau pritrūksta svorio, apimčių, nes reikalavimai medaliui gauti – dideli, trofėjai turi atitikti labai daug parametrų“, – sako J. Smalinskas, rodydamas unikalius tauriojo elnio ragus, deja, įvertintus tik sidabru.

„Kiek įvairiuose kataloguose, parodose žiūrėjau – nieko panašaus į šiuos ragus neužtikau. Vis dėlto jie buvo įvertinti ne auksu, o sidabru, nes neatitiko visų parametrų“, – teigia pašnekovas.

O jo sūnui Simui, kurio trofėjai taip pat puošia muziejaus sienas, iki didžiojo Lietuvos penketo trūksta sumedžioti vilką, vertą medalio. „Sūnus jau turi aukso medaliu įvertintas šerno iltis, auksą pelniusius stirnino ragus, bronzą – briedžio ir elnio ragus“, – pastebi J. Smalinskas.

Sunkiausia sumedžioti vilką

Paklaustas, ką sunkiausia sumedžioti, J. Smalinskas susimąstė. „Gal vilką“, –  tarstelėjo, bet pridūrė, kad tai irgi laimės dalykas. „Pabandyk dabar sumedžioti šerną, patiną kuilį, vertą medalio. Kiaulių maras taip pasidarbavo, kad jie faktiškai išnyko, na, arba liko labai mažai. Aišku, praeis keleri metai ir atsiras“, – teigia medžiotojas.

O vilkų, pasak J. Smalinsko, tikrai netrūksta. „Jų medžioklė ribojama, todėl populiacija auga, avis pjauna dieną, nebebijo nė žmogaus, tiesiog į namus braunasi. Juk anksčiau jų medžioklė nebuvo ribojama, bet jie neišnyko“, – pastebi J. Smalinskas.

Lūšis – vienintelė

Tarp vilkų kailių ekspozicijoje puikuojasi ir lūšena. „Sumedžiojau kaimyninėje Latvijoje, juk Lietuvoje lūšis medžioti uždrausta, o ten – jokių draudimų“, – sako J. Smalinskas.

Abu medžiotojai teigia, kad mūsų miškuose lūšių tikrai netrūksta, labai dažnai  pamatysi šias dideles kates, bet medžioti jų negalima.

Vienu šūviu – trys šernai

Vis dėlto į prisiminimus apie medžioklės nuotykius J. Smalinskas nesileido įtraukiamas. „Daug visko būta, visokių nuotykių, nutikimų… Kiekviena medžioklė – nuotykis, būta ir anekdotinių situacijų, ypač, kai alkoholis nebuvo ribojamas. Knygas galėtum prirašyti, bet geriau patylėsiu“, – nusprendė J. Smalinskas ir  pridūrė vieną nutikimą galintis papasakoti.

„Kai dar buvo daug šernų, kartą savo tėviškėje už Obelių vienu šūviu, viena kulka patiesiau tris juos. Trečiajam kulka pataikė tiesiai į tarpuakį, bet neįsmigo. Tiesiog smūgis buvo toks stiprus, kad žvėris krito vietoje“, – prisimena medžiotojas.

Įspūdingas šviestuvas iš ragų

Ekspozicijos patalpas puošia įspūdingo dydžio šviestuvas iš ragų. Tik J. Smalinskas skuba paaiškinti, kad šviestuvas pagamintas ne iš trofėjinių, o šiaip iš numestų ir surastų tauriųjų elnių ragų. „Rasti ragai – ne trofėjus. Sunešė juos daug kas, o šviestuvą iš jų pagamino Telšių bendrovė“, – paaiškina medžiotojas.

Medžioklės trofėjų ekspozicija-muziejus atidaroma šiandien 16 val. Rokiškio medžiotojų ir žvejų draugijos pastate (Laisvės g. 19), II aukšte. 

Projektą iš dalies remia

bangenis

4
Rašyti komentarą

avatar
4 Comment threads
0 Thread replies
3 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
3 Comment authors
nanaIš šaliesMedžiotojasPetras Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
nana
nana

Fui fui, Kubilius daug sau garbės prisiima ( na, ėmėsi organizuoti, tai puiku, bet ne vien savo asmeninėm lėšom, o kartu dėjosi visi). Negražiai apkalbėjo prieš jį buvusį vadovą.
O šiaip tai muziejus primena bejėgių prieš ginklus gyvūnėlių kapinyną. Neisiu.

Iš šalies
Iš šalies

Pasak J. Kubiliaus, iš buvusio draugijos pirmininko jis paveldėjo ne tik skuduryną, bet ir apgriuvusį pastatą – stogas varvėjo, sienos trupėjo. „Ir draugija buvo merdinti, ir biudžetas minusinis, ir planų parduoti pastatą būta. O kur buvo draugijos valdyba, pavaduotojai, samdomas etatinis sekretorius? Ką, jie nematė, nežinojo? Kam ant vieno žmogaus suversti visą kaltę?

Medžiotojas
Medžiotojas

Jonas Smalinskas -puikus vyras ir jam už tai reikia padėkoti. Tačiau ar reikėjo taip žeminti buvusį ilgametį draugijos vadovą Antaną Sliesariūną? Manau, ir Antanas galėtų daug ką pasakyti.

Petras
Petras

Koks dar gamtos grozis,kokios gyvos pamokos,kai tiek zveriu sunaikinta,60% gyvasties jau nebera…okas bus toliau?