Folkloro ansamblis „Gastauta“ 2010 m. gegužę Europos dienos šventėje Rygoje. „Gastautos“ archyvo nuotr.

Visagaliai projektai

N. Lungienė vienu atsikvėpimu tikrai negalėtų išvardinti, kada ir kiek kartų kolektyvas viešėjo Latvijoje arba latvius priėmė Rokiškyje. Visa laimė, kad visų bendrų projektų ir koncertų datos užfiksuotos dienoraštyje. „Dalyvauta įvairiose šventėse Latvijoje, o nuo 2003 m. – kasmet, kai kada net po keletą kartų, Rygoje, Jelgavoje, Jėkabpilyje, Rėzeknėje, Viesytėje, Dobelėje, Aknystoje ir kitur“, – sakė vadovė.

Ne paslaptis, kad panašios išvykos ar svečių priėmimai kainuoja, tad daugelis koncertų ar apsikeitimų kolektyvais įvyko tik todėl, kad buvo finansuojami projektų lėšomis. 2007 m. vyko pirmasis Rokiškio kultūros centro projektas, finansuojamas iš ES Lietuvos–Latvijos (LIT-LAT)„Baltijos regiono INTERREG IIIB kaimynystės programos“. Jame rokiškėnai dalyvavo kartu su Daugpilio (Latvija), Zarasų ir Visagino miestais. Jo metu Rokiškyje organizuota Lietuvos ir Latvijos tradicinio bei šiuolaikinio folkloro šventė „Kur aisiu aisiu“ bei trečiasis langinių tapymo pleneras. 2010 m. dalyvauta bendrame Rokiškio kultūros centro ir Jėkabpilio miesto projekte, vyko šventės Rokiškyje, Rėzeknėje, Aknystoje. Tais pačiais metais būta ES LIT-LAT Rygos biuro organizuotuose projektų pristatymų renginiuose Dobelėje ir Rokiškyje bei Europos dienos šventėje Rygoje. 2018 m. gegužę Koknesės regione koncertuota turizmo sezono atidaryme labai skambiu pavadinimu „Šamo budinimo šventė“. Po mėnesio važiuota į  Jėkabpilio miesto šventę (projektas „Darnaus turizmo plėtra priimant bendrus sprendimus!“)

Į vieną svarbiausių išvykų susiruošta 2003 m., kadaGastauta“ atstovavo Lietuvai tarptautiniame folkloro festivalyje „Baltica“ Latvijoje.

Šių metų liepos 19–20 d. kolektyvas pakviestas dalyvauti Jaunjelgavos miesto šventėje.

Pažintys – ne paskutinėje vietoje

Kiekviena draugystė turi pradžią. Kaip „Gastauta“ susirado draugus latvius? Ar tai buvo ryškiausi regionų kolektyvai ir todėl pradėta bendrauti, ar lėmė kiti motyvai, pavyzdžiui, asmeninės pažintys?

„Dirbdama Rokiškio kultūros centre, propagavau etninę renginių pusę. Kasmet į folkloro šventę „Aušta aušrela“ kviesdavomės kokį nors svečių kolektyvą, taip pat vyko šventė „Kur aisiu aisiu“. Tai buvo trijų Baltijos šalių projektai. Vienu žodžiu, buvo poreikis pasikviesti svečių“, – neslėpė N. Lungienė.

Kokius latvių kolektyvus kviestis, nusvėrė keletas aspektų. Vienas jų – lėšos, tad kviesti arčiau pasienio esantys kolektyvai, nes jie „pigesni“. Be to, su artimesniais kaimynais jaučiama daugiau bendrumo. Lėmė ir tai, kad yra su Rokiškiu susigiminiavusių miestų, pavyzdžiui, pirmasis projektas vykdytas su Daugpiliu. Giminiuojamasi ir su Jėkabpiliu.

Su kai kuriais folkloro kolektyvų dalyviais susipažinta per langinių tapymo plenerus Rokiškyje, kuriuose koncertuodavo „Gastauta“. Ansamblyje dalyvauja ir Arūnas Augutis – dailininkų klubo „Roda“ vadovas, tad kai kurie ryšiai užsimezgė per jį. Lėmė ir „Gastautos“ vadovės asmeninės pažintys su „braliukų“ kolektyvų vadovais. Žinoma, dalį kolektyvų delegavo ir patys latviai.

Dabar „Gastauta“ gyvuoja po Rokiškio TTAIKC stogu, tad dalyvauja jo rengiamuose projektuose.

Latviai randa kuo nustebinti

Kuo toks bendradarbiavimas ir išvykos praturtina kolektyvą? Ar buvo taip, kad bendravimas su latviais, dalyvavimas bendruose renginiuose davė ištakas kokiam nors reiškiniui?

„Esame dalyvavę ir neprojektinėse šventėse. Kartu vakarojam, ragaujam kulinarinį paveldą, mokomės vieni kitų folkloro. Brangiausi širdžiai tie projektai, kuriuos inicijavau, organizavau pati, nes tokiu atveju deriesi dėl to, kas naudingiau Rokiškiui, priimi svečius. Galiu pasakyti, kad visada džiugina latvių scenografija. Ji liaudiška, skoninga, sukurta iš šieno, šiaudų, gėlių. Joje daug simbolikos. Tie dalykai tebestebina, jie tai moka padaryti. Kai pirmąkart dalyvavome festivalyje „Baltica“,  mus nustebino gėlių, augalų gausa – visur jų primerkta, moterų rankose irgi  puokštės“, – kalbėjo N. Lungienė.

Taip pat, jos nuomone, latvių Lyguo šventė (jose irgi būta) skiriasi nuo mūsų Joninių prasme ir dvasia.

„Lai būna“

Iš tiesų latviai kiek kitaip švenčia mums įprastas Jonines. Pasak etnologų, vasaros saulėgrįžos šventė nuo seno švenčiama daugelyje šalių, bet retai kur rasi tokį prisirišimą prie nacionalinių tradicijų kaip Lyguo (lat.  Līgo) Latvijoje. Dabartinis ši šventė – jų nacionalinė. Latvijoje birželio 23-ioji – Lygos vardo diena, o birželio 24-oji – Janio. Šių vardų savininkai per Jonines būna dėmesio centre, jie papuošiami vainikais: Janis – ąžuoliniu, o Lyga – gėlių. Prie laužo per Jonines beveik visur galima išgirsti dainas su šūksniais „lyguo lyguo“. Šis žodis lyvių kalba reiškė „lai būna“, taigi kiekviena daina su šiuo priedainiu yra lyg užkeikimas, skirtas konkrečiam tikslui pasiekti. Latvių protėviai tikėjo, kad tinkamu laiku ir vietoje, nuoširdžiai sudainuota tokia daina turėjo stiprų poveikį. Latviams tai labai svarbus Joninių ritualas kuris suvienija dainininkus, pakelia nuotaiką, nes turi stiprų energetinį užtaisą ir iš senų tikėjimų atkeliavusią gilią sakralinę prasmę.

Yra ir kita priežastis, dėl ko dainų priedainiuose kartojasi žodis „lyguo“. Anot kai kurių šaltinių, vasaros saulėgrįžos šventėje linksmybių dievas Lyguo, kuris senoviniame latvių panteone buvo dainų dievu, užėmė ne mažiau svarbią vietą nei Janis ir buvo itin šlovinamas, tad Joninės nuo senovės iki šiolei švenčiamos su daugybe priedainių ir dainų, be jų latviai neįsivaizduoja Joninių.

Diena prieš Jonines Latvijoje vadinama Žolių diena.  Tą dieną iš įvairiausių žolių, lauko gėlių, medžių šakų rišamos puokštės ir pinami vainikai. Jie skirti tikrai ne tik gražiai pasipuošti, bet ir apsisaugoti nuo blogio. Nuo neatmenamų laikų teigiama, kad Joninių žolės ir vainikai turi stebuklingų galių, laikomi vaisingumo, derlingumo simboliu. Jos naudotos papuošti ir piktosioms dvasioms atbaidyti.

Latviai teigia: „Geros žolės yra visos žolės, kurios auga per Jonines.“ Žoliauti per Jonines patariama patiems, o jeigu tokios galimybės nėra, surištų žolynų puokštelių ar vainikų šiais laikais lengvai galima įsigyti visuose turgeliuose, Latvijoje vykstančiuose prieš Jonines.

Ritmą pakoregavo lietus, o geriausiai susikalba… dainuodami

Paprastai kelionėse ir išvykose nutinka linksmų netikėtumų. Ką patyrė ansambliečiai? Galbūt teko Jonines švęsti Kuldigoje, kurioje įprasta tą naktį bėgti nuogiems tiltu per Ventą? Pasirodo, ne. Bet vadovė prisiminė prieš devynerius metus Aknystoje patirtą nuotykį, susijusį su šokėjų išbandymu. Tąkart rokiškėnai į Latviją išsiruošė be muzikantų, o šokių melodijas vežėsi įrašytas į CD. Per šventę lijo. Pasirodymo metu pradėję šokti kadrilių jie netvėrė iš juoko, nes šokio tempas buvo keliskart greitesnis. Suprato, kad gali nebesuspėti pagal ritmą… Bet po dviejų „sugreitintų“ dalių staiga tempas tapo įprastas. Pasirodo, įjungus įrašą, ant CD pakliuvo lašiukas vandens, kuris ir pakoregavo ritmą. „Turėjom atrodyti kaip sugreitintam filme. Po to kai kas klausinėjo, kodėl mes pasirinkome tokį spendimą“, – linksmą nutikimą prisiminė N. Lungienė.

Užduodu provokuojantį klausimą – kokia kalba susišneka abiejų šalių folkloro puoselėtojai? Ar tik ne rusų? Nida šelmiškai primerkia akį ir patikslina: „Kažkas yra pasakęs – ne rusiškai, o vienintele Baltijos tautų kalba… Arba žodis lietuviškai, žodis latviškai – ir aišku.“

Nesklandumų nekyla ir tada, kai prabylama dainų žodžiais arba sukamasi šokyje.

Projektą iš dalies remia

interrampa mažas

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie