J . Kežučio archyvo nuotr.

– Apie Tave žinau tik tiek, kad buvai perspektyvus sunkiaatletis, dirbai užsienyje, o dabar bandai kurti verslą Rokiškyje. Kaip pats save pristatytum?

Gyvenu Rokiškyje. Mano gimtinė – Žiobiškio kaimas (Rokiškio kaim. sen.). Ten baigiau 10 klasių, mokslus tęsiau Rokiškyje. Po jų pasirinkau staliaus specialybę vienoje Vilniaus profesinėje mokykloje. Būdamas 5–6 kl. lankiau tuometinę Rokiškio meno mokyklą (domino medžio darbai), užsiėmimus derinau su krepšinio treniruotėmis, vėliau – krepšinį su sunkiąja atletika. Sunkioji atletika man patiko, treniravausi pas Joną Aleksiejų, neblogai pavyko Panevėžio regiono varžybose. Gerai sekėsi, norėjau greitų rezultatų, galvodavau, kad nereikia jokių apšilimų… Dėl to patyriau nugaros traumą. Sportą mečiau turbūt besimokydamas 11 kl.

Man visada patiko dirbti su medžiu. Vilniaus profesinėje mokykloje pamačiau tokius įrenginius ir stakles, kokius ir norėjosi turėti. Baigęs profesinę mokyklą, įsidarbinau  „Rokiškio sūryje“. Nepatiko darbo specifika, nes pakliuvau į sūrių nokinimo cechą, į monotoniją. Tai buvo pats prasčiausias darbas mano gyvenime. Galutinai susigadinau nugarą, gulėjau ligoninėje, darbo sutarties nebepratęsiau.

Kaip tik tuo metu draugas paprašė pagalbos gaminti medinius lauko baldus. Gerai pasisekė. „Užsikabinau“, nusipirkau medienos, pabandžiau – irgi neblogai pavyko. Tuos baldus dariau garaže su rankiniais įrankiais, todėl trūko tikslumo. Buvau jaunas, norėjosi užsidirbti daugiau pinigų, todėl nusprendžiau bėgti iš Lietuvos.

– Kur?

Į Angliją. Neturėjau skolų, tiesiog atsibodo rutina, norėjosi pakeisti aplinką. Leidausi su draugu – tokiu pat vėjavaikiu kaip aš. Jis ir dabar tebeklaidžioja po užsienį.

– Ar buvote numatę, pas ką važiuojate ir dirbate, ar tai buvo spontaniškas pasirinkimas?

Į Angliją patekome ne iškart, iš pradžių, rinkomės šalį, kurioje tuo metu buvo geriausiai uždirbama – Norvegiją. Kreipėmės į įdarbinimo agentūrą Kaune. Reikėjo sveikatos ir kitų dokumentų, o mano šeimos gydytoja parašė teisybę apie stuburo negalavimą, todėl iš Norvegijos atėjo atsakymas – esu nereikalingas. Tada agentūra pasiūlė darbą Anglijoje, kepykloje. Mums su draugu tas pasiūlymas tiko. Anglijoje pasitiko jaunas, kambarius nuomojantis lietuvis. Labai prastus kambarius… Už įdarbinimą sumokėjome dar ir jam (jau buvo sumokėta agentūrai – aut. past.).  Ankštame kambariuke gyvenome keturiese, nebuvo net kur daiktų pasidėti, bet atvažiavę užsidirbti to nesureikšminome. Kepykloje dirbau prie konvejerio. Man teko naktinė pamaina po 12 val., atlygis toks pat, kaip ir dirbančiųjų dieną. Be laisvadienių dirbau 54 naktis. Stovint vietoje, vargo stuburas. Įsiprašiau ten, kur reikia judėti, ten man sekėsi ir patiko. Nebeliko laiko sportuoti, kelionė į darbą ir atgal užtrukdavo po valandą. Anglijoje išbuvau devynis mėnesius. Per tą laiką  geriau išmokau kalbėti rusiškai nei angliškai (anglų kalbą mokėjau minimaliai), nes bendradarbiai – rusakalbiai. Pretekstu grįžti į Lietuvą buvo šaukimas į kariuomenę. Darbdaviai, sužinoję, kad išvažiuoju, kvietė likti, būtų pakėlę pareigas… Pinigų kalnų neatsivežiau.

– Kas tada?

