A. Rimiškio ir redakcijos archyvų nuotr.

– Kaip šiandien gyvena Andrius, firminiu ženklu tapusio koverio „Mes vyrai“ atlikėjas?

– Puikiai (juokiasi – aut. past.). Aštuonerių metų pertrauka be masinių koncertų, turų buvo labai naudinga. Nesijaučiu gerbėjų pamirštas. Priešingai, tikrieji gerbėjai ir draugai liko, džiaugiuosi išsaugojęs publiką. Per tiek metų ji nuo manęs nenusisuko. Neseniai buvo juokinga situacija. Prieina prie manęs žmogus ir vietoj „labas“ sako: „O kam sava?“

– Yra posakis „vienas lauke – ne karys“. Prieš 15 metų gimtuosius Jūžintus išgarsinai vienas akimirksniu. Ir Rokiškį. Kaip dažnai dabar būni Rokiškyje?

– Bent porą kartų per mėnesį. Pas tėvus. Nė neplanuodamas. Net grįždamas į Vilnių iš koncerto Klaipėdoje važiuoju per Jūžintus. Jūžintai man visada ir iš visur – pakeliui (juokiasi – aut. past.). Tai mano gimtinė, tėvų namai, kuriuose gimiau, užaugau. Mano gyvenimo pradžia ir brangiausi žmonės. Ir Rokiškis. Čia baigiau muzikos mokyklą, buvau moksleivių tarybos narys, likę daug draugų, pažįstamų.

– Tavo ir draugų koncertai buvo tapę Jūžintų Baltramiejaus atlaidų „vinimi“. Bet jų nebėra…

– Tie nemokami festivaliai buvo mano asmeninė padėka Jūžintams ir rajono žmonėms už labai aktyvų palaikymą muzikiniame projekte „Kelias į žvaigždes“. Vienas „delfistas“ dabar dar paklausia: „Tai šiemet nerengsi koncerto Jūžintuose?“ Iš šalies atrodė labai lengva ir puiku: atvažiuoju su šou žvaigždėmis, susirenka minia į nemokamą festivalį, visi žino, kur ir dėl ko atvažiuot. Jūžintuose buvo daug garsių atlikėjų, tarp jų – Džordana Butkutė, Romas Dambrauskas, Žilvinas Žvagulis. Bet tokiems koncertams reikalingi dideli pinigai. Kaip būdavo? Eini pas rėmėjus, beldiesi į duris išmaldos: „Laba diena. Gal galit paremt?“ Vien sceną su apšvietimo, įgarsinimo įranga iš Klaipėdos, Tauragės veždavausi. Visi šių koncertų labai norėjo, tik niekas lengvai pinigų nedalijo. Supratau, laikas pasakyti „stop“. Mėnesį patylėjau, niekas nesujudo. Šviesaus atminimo renginių vedėjas kartą man davė pamoką: „Tu, Andriucha, varai Jūžintuose aštuonerius metus. Nemokamai. Dažna pora santuokoje tiek neišgyvena.“

– 2005-ieji. Andriaus žvaigždžių valanda. Po laimėto projekto visi Tave graibsto, salės sausakimšos, anšlagai. Ir pinigai…

– Tada buvau visai jaunas vaikis, po mokyklos tik pradėjęs studijuoti muzikos pedagogiką. Pakvietė į projektą. Niekada negalvojau, kad taip viskas pasisuks, neplanavau jokių realybės šou. Laimėjus projektą „Kelias į žvaigždes“ daug kas apsivertė.

– Šlovė ir pinigai susuko galvą? 100 tūkst. litų prizas, koncertai…

– Ačiū Dievui, tų pinigų nebeturiu. Sakiau ir sakau: velniop pinigai, ne jie – gyvenimo variklis. Buvo mėnesių, kai už koncertus gaudavau po 30 tūkst. litų. Prodiuseriai savo dalį nusirėždavo, likdavo 70 proc. Taip, tai buvo dideli pinigai. Bet aš augau šeimoje, kurioje didžiausia vertybė buvo ir yra ne pinigai.

– Kaip dabar galvoji: staiga užklupusi šlovė jaunam žmogui – likimo dovana ar pamoka, kad gyvenime yra ir tamsių spalvų?

– Niekas tokio klausimo iki šiol man tiesiai neuždavė. Buvo, iš pradžių laksčiau į „Akropolį“ kaip išprotėjusi beždžionė, dalinau autografus… Bet euforija greitai atslūgsta. Vėliau eidavau tik į mažas parduotuvėles, kur niekas neatpažįsta. Šlovė išblėso, kažin, kiek žmonių, ypač jaunų, beatsimena, kad apskritai buvo toks projektas… Bet man jis davė labai daug: ir galimybę, ir skaudų spyrį į užpakalį. Toks gyvenimas: kilau, kritau ir vėl kylu…

– Šlovės metais įsigijai ne tik draugų, bet ir šnairuojančiųjų? Projekte tik ką iškeptas, o jau žiūrovų pilnas sales renka…

– Buvo tokių nuojautų. Mes, projekto dalyviai, tada nesupratom „Kelio į žvaigždes“ mokytojų, kodėl grandai ant mūsų pyksta. Sakė, jie šitiek metų aria, o mus akimirksniu išpūtė ir padarė žvaigždėmis… Perėjau tą mokyklą. Labai gerai, kad jaunimas gauna galimybę talentą parodyt, kad siekia. Bet kiek tų šou bebūtų, tik menka dalis ilgiau viešumoje išlieka. Iškilt lengviau, o išlikt beprotiškai sunku.

– Sulaukęs šlovės perėjai „ugnį ir vandenį“: nesėkmingas statybų verslas, kario pratybos, studijos, net bandymas tapti politiku. Kas Andriui, kuris „vandens stiklinėj neieško audros“, yra duobė?

– Savęs nemylėjimas, negerbimas. Ir kitų, ypač brangiausių žmonių. Po didelės šlovės kritau į  duobę: buvau areštuotas, netiesiogiai. Banko sąskaitos areštuotos, prasidėjo bylos, negali gauti pajamų, tave išlaiko artimieji, o dar žiniasklaida ūžia, „žiūrėk, kur dabar žvaigždė“! Žiauriai šlykštus dalykas. Nepalūžau. Nes mano šeima už mane stojo mūru. Nieko nebuvo ir nebus svarbiau už ją. Tai mūsų kumštis ir gyvenimo variklis. Iki šiol su tėvais kas vakarą susiskambinam. Jei viskas gerai – visi laimingi. Nė vienas nežinom, kada galime krist į duobę ir kada reikės pagalbos. Jei ne šeima, iš jos sunkiai išliptum. Toks gyvenimas. Jis turi pamokyt…

– Dabar jau žinai, kaip teisingai gyvent? Pasvarstai, kaip gyvenimas būtų klostęsi, jei ne tas šou?

– Niekada nesvarstau, kas būtų, jeigu būtų. Reikia gyvent ne vakarykšte diena ar rytdiena, o šiandien. Čia ir dabar… Gyvenimas kaskart prasideda ryte. Kava… Tik gaila, „ne už dyka geriama“ (juokiasi – aut. past.).

– Nuo muzikos – prie muzikos. Sunku po ilgos pertraukos vėl užsitarnauti žiūrovų meilę?

– Muzika manęs niekada nepaliko. Tik kelerių metų periodas buvo pasyvus. Galiu pasidžiaugt, kad ta pertrauka buvo. Leido suprast, kad be muzikos negaliu. Mano tikrieji gerbėjai išliko, rašo: „Pagaliau tu atsigavai ir vėl pradėjai daryt, ką moki“, klausia, kada atvažiuosiu? Ateina manęs paklausyt. Vadybininkas kartą man sako: „Andriau, žinai, nuvežu grupę su „bumčikais“, visi per koncertą ploja, trypia. O pas tave sėdi nejudėdami, tik pabaigoje ploja atsistoję.“

– Nujauti, kodėl taip?

– Esu lyrikas. Man „bumčikai“ ne prie širdies. Negali vaidint to, kuo nesi… Nuo scenos matai publiką, analizuoji, kas ir kaip. Kiti atlikėjai yra moterų numylėtiniai. Mano publika solidi, turinti savo nuomonę, lyg ir nėra lyčių skirtumo, nors moterų ateina daugiau. Natūralu, nes scenoje – vyras (juokiasi – aut. past.). Ir negali suprast, ką žiūrovas per visą koncertą galvoja? Kai scenoje atiduodi dūšią, o paskutinėje dainoje žiūrovai ploja atsistoję, vadinasi, nusipelnei.

– Yra Andriaus koncertų be „Mes vyrai“?

–  Kartą iš repertuaro bandžiau išbraukt „Mes vyrai“ ir „O kam sava“. Tai buvo klaida. „Mes vyrai“ dažniausiai prašo moterys. Nesuprantu, kodėl jos šitą dainą dainuoja (juokiasi – aut. past.). Vyrai dainuoja „O kam sava“… Taigi koncerte pirma dainuoju „Mes vyrai“, po to iš karto – „O kam sava“. Žiūrovai prašo ir „Gėlių kvartale“, naujų dainų. Visada nori melodingumo, tekstų tikrumo… Žmonai Vaidai ir dukroms stengiuosi kuo mažiau dainuot. Dvejų metukų mažoji dažniau prašo įjungti „youtube“, pati susiranda dainų (juokiasi – aut. past.).

– Ar scenoje Andrius toks pat, kaip prieš 15 metų?

– Pasenęs, 15 metų. Gaila, metai labai bėga. Bet jaučiuosi beveik taip pat, tik viskas vyksta kiek lėčiau… Vieną žilą plauką jau turėjau. Išroviau…

– Su kuriuo dainininku geriausiai jautiesi scenoje, o galbūt – vienas?

– Draugai scenoje, kaip ir gyvenime, – pakvieti ir džiaugiesi, jei atėjo. Vieno įvardint negaliu, dažniausiai šou esame keli. Kiekvienas stengiamės parodyt savo darbą. Juk svarbiausia pačiam gerai pasirodyt. Vieni kitus palaikom, sukuriam nuotaiką. Labai dėkingas esu Romui Dambrauskui. Jis – artima siela. Ir per mamos jubiliejų padarė staigmeną – atvyko nepranešęs su puokšte ir padainavo. Mano ir Vaidos vestuvėse irgi dainavo…

– Kuri dainas?

– Kuriame visa komanda, nesu nė vienos autorius. Dabar įrašinėju naują albumą. Turiu surinkęs dainas, bet dar be pavadinimo. Jis bus ne masiniam platinimui, noriu turėt savo gerbėjams naujos atributikos.

– Ko albume bus? Naujų dainų ar Andriaus koverių?  

– Vien naujų. Jau sakiau, mane vadina lyriku, nuo savo prigimties bei stiliaus nepabėgsi. Bet naujame albume bus truputį energingesnių dainų, su judesiu, ritmika, daug pozityvo. Turiu idėją savo albumus sudėti į vieną „papkę“, bet tai – ateities planas.

– O dabarties? Artėja kalėdinis periodas, dainininkams darbymetis vakarėliuose…

– Man taip pat. Bet Kūčios – šventas reikalas. Jos, kas benutiktų, visada su šeima, tėvų namuose. Kalėdos – jau darbymetis, taip pat ir Naujieji metai. Darbas yra darbas. Mes su Vaida net antrąją vestuvių dieną išvažiavom koncertuoti už Kauno. Toks buvo mūsų medaus mėnuo (juokiasi – aut. past.). Ji taip pat sukosi pramogų versle. Kuo tik ji nebuvo: policininkė, choreografė, vadybininkė, o dabar rado savo svajonių darbą – modeliuoja ir siuva. Pradėjusi nuo vaikiškos linijos, siuva ir kostiumus, paltus. Net Seimo damų yra tarp jos klienčių. Ir man paltą pasiuvo. Juodupės audiniai nuostabūs… Su Vaida man kiekviena diena šventė: 15 metų drauge, 10 metų santuokoje, auginame dvi nuostabias dukrytes.

– Įžvelgi dukrų talentų?

– Jose ištisi talentai (juokiasi – aut. past.). Vaikai dabar protingesni, nei buvom mes, man taip atrodo. Dažnai daug kuo nustebina. Stebina ir jiems duodami krūviai. Per vasaros atostogas vyresnėlei buvo užduota perskaityt 42 knygas. Perskaitė. Aš tiek per visą gyvenimą gal nebuvau perskaitęs!

– Būtų jautrus Andriaus ir jo sesers Ramintos duetas scenoje. Kodėl nedalyvauji televizijos projektuose. Pavyzdžiui, buvusiame populiariame „Dvi kartos – viena širdis“ su muzikaliąja Raminta?

– Raminta turi savo gyvenimą, planų ir vertybių. Jei ji būtų sutikusi, gal ir būčiau dalyvavęs tame šeiminiame šou… Būna, kviečia mane ir į projektus, ir į laidas. Bet sau pasakiau: „Jau esi pasirodęs, pamatytas.“ Mano publika mane palaiko. Tai didžiausia dovana. Jei kam reikia reitingų, tai eik ir griūk į sceną. Leidžiu jaunimui, nors ir pats dar nesu senas (juokiasi – aut. past.). Tarp jaunų žmonių talentingų yra labai daug.

– Finansiškai dainininkui naudinga dirbti, kur „kava už dyka geriama“? Pavyzdžiui, vestuvių muzikantu…

–  Niekada negalėčiau, nors pasiūlymų buvo ir yra daug. Taigi randu daug (juokiasi – aut. past). Nesuprantu kolegų, kurie panašiuose renginiuose perdainuoja kitų dainas. Kaipgi baliukas be „Juodos orchidėjos“?! Nenoriu jot ant svetimo arklio, noriu išlikt kūryboje. Jei mano atliekamas dainas perdainuoja, džiaugiuosi. Buvo projektas „Tikri vyrai“, dainavom kartu su Gyčiu Paškevičiumi, Česlovu Gabaliu ir Edmundu Kučinsku. Po to jie įvertino… Sakė, kiekvienas turime savo… Visi turime rasti savo nišą.

  • Jūžintuose gimęs ir užaugęs Andrius Rimiškis gruodžio 13 d. švęs Kristaus amžių – 33 m. sukaktį.
  • Šešiastyge gitara jis pradėjo groti būdamas 14 m.
  • Pirmasis prodiuseris – Juozo Otto Širvydo mokyklos, kurią dainininkas baigė, mokytojas Eimutis Mališauskas.
  • Po mokyklos – darbas su prodiuseriais Bendžiais ir muzikinis projektas „Kelias į žvaigždes“ (2015). Pergalė ir pagrindinis prizas.
  • 2006 m. išleistas pirmasis debiutinis albumas, pavadintas „Mes vyrai“. Jis triskart tapo platininiu disku.
  • 2007 m. Andrius Rimiškis nominuotas „Radiocentro“ muzikiniuose apdovanojimuose laimėti geriausio atlikėjo vyro, geriausios dainos ir geriausio debiuto kategorijose. Tačiau pagrindinių apdovanojimų nepelnė.
  • Albumai: „Mes vyrai“ (2006), „Gyvenimo meilė“ (2006), „Tarp žemės ir dangaus“ (2007), „Mano kelias“ (2008).
  • Žmona Vaida, dukros Lėja ir Andrėja.

Projektą iš dalies remia

 

azija

1
Rašyti komentarą

avatar
1 Comment threads
0 Thread replies
1 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Kaime gimęs kaimu būsi Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
Kaime gimęs kaimu būsi
Kaime gimęs kaimu būsi

Kiek puikybės pas berniokų Jūžintų.