Kariuomenėje (Panevėžyje, Pajuostėje) tarnavau irgi devynis mėnesius. Labai gerai sekėsi, siūlė pasilikti, buvo tarnybos perspektyvų. Bet ne, dar vėjai buvo galvoje… Po tarnybos keletą mėnesių pabuvau be darbo. Nesinorėjo dirbti už tuos keturis šimtus… Kaip tik vienas iš draugų pasiūlė vietą Anglijos vaisių fabrike. Taigi vėl stojau prie konvejerio. Viskas sukosi ratu – gerai sekėsi, darbas patiko, vėl pasiūlė aukštesnes pareigas. Tačiau nekenčiu monotonijos, todėl užsinorėjau namo. Taip susidėliojo, kad ir antrąkart užsienyje praleidau devynis mėnesius.

– Ką veikei grįžęs?

Rezgiau mintį, kaip ir ką dirbti su medžiu. Kai lankiau būrelį Rokiškyje,  droždavome pjaustymo lenteles, menteles, tekindavome gėlių stovus, juos pardavinėdavome vietinėse mugėse. Tada pajutau, kad iš to galima gauti pinigą.

Taigi grįžęs iš užsienio galvojau, kaip gauti projektinių ES lėšų. Nepavyko. Užsiregistravau Darbo biržoje. Išmetė, nes laiku neatvažiavau… Parašiau projektą „Baldų gamybos vystymas taikant inovatyvią technologiją“. Kol laukiau atsakymo, ar jis bus patvirtintas, man pasiūlė trumpam išvažiuoti į Islandiją. Nuostabus kraštovaizdis. Nė kiek nesigaliu, kad ten buvau, bet kiekvieną dieną vis laukiau elektroninio laiško. Gavęs teigiamą atsakymą dėl projekto, labai apsidžiaugiau, nes Islandijoje jau irgi buvo atsibodę. Grįžau šių metų vasario mėnesį.

– Ar giminėje yra žmonių, dirbusių ar dirbančių su medžiu?

Tai senelis iš mamos pusės – stalius Ignas Krasauskas.

– Kiek dabar turi savyje vėjavaikiškumo?

Su juo labai kovoju, kiekvieną rytą stengiuosi anksti keltis, nors labai nesinori. Žinau, kad reikia pastovumo, man jau 26 metai, ant nosies 30. Norisi šeimos, namo… Pasiekiau tai, ko norėjau – laimėjau projektą, išsinuomojau patalpas, įranga „važiuoja“, baigiau epoksidinės dervos liejimo kursus. Epoksidinė derva – tai naujas, vos prieš ketverius metus Lietuvoje pasirodęs produktas. Viena jos rūšių vartojama medinių baldų gamyboje. Dar dirbu vairuotoju Ilzenbergo dvare. Tai visiška  priešingybė kūrybiniam užsiėmimui. Nors sėkmingai išlaikiau vairavimo egzaminą, bet nekenčiau vairavimo ir šio darbo ėmiausi ugdydamas save. Žinau, koks turi būti sėkmingas žmogus, todėl ir ugdau save. Tačiau suktis dviejuose darbuose sunkoka.

– Vadinasi, esi meniškos sielos žmogus?

Taip. Niekada negaminsiu nestandartinių baldų. Kai kada atėjęs į garažą apsisuku ir nieko nedirbu – nėra įkvėpimo. Bet patalpose turiu lentų, kurių niekada nenaudotų kiti staliai. Jos apipuvusios, gavusios žaibo, suskilusios, pajuodusios, šakotos… Kai pagauna įkvėpimas, matau, ką iš jos galiu sukurti – ar kokį nors mažą dalykėlį, ar stalą…

– Kas tie „maži dalykėliai“?

Pavyzdžiui, staliukai.

– Gamini tik funkcionalius daiktus, ne suvenyrus?

Taip. Belaukdamas atsakymo, ar laimėjau projektą, bandžiau gaminti lovas. Apskritai gaminu tai, ko pats niekada neatkartočiau, kitaip sakant, vienetinius dalykus. Aš tebesu vėjavaikis, o mano dabartinis kolega – kruopštus. Aš kuriu, jisai atlieka tai, kur reikia tikslumo. Turiu įvairių komercinių planų, dairausi į užsienio rinką.

– Save ir draugus labai įdomiai įvardinai – 1993-iųjų laida. Kokia jinai? Turi galvoje bendraklasius?

Tai ir bendraklasiai, ir tie, su kuriais sportuodavau. Daugelis jų tebeieško savęs, tebeklajoja po pasaulį. Kai kurie užsienyje sukūrę tokius verslus, kad būtų pavyzdys Rokiškyje. Yra pradėjusiųjų nuo nulio, kitiems pagelbėjo verslūs tėvai.  Galiu drąsiai teigti – ta laida tebeieško savęs.

– Dėkoju už pokalbį.

Projektą iš dalies remia

eglutė1

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